– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Šiuo metu įsirenginėjame namą, tad naujausias pirkinys neseniai buvo sieninis vonios veidrodis. Į 200 kv. m namą planuojame įsikelti prieš pat Kalėdas. Bet suprantame, kad iki galo įsirengti dar prireiks metų kitų. Anksčiau turėjome apie 190 kv. m namą, jį pardavėme ir kol statėmės dabartinį būstą, persikėlėme į 67 kv. m namelį. Kuo didesnis namas, tuo daugiau yra daiktų ir tuo daugiau nereikalingų daiktų, tad nelengva viską sutalpinti. Mažame name didelių problemų dėl daiktų nekyla. Tokia įdomi, gal nelogiška paralelė, bet taip yra.
Į naują namą persikels daug gyventojų – mudu su žmona Indre (34 m.), trys vaikai: sūnūs Ričardas (12 m.) ir Adomas (8 m.), dukra Joana (5 m.), šunys Burdonas ir Grikis, katinas Drako ir driežas. Džiugu, kad visi iki šiol sutaria po vienu stogu.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Dabar pagrindinės ir nemažos investicijos skiriamos namui. Su žmona sudarėme sąrašą pirkinių, kurie yra neišvengiamai būtini ir kurie – antraeiliai. Tai padeda išvengti emocinio pirkimo. Nes toks elgesys gali būti labai pavojingas.
Kadaise buvome nusipirkę odinę baltą sofą, tuomet sumokėjome šešis ar septynis tūkstančius litų. Mums tai buvo labai dideli pinigai, bet šis pirkinys atsirado užvaldžius emocijoms. Sofa po trejų metų atrodė baisiai, nes vaikai su šunimis ją ištepliojo ir sudraskė.
Jei kiltų emocinis noras ką nors įsigyti, mano ir Indrės pirkiniai skirtųsi masteliu. Man gali šauti į galvą nupirkti kokį nors labai brangų daiktą – ir ta balta sofa buvo mano kvaila idėja.
O žmona nuėjusi į parduotuvę gali pamatyti kokį nors vonios aksesuarų rinkinį. Ir nors toks pat, tik kito gamintojo rinkinys kainuos kelis kartus mažiau, ji norės to brangesnio dėl labiau patikusios spalvos ar dizaino.
Vienintelis dalykas, mums padedantis išvengti emocinio pirkimo, yra iš anksto sudaryti sąrašai. Pasižiūri į juos ir žinai, kad to ar ano dabar negali pirkti, nes dar reikia pinigų, pavyzdžiui, užuolaidoms.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdami?
– Neturiu silpnybės daiktams. Vienintelė mano silpnybė – senovinės amerikinės mašinos. Jei būčiau labai turtingas verslininkas, galėčiau vos tik sumanęs įsigyti vieną ar kitą patikusią mašiną.
Dabar mano silpnybė įgyvendinama kitaip – kelerius metus svajoju ir tik sukaupęs reikiamą sumą pinigų galiu ją turėti. Žmona neprieštarauja dėl mano įgeidžio. Aš visada turiu argumentą, kad labai apsimoka tokią mašiną laikyti nuomai, o jos vertė vis auga.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad man nieko nereikia. Neturiu pomėgio vaikščioti po drabužių parduotuves. Tai man taip svetima, kad nelabai suvokiu, jog gali būti kitaip. Daiktus perku dviem atvejais. Jei nebeturiu kuo apsirengti vykdamas į filmavimus arba koncertus, tuomet privalau ką nors nusipirkti, kad žmoniškai atrodyčiau. Arba kai žmona pasako, kad nebeatrodau kaip civilizuotas asmuo, ir įtikina eiti nusipirkti naujų drabužių arba pati nuperka. Man visiškai neįdomu nei drabužiai, nei batai, nei kokie nors aksesuarai, nei technika – niekas neįdomu. Vienintelė aistra daiktams – amerikiniai automobiliai.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Kai pradeda trūkti pinigų, filosofija tampa labai aiški. Tam tikrais momentais, kai pinigus kažkur išleidi ar kai per pandemiją išnyko galimybė užsidirbti, tampa akivaizdu, kad pinigai yra reikalingi.
Ramesniais laikais, kai nuolat užsidirbi ir turi pinigų, apie tą filosofiją nemąstai. Augant internatinėje mokykloje pinigų man niekas neduodavo. Tėvai gyveno Sočyje, aš vienas nuo devynerių metų – Vilniuje.
