– Prašom į mūsų Svajonių namuką! Mes taip jį vadiname ne tik todėl, kad jis Svajonių gatvėje, bet ir todėl, kad jame gyvena mamos ir mano vaikystė, net penkių šeimos kartų istorijos ir gražiausi prisiminimai. Šiame name dirbo ir svajojo laimingi žmonės. Nors jis po tėčio profesoriaus Kęstučio Vitkaus (1952–2021) mirties stovi tuščias, man taip gera čia pabūti.
Kol „Vitkus Clinic“ savininkė ir direktorė V.Vitkutė-Degutienė verda kavą, apžiūrinėju ant sienų kabančias nuotraukas, jomis keliaudama per namo istoriją. Sienas puošia Vitos senelio profesoriaus Adolfo Reimerio (1923–1987) tapybos darbai. Medinės skulptūros, raižytos komodos, indaujos, kėdės, masyvus stalas mena prosenelius.
Palei langus vingiuoja kalėdinės girliandos iš raudonų gėlių – dar Vitos mamos Daivos Reimerytės-Vitkienės (1953–2018) kadaise pakabintos kalėdinės puošmenos. Vita pilsto kavą į senovinius puodelius, kvepia cinamonu, spragsi vaško žvakės ir pakvimpa Kalėdomis.
– Aš čia dar nieko neliečiau po tėvų mirties. Čia liko tėčio daiktų, mamos skrybėlaitės, suknelės, papuošalų dėžutės. Dabar tuo ypač džiaugiasi mūsų mažoji dukra Saulė Marija, išsimatuojanti močiutės sukneles. Mama čia leido paskutinius savo mėnesius. Buvome įrengę lyg ir ligoninę, visi iš eilės ją slaugėme. Langai būdavo atviri ir mama žiūrėdavo į savo vaikystės sodą, kliniką, – sako Vita ir susijaudinusi nutyla.
Iš visos šeimos ji liko viena. Vienas po kito išėjo seneliai, brolis Jonas (1979–2007), mama, tėtis.
– Bet jų istorijos tebegyvena ir šitame name. Mūsų šeima vis tiek liko didžiulė – tetos, dėdės, mano pusseserės, pusbroliai, jų vaikai. Per Kūčias ar Kalėdas visi stengiamės susėsti prie stalo, dažniausiai jau mano ir vyro Gedimino namuose. Aš noriu tęsti savo senelių, tėvų istoriją.
– Vita, papasakokite jų istorijas, – prašau.
Ji sutinka, ir mes nusikeliame į jos vaikystę.
– Šį namuką kadaise pastatė mano proseneliai, mamos seneliai. Aš jų jau nesutikau. Matyt, jie buvo ūkininkai, gavę žemės už Vilniaus. Vėliau čia gyveno mano seneliai Adolfas ir Juzytė Reimeriai, augo mano mama su seserimi.
Kai gimė brolis, vėliau aš, mus tėvai čia atveždavo leisti vasarų. Turiu nuotrauką, kurioje mano vežimėlis stovi laukinių žemuogių pievelėje. Ten, kur vėliau tėtis pastatė plastinės chirurgijos kliniką „Vitkus Clinic“.
Kieme, kur dabar pirtis, buvo senelio A.Reimerio, Dailės instituto dekano, dirbtuvė. Jis čia tapydavo. Mes jam prikrėsdavome visokių išdaigų. Tai drobes brolis pritepliodavo, tai akmenukais verandos stiklus išmušdavome. Mat pas senelius vaikus, anūkus suveždavo visa mamos giminė. Prisimenu – pietų miegas, tarp pušų sukabinti hamakai, sustatytos sudedamosios lovelės.
O dūkimo su gausybe vaikų! Aplink namą buvo sodas, matyt, prosenelių sodintas. Sirpo serbentai, daržuose augo bulvės, šiltnamiuose noko agurkai, pomidorai.
