Ukrainietė A.Barabaš su 14-mete dukra Diana į Kauną atvyko ir čia apsistojo bėgdama nuo karo.
Moteris vis tikisi, kad okupantai, iš ukrainiečių bandantys atimti laisvę ir tėvynę, netrukus sudės ginklus.
Tačiau kol ukrainiečiai kariai, kurių gretose yra ir moters sutuoktinis, kovoja, A.Barabaš su bendraminčiais įkūrė Ukrainos pabėgėlių paramos centrą „Kaunas su Ukraina“. Centro savanoriai lankytojų laukė net Kūčių dieną, lauks ir gruodžio 31-ąją.
Centro adresas – simboliškas
Ukrainos pabėgėlių paramos centras „Kaunas su Ukraina“ veikia Žemuosiuose Šančiuose, Ukrainiečių gatvės 4-ajame pastate.
Užėjus į menkai šildomas gamybines patalpas matyti, kad į dėžes ir stelažų lentynas sudėta daugybė drabužių. Taip pat prikrauta žaislų, avalynės, įvairių buities apyvokos daiktų, vaikiškų vežimėlių.
Daiktus į centrą neša ukrainiečiams padėti norintys žmonės, o juos priima ir rūšiuoja centro savanoriai.
Komandos nariai yra rinkodaros specialistė Sigita Jonušaitė, programuotojas Henrikas Ramonas su žmona Egle, pastatų valdymo ekspertas Adomas Šiuša, ukrainietė Nadiežda Šepel. Padėti ateina ir daugiau jos tautiečių.
Visus šiuos anksčiau vienas kito nepažinojusius žmones subūrė A.Barabaš.
Pakvietė gyventi Kaune
Moteris pasakojo, kad Rusijai užpuolus Ukrainą ji išsigando dėl dukros Dianos. Jos bėgo iš Kijevo, savo akimis matė okupantų kolonas. Važiuoti keliais iš Ukrainos sostinės buvo pavojinga, todėl padedamos gerų žmonių motina su dukra keliavo miškais ir pelkynais.
Pabėgėlės apsistojo Karpatuose ir ten praleido tris mėnesius.
„Prieš karą dukra sportavo, lankė dailiojo čiuožimo treniruotes. Treneriai buvo pažįstami su lietuviais čiuožimo atstovais. Praėjus trims mėnesiams treneriai mus susirado, pradėjo raginti, kad dukrai metas vėl lankyti treniruotes, sportuoti. Lietuvos dailiojo čiuožimo federacijos atstovai mus ir pakvietė į Kauną“, – pasakojo A.Barabaš.
Atvykusi į Kauną moteris iš karto pradėjo dirbti mokykloje „Herojus“, mokyti vaikus ukrainiečių kalbos ir užsienio šalių literatūros, nes čia jos magistro diplomas buvo pripažintas.
Dukra ne tik mokosi, bet ir treniruojasi drauge su Lietuvos dailiojo čiuožimo rinktinės nariais.
Vaikščiodama po miestą ukrainietė sakė staiga suvokusi, kad Kaune labai tylu ir ramu. Jai tai mieste labiausiai ir patinka.
Veiklą ryžosi pratęsti
Aktyvi ir bendrauti mėgstanti A.Barabaš netrukus sužinojo ir apie Ukrainiečių gatvėje veikusį vilniečių įkurtą paramos centrą. Pradėjo jame lankytis, savanoriauti, susipažino su kitais tautiečiais ir lietuviais.
Vilniečiai paramos centrą buvo įsteigę ir sostinėje, o dirbti dviejuose miestuose buvo per sudėtinga, todėl iš Kauno jie nusprendė pasitraukti.
„Ne vienas ukrainietis skambino man ir dieną, ir naktį, nes jaudinosi, kad nelikus paramos centro mums gyventi bus sunkiau, nes ne visi gali įsigyti reikiamų daiktų, kurie liko namuose. Be to, tai ir galimybė susitikti, pabendrauti.
Nusprendžiau, kad veiklą reikia pratęsti, to imtis skatino ir kauniečiai“, – pasakojo A.Barabaš.
Moteris subūrė savanorius ir gruodžio 1 dieną buvo atidarytas ukrainiečių paramos centras „Kaunas su Ukraina“.