Prisimenu save mažytę, stovinčią prie vartelių ir laukiančią tėvų. Galvodavau – kada aš užaugsiu ir galėsiu išeiti už tų vartų? Mat seneliai neleisdavo.
Šiame anuomet dar visai mažučiame name būdavo tiek švenčių. Iš pradžių senelių draugų, dailininkų šėlionės. Vėliau jau mamos draugų. Jie šį namą vadindavo Reimeryne. Mamos kurso draugai – menininkai, ir baliai, šokiai vykdavo be sustojimo!
Tėtis yra pasakojęs: kai susipažino su mama ir atvažiavo čia pirmą kartą, buvo apstulbęs! Moterys su aukštakulniais net ant mašinų stogų šokdavo! Senelis buvo supykęs, kad kažkuri kulniukais įlenkė jo žiguliuko stogą.
Kai buvau studentė, čia prasidėjo mūsų baliai. Su Gedučiu pasitikrindavome kalendoriuje, kada tėvai nešvęs, ir susikviesdavome draugus. Mama prigamindavo valgių ir duodavo mums laisvę.
Kai mirė seneliai, vėliau brolis Jonas, tėvai iš Antakalnio atsikėlė gyventi čia. Tuo metu čia ir statė kliniką. Bet švenčių netrūkdavo. Vasarą čia vykdavo „Daiva Jazz“ festivalis, ir vėl būriai giminaičių bei draugų. Vytautas Kernagis (1951–2008), Romas Kvintas (1953–2018), Dalius Mertinas (1961–2017) – o vėliau ir mano tėvai – visus juos išsivedė mirtis. Ir namas ištuštėjo. Bet jų istorijos tebegyvena.
Pirmąsias savo Kūčias ir Kalėdas Vita prisimena tėvų namuose Antakalnyje.
– Taip, Kalėdos man buvo metų šventė! Didžiosios Kalėdos! Viename name gyvenome trys šeimos: tėčio tėvai – mano seneliai profesoriai Mečislovas (1923–2012) ir Vitalija (1926–2012) Vitkai, tėčio brolio šeima ir mano tėvų šeima. Vėliau, kai ištekėjau, visiems ant galvų šaltoje palėpėje įsikūrėme ir mes su Gedučiu.
Labiausiai man, vaikui, įsiminė pasirengimas šventei. Kūčiukų kepimas, auselių sukimas, verdamų baravykų kvapas. Visos trijų šeimų moterys šeimininkaudavo savo virtuvėse. Ir kiekvienais metais sėsdavome prie Kūčių ir Kalėdų stalo skirtingai – arba pas močiutę Vitaliją, arba tėčio brolio šeimoje, ar pas mano tėvus.
Labiausiai man patikdavo pas mano tėvus. Mat čia stovėjo didžiausias stalas, o mamai visada patikdavo gaminti skaniausius valgius ir priimti svečius. Tik vėliau, kai tėvai po senelių ir brolio Jono mirties iš namo išsikėlė gyventi į Svajonių namelį, Kūčios ir Kalėdos persikėlė ten.
Šeimos Kalėdos prasidėdavo gruodžio 14-ąją – tėčio gimimo dieną. Mama išpuošdavo namus, eglutę. Mūsų Austėja gimė gruodžio 1 dieną, nuo tada iki šiol Kalėdos pas mus prasideda gruodžio 1-ąją.
– Esate pasakojusi, kad pirmąsias gyvenimiškas pamokas esi gavusi iš močiutės Vitalijos būtent šeimininkaujant virtuvėje ir ruošiantis kalėdinėms šventėms.
– Tikrai taip ir buvo. Tie darbai neprailgdavo, atvirkščiai, aš laukdavau, nes būdavo labai įdomu. Močiutė pirmiausia liepdavo būtinai susirišti plaukus, kitaip net neįleisdavo į virtuvę.