„Tai, kad patalpos yra Ukrainiečių gatvėje – sutapimas, bet žmonėms, kurie čia ateina pagalbos, girdėti tokį faktą malonu“, – kalbėjo A.Barabaš.
Dirbs ir šventinę dieną
Apie tai, kad Ukrainos pabėgėlių paramos centras vėl veikia Žemuosiuose Šančiuose, vos pradėjus veiklą buvo paskelbta socialiniuose tinkluose, žmonės šia žinia ėmė dalintis.
Kauniečiai pradėjo nešti įvairius daiktus, vienas verslininkas padovanojo daugybę metalinių lentynų. Centro savanorės daiktus ėmėsi rūšiuoti. Vyrai rado, kur pigiau nupirkti medienos, ir skubėjo montuoti lentynas, į kurias daiktai dedami.
Buvo surengta ir talka, kurioje noriai dalyvavo Žemųjų Šančių gyventojai.
Savanoriai į centrą ateina vakarais, po darbų. Lankytojai laukiami šeštadieniais nuo 10 iki 13 valandos. Daiktus galima atnešti pirmadieniais ir ketvirtadieniais nuo 17 iki 19 valandos.
Centro „Kaunas su Ukraina“ savanoriai nusprendė, kad lankytojų lauks ir gruodžio 24-ąją bei 31-ąją, nes šventinėmis dienomis daugiau žmonių turi laisvo laiko ir gali atvykti į centrą.
Vaikams reikia dovanų
Artėjant šventėms buvo prašoma dovanoti ne tik nebereikalingų šiltų drabužių ar avalynės, bet ir patalynės, pagalvių ir antklodžių, indų maistui gaminti, higienos priemonių, sauskelnių, kūdikių maisto, sporto inventoriaus.
Taip pat centre laukiama ir žaislų, stalo žaidimų, nes kiekvienam ukrainiečiui vaikui centro savanoriai nori padovanoti po dovaną.
„Ukrainoje oficialiai įtvirtinta, kad nuo šių metų Kalėdos ir Naujieji metai visada bus švenčiami tomis pačiomis dienomis kaip ir kitose Vakarų pasaulio šalyse, todėl mums visiems – ir ukrainiečiams, ir lietuviams – bus bendros šventės.
Susiklostė taip, kad jei rengiame susibūrimus, juose dalyvauja ir lietuviai, ir ukrainiečiai. Ne išimtis bus ir žiemos šventės. Tik kur kiekvienąkart bursimės, dar nenusprendėme“, – pasakojo A.Barabaš.
Paprašo parodyti dokumentus
A.Barabaš džiaugėsi, kad atidarius centrą jame lankosi apie 150 ukrainiečių. Pastaruoju metu, pasak ukrainietės, naujų veidų daugėja, nes Ukrainoje kyla problemų dėl elektros ir šildymo, su vaikais ištverti tokias sąlygas sudėtinga ir žmonės bėga į kitas šalis.
„Į centrą daugiausia ateina moterys su vaikais ir net kūdikiais. Kol jos renkasi daiktus, mes pabūname su mažyliais. Jei koks pasiimtas drabužis netinka, dažniausiai moterys jį atveža, pakeičia į kitą“, – pasakojo A.Barabaš.
Artimiau susipažinę su centro įkūrėja ukrainiečiai pasakoja jai savo istorijas, atsiveria savo tautietei, nes jaučiasi artimesni.
„Tenka pabūti ir psichologe, nes žmonės turi įvairių bėdų, jaudinasi dėl kariaujančių artimųjų. Kartais išgirstu tokių istorijų, kad pati negaliu užmigti, bet suprantu, kad išklausyti žmones reikia, jiems palengvėja“, – atviravo A.Barabaš.
Į centrą ateina daugiausia Kaune įsikūrę ukrainiečiai, tačiau atvyksta ir Marijampolėje ar kituose miestuose apsistoję karo pabėgėliai.
„Gal kas daiktus siunčia ir į Ukrainą. Mums nesvarbu, ar jie atitenka Marijampolėje, ar Mariupolyje gyvenantiems žmonėms, svarbu, kad jie tarnautų tiems, kurie kenčia nuo karo“, – kalbėjo A.Barabaš komandos narė S.Jonušaitė.
Savanoris A.Šiuša pridūrė, kad lankytojų dokumentų vis dėlto paprašo.
„Norime įsitikinti, kad tai tikrai karo pabėgėliai, o ne tie, kurie į Kauną atvyko dar prieš karą čia dirbti.
Bandymų piktnaudžiauti kitų gerumu buvo vos keli atvejai“, – džiaugėsi vyras.
Nekantrauja grįžti namo
Patalpų, kuriose veikia paramos centras, savininkai nuomos mokesčio kol kas neprašo. Sausį jau reikės mokėti už komunalines paslaugas, tačiau centro savanoriai nenusimena, mano, kad pinigų kaip nors susirinks, veiklą tęs ir kitais metais.
A.Barabaš įsitikinusi, kad paramos centras veiks tol, kol ukrainiečiams reikės pagalbos.
„Karui prasidėjus tikėjausi, kad jis baigsis dar vasarą ir galėsime grįžti namo, kad vėl pamatysiu savo vyrą, kurio nemačiau nuo vasario vidurio. Deja, matyt, teks laukti kitų metų vasaros.
Artėjant Naujiesiems metams visiems noriu palinkėti taikaus dangaus ir tylios laimės. Taip pat niekam nepatirti to, ką tenka patirti mūsų tautai“, – sakė A.Barabaš.
Bendrovės „Kautra“ rinkodaros vadovas Justinas Vadluga: „Norinčiųjų išvykti namo nebeliko“
„Pavasarį pastebėjome, kad buvo pradėję daugėti į savo šalį grįžti norinčių ukrainiečių, todėl gegužės pradžioje pradėjome organizuoti reisus iš Kauno į Lvovą.
Iš pradžių autobusai važiuodavo 3 kartus per savaitę. Birželio mėnesį reisų buvo dar daugiau, ukrainiečiai namo galėjo išvykti kiekvieną darbo dieną.
Iki birželio vidurio į savo šalį buvo grįžę 600 ukrainiečių. Kiekvienas 48 vietų autobusas būdavo pilnas arba beveik pilnas. Liepos mėnesį išvykstančių ukrainiečių ėmė mažėti. Paskutiniu autobusu, kuris į Lvovą išvyko spalio 25 dieną, važiavo tik 5 ukrainiečiai.
Nuo to laiko daugiau autobusų į Ukrainą nevyko, nes nebuvo poreikio. Matyt, įtakos turėjo tai, kad Ukrainos miestai vis apšaudomi, yra problemų dėl elektros tiekimo ir šildymo.“
Padovanojo eglučių ir jų puošmenų
Ukrainiečiams padeda ir kaunietė studentė Karolina Siaurusaitytė.
Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuojanti mergina, besiruošianti tapti slaugytoja, pasakojo, kad turi ispanę bičiulę. Ši labai smalsi ir drąsi. Kai eidavo pro Savanorių prospekte esantį viešbutį, kuriame gyvena ukrainiečiai, matydavo prie pastato žaidžiančius vaikus.
„Ji užėjo į viešbutį, paklausė, ar jiems reikia pagalbos ar paramos, ir sužinojo, kad vaikams būna nuobodu, jie neturi ką veikti“, – pasakojo mergina.
K.Siaurusaitytė ir dar kelios merginos bei moterys ėmė lankytis viešbutyje, vakarais su ten gyvenančiais vaikais žaisti, bendrauti. Vaikai išsipasakoja, kaip jiems sekasi mokytis, bendrauti tarpusavyje.
Vaikų žaidimo kambarys buvo gana niūrus ir tamsus, todėl artėjant žiemos šventėms K.Siaurusaitytė socialiniame tinkle paprašė padovanoti ukrainiečių vaikams nereikalingų eglutės žaislų, girliandų.
Gerų žmonių atsirado. Kauniečiai padovanojo dvi dirbtines egles, įvairių papuošimų.
„Vaikystė yra metas, kai formuojasi asmenybės. Vaikystė yra ir laikas, kai žmogus turi būti pats laimingiausias. Todėl, net jei vaikai priversti gyventi ne savo tėvynėje, galime pasistengti, kad jie vis tiek jaustųsi laimingi“, – nebūti abejingiems ragino K.Siaurusaitytė.