Labiausiai patikdavo, kad mes, vaikai, kalbėdavomės su močiute visokiomis temomis. Iš kur atsiranda vaikai? Kas yra meilė? Ji pasakodavo įvairiausias istorijas iš gydytojų gyvenimo – kas ką įsimylėjo, kaip likimas pasisukdavo, šeimos griūdavo, kiek skausmo sukeldavo. Kad svarbiausia šeima, nors aplinkui visada bus gražuolių.
„Visas dėmesys turi būti savo vyrui“, – kaldavo jau mums, vaikams, į galvą. O mes klausydavomės išsižioję, nors dar ne viską suprasdavome.
Jau paauglė klausdavau – močiute, o koks tos laimingos šeimos receptas?
„Svarbiausia – susiklausymas. Kartais tenka save nugalėti, nusileisti, mokėti atleisti. Galima ir truputį pameluoti. Tu žinai, kad tai menkniekis, o vyrą įskaudinsi. Niekad jam negailėti švelnumo.
O moteriai reikia save prižiūrėti, nevaikštinėti po namus su chalatu. Leisti sau ir pagulėti, ir pagudrauti. Kas iš to, kad visą dieną namus tvarkysi, o grįžęs vyras ras tave surūgusią. Aš matau – vyras grįžta, tai puolu tvarkytis! „Oi, tu mano darbštuolė!“ – giria vyras. Išbučiuoja mane, ir mes abu laimingi.“
Visas ausis mums išūždavo mokydama laimingo gyvenimo, – juokiasi Vita, bet prisipažįsta, kad močiutės profesorės Vitalijos tiesų, įkaltų gaminant kalėdinius valgius, laikosi visą gyvenimą. – Man taip patikdavo tie pokalbiai, kad net vasarą prašydavau močiutės daryti auseles, kad tik ji pasakotų.
Gerai, sutikdavo ji, bet darysime kitokios formos, nes tos pačios formos bus nuodėmė.
Bet svarbu buvo ne tik pokalbiai. Reikėdavo suruošti ir 12 valgių Kūčių vakarienei, ir daugybę maisto Kalėdų stalui. Mat visada pas Vitos tėvus suplūsdavo visa plati giminė – seneliai iš kaimų, tetos, vaikai, anūkai, draugai.
– Būdavo, kad per Kalėdų dienas pas mus apsilankydavo net 80 žmonių, – prisimena Vita. – Virtuvėje, močiutei ir mamai vadovaujant, darbas virdavo. Prasidėdavo gal 12 valandą dienos, kad vakarui būtų paruošta. Pusbroliai net prakaitą braukdami turėdavo plonai iškočioti tešlą, nes sunku. Mes su pusseserėmis sukdavome auseles.
Pasiruošdavome įdarą – sumaldavome morkas, svogūnus, išvirtus baravykus. Įdarą reikėjo sudėti ant tešlos gabaliukų ir kruopščiai užspausti. Močiutė Vitalija šeimininkavimo meno buvo išmokusi iš savo mamos, mano prosenelės, kuri Prancūzijoje buvo baigusi kulinarijos mokslus.
Mano mama darydavo skaniausią baltą mišrainę, o tėtis būdavo prigaudęs lydekų. Dvylika patiekalų būtinai! Kai visa plati giminė susėsdavo prie mano tėvų stalo, vadovavimo imdavosi diedukas Mečislovas. Sėdime prie šventiško stalo, ir pasigirsta dieduko komanda, skirta man: „Vitut, žiūrėk, ką valgai, nes sustorėsi“, – mat tuomet buvau stambesnė.
Jis kontroliuodavo, kiek kuris maisto į lėkštę įsideda, – neleisdavo daug valgyti! Jei kuris dėdė bandė nemačiomis daugiau įsidėti, diedukas kad tvos šaukštu per rankas! – vėl juokiasi Vita pripažindama, kad anuomet diedukas viską šeimoje reguliuodavo.
Dieduko reguliavimą yra prisiminęs ir sūnus, K.Vitkus.
„Mokėmės su broliu 22-ojoje vidurinėje mokykloje. Staiga atsidaro durys ir įžengia tėvas. „Parodykit dienyną“, – sukomanduodavo mokytojai. Mes, aišku, nebuvome šventuoliai. Tai namie tėtis taip užplodavo diržu mums per sėdynę, kad ant jos ilgai nešiodavomės atspaudą – žvaigždę nuo sagties. Mat diržas būdavo kariškas“, – yra pasakojęs K.Vitkus.
Bet tėvo profesoriaus vaistai padėjo – abu sūnūs taip pat tapo profesoriais.
O kokios šventės be dovanų?
– Pas mus visada ateidavo tikras Kalėdų Senelis. Taip užsižiūrėdavo į mūsų, vaikų, pasirodymus, kad net pamiršdavo išeiti, – su šypsena prisimena Vita.
Prieš kalėdines šventes Vita labai šiltai ir jautriai prisimena prieš kelerius metus išėjusią savo mamą.
– Dabar labai gerai suprantu, kad būtent mama buvo visos mūsų šeimos centras. Ji nebuvo griežta, bet savo rankose, nieko per daug nemokydama ir nieko nereikalaudama, laikė visos mūsų giminės ir šeimos gijas. Buvo, anot kunigo Ričardo Doveikos, tiltininkė, tiesusi tiltus nuo vienų prie kitų.
Mama mane išmokė žmonėse įžvelgti šviesiąją pusę, burti apie save gerus žmones. Ji labai visais tikėjo, nors ne kartą yra buvusi įskaudinta.
Artėjant metų pabaigai dažnai prisimenu jos žodžius: „Kaip dabar yra, tas laikas niekada nesugrįš, bus kitoks. Tad džiaukis tuo, ką turi, šia akimirka.“
Aš net pyktelėjau – kodėl, mama, taip sakai? Dabar suprantu. Daug kalbėdavomės gurkšnodamos terasoje vyną. Ir dabar visas gyvenimo akimirkas aš geriu į save, suprantu, kad niekas nepasikartos, darbai į mišką nepabėgs, bendravimas yra svarbiausia.
Ar Vita tas mamos išsakytas tiesas stengiasi perduoti ir savo dukroms?
– Mūsų Austėja užaugo suaugusiųjų – senelių, tetų, dėdžių apsuptyje. Ji ilgai buvo tiesiog vaikas, geriantis jų išmintį. Mes su Gedučiu neturėjome jokių vargų dėl jos paauglystės. Ji iš vaiko staiga tapo suaugusia brandžia moterimi – įstojusi studijuoti medicinos apsigyveno su savo draugu Viliumi.
Dabar ji yra pirmosios medicininės pagalbos rezidentūroje, daug budi įvairiose ligoninėse, ne kartą yra išplėšusi iš mirties nagų ligonius, net kūdikius.
Be galo užsiėmusi. Aš labai vertinu, kai ji turi laiko paskambinti, ir mes kalbamės.
Suprantu, kad ji gyvena strese, mes tik norime ją palaikyti. Esame tokie tylūs tėvai, nesikišame į jos gyvenimą. Na, o 12-metė Saulė Marija – kaip vijurkas, ji mėgaujasi viskuo, kas ją supa.
Kai Vita su savo šeima įsikūrė jau savuose namuose, prasidėjo, kaip ji sako, naujas Kalėdų švenčių etapas.
– Estafetę iš tėvų perėmiau aš. Tada jau visi pas mus. Ir garbingo amžiaus diedukai, ir nėščios pusseserės, ir kūdikiai, tėvai, giminės, draugai. Šventė – per visus tris namo aukštus!
Ir vėl gal 80 žmonių per dieną. Stalas 5 metrų ilgio! Kūčių vakarienė, aišku, daug ramesnė, tik šeima.
Didžiausias įvykis – kūčiukų kepimo šventė iš vakaro. Virtuvėje – begalė vaikų, net kyla miltų dulkių debesys. Klegesys, juokas, vieni laksto, kiti tešlą minko, treti pjausto, ketvirti galvomis eina. Taip, kitą dieną tvarkymosi kaip po žemės drebėjimo. Bet juk buvo taip linksma! Kam reikalingi tie namai, jei ten sėdėsi vienas?
– Vita, ar jūs šeimoje laikotės ir kokių nors senųjų kalėdinių tradicijų? Pavyzdžiui, gal buriate vašku, pakišate šieno po staltiese?
– Nelabai buriame. Bet šieno po staltiese visada pakloju.
Labai ilgai tikėjau, kad gyvuliukai Kalėdų naktį kalba. Mūsų namuose visada būdavo kačiukų, šuniukų, jūrų kiaulyčių ir kitų gyvūnėlių.
Tėtis ryte sakydavo: „Vitut, ir vėl pramiegojai, ką tau gyvuliukai kalbėjo.“ Taip nuliūsdavau... Dabar mes savo kaimo sodyboje turime net 27 augintinius. Tikiu, kad Kalėdų naktį jie pasišneka.
– Esate sakiusi, kad jau kelerius metus švenčiate Kūčias ir Kalėdas Kanaruose, Fuerteventūros saloje, kur gyvenate net keletą mėnesių.
Ar nebūna liūdna svetur be sniego, be tikros žaliaskarės kvapo? Kai aplinkui palmės ir svetimi žmonės? Sakėte, kad ispanai labiau švenčia Trijų Karalių šventę nei Kalėdas?
– Taip, šiek tiek liūdna. Nuo liūdesio nepabėgsi. Bet Kalėdas mūsų namuose sutrikdė koronaviruso epidemija. Nebeturiu mamos, jau trečios Kalėdos bus be tėčio.
Tad šiemet Fuerteventūroje švęsime tik šeima, atskris ir Austėja su Viliumi.
Stengiamės švęsti su ten gyvenančiais draugais, lietuviais. Išeiname į kalnus, pasidarome pikniką.
Skraidinuosi iš Vilniaus aguonų, nes visada darau aguonų pieną, baravykų, spanguolių kisieliui, net šieno iš mūsų sodybos. Radau saloje ir silkių, ir mielių, kepsiu kūčiukus. Būtinai bus 12 patiekalų. Valgius ruošiu griežtai pagal močiutės ir mamos receptus.
Papuošime eglutę – turime netikrą. Ateis Kalėdų Senelis, nors už lango kalnai ir vandenynas.
Taip, daug kas pasikeitė. Bet visada prisimenu mamos patarimą – džiaukis šiuo laiku, šia valanda.
Ir mano močiutė Vitalija visada pabrėždavo – kad ir kas nutiktų, turi išlaikyti tradicijas. Aš tai ir darau. Perėmiau iš senelių, tėvų.
Labai noriu, kad net kelių mano šeimos kartų patirtis nedingtų. Pasaulis labai keičiasi, bet niekada nereikia nukirpti virkštelės su savo prosenelių, senelių, tėvų istorija. Ką gavau iš jų, privalau perduoti savo vaikams.
– Ar jūs tikėdavote vaikystėje Kalėdų Seneliu?
– Taip, aišku! Aš ir dabar tikiu. Ir niekas man neuždraus tikėti.
Išėjusi iš to žalio medinio namelio, pasislėpusio tarp Valakampių pušų, atsigręžiau. Nors tyliai sukosi pirmosios snaigės, sode žydėjo obelys, kvepėjo medumi gėlės, pievoje dūko vaikai.
„Visi namo valgyti vakarienės!“ – nuo priebučio jiems šaukė močiutė. „Kad jus bala, kas man dažais drobes ištepliojo“, – paantrino per langą galvą kyštelėjęs senelis. Vaikų juokas, klegesys, ir trinkteli uždaromos durys.
Nusišypsojau ir sėdau į mašiną supratusi, kad ką tik buvau nukeliavusi 50 metų į praeitį. Ir kad kalėdiniam pasakojimui negalėjau rasti geresnės vietos kaip šis namas, kuriame gyvena penkių šeimos kartų istorija.