Todėl mano filosofija nuo mažų dienų paprasta – pinigų turėsi tiek, kiek užsidirbsi, tau jų neduos nei loterijos, nei valstybė, nei geras ar blogas darbdavys. Pasikliauti gali tik savo jėgomis. Kito legalaus būdo gauti pinigų nėra.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Internatas, kuriame augau.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Tėvai manęs niekaip nemokė. Savo vaikams stengiuosi įskiepyti du dalykus. Pirma, ką supratau vaikystėje, – kad pinigų negali gauti už nieką. Pavyzdžiui, vaikams per jų gimtadienius draugai ar giminės dovanoja pinigų.
Namuose aš jiems, tarkime, liepiu sutvarkyti kambarį, išvesti į lauką šunis ar sniegą nukasti ir pasiūlau dviejų eurų uždarbį, bet kartkartėmis išgirstu: nieko netvarkysiu, nes man močiutė, teta ar krikšto mama per gimtadienį padovanos pinigų. Man atrodo, kad neteisinga dovanoti vaikams pinigus šiaip sau.
Antras dalykas, su kuriuo vaikystėje neturėjau galimybės susidurti, – pinigų kontroliavimas. Mano mažiesiems vaikams tai dar nelabai sekasi.
Pavyzdžiui, atlikdami įvairius buities darbus jie užsidirba dešimt eurų, bet nueina į parduotuvę ir viską išleidžia. Bandau aiškinti, kad negalima visų pinigų išleisti per vieną kartą.
Mažieji vaikai turi taupykles, ten deda per gimtadienius, didžiąsias metų šventes gautus pinigus. Vyresniam sūnui atidarėme banko sąskaitą, išėmėme kortelę. Jis turi internetinę prieigą telefone, mato ir gali kontroliuoti savo pinigus.
Dabar jau nuo jo sąmoningumo priklauso, kiek išleisti, o kiek pataupyti. Mes juo pasitikime. Kortelėje jis laiko dovanų gautus arba kasdienybėje namuose užsidirbtus pinigus. Kasdien į mokyklą duodame jam kišenpinigių pietums po kelis eurus.
Kalėdoms Ričardui pirksime didelį monitorių, o jis kainuoja nepigiai, tad su sūnumi susitarėme, kad dalį dovanos kainos jis pats turės padengti.
Parduotuvėje daugiausia emocijų išlieja mažiausioji Joana. Jai labai ten sudėtinga, vis ko nors užsinori. Mamą jai pavyksta greičiau palaužti ir išsireikalauti norimo daikto. Man su ja paprasčiau, nes ji žino – nėra prasmės aikštytis, jei pasakau tvirtą „ne“.
Kartą Joana pasiėmė kažkokį daiktą ir nešėsi pro kasą nesumokėjusi. Paprašiau apsauginio, kad prieitų prie jos ir pakalbėtų. Joana labai nepatogiai pasijuto, nuo to laiko nebesistengia nieko išsinešti.
Parduotuvėje, jeigu nėra išankstinio susitarimo, tikrai nepirksiu nieko, ko vaikas staiga užsimanys. Jeigu iš anksto susitarta, tada kas kita. Pavyzdžiui, Joana lanko baseiną ir ten jai sunku išbūti, tad esame susitarę, kad po plaukiojimo eisime į parduotuvę ir nusipirksime kokį nors skanumyną.
Vaikai jau važiuojant į parduotuvę prašo, ar galėtų gauti to ar ano. Visada įmanomos derybos. Jei vaikas ko nors nori, už tai turi kažką duoti.
Pavyzdžiui, sūnus užsimano mašinytės ir pasižada, kad namuose padarys gerą darbą. Bet kad ką nors gautų už nieką, būna retai.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Tam nelabai paprieštarausi. Aišku, tokia pozicija man sukelia prieštaringų jausmų. Man tėvai išvis nieko nedavė. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai nėra gerai. Tėvai būtinai turi ką nors duoti, bent jau suteikti išsilavinimą, finansinį stabilumą.
Aišku, vaikas neturėtų būtinai sekti tėvo ar mamos pėdomis ir, pavyzdžiui, perimti verslą.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Žmones ir jų gyvenimą gadina lengvi arba greiti pinigai. Kiek susiduriu su turtingais žmonėmis, tai dažniausiai yra itin darbštūs, išsilavinę ir motyvuoti žmonės. Pinigai jų negadina.
Be to, kuo turtingesnis žmogus, tuo pinigai jam mažiau svarbūs. Jam svarbi pati idėja ar procesas.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Pirmasis mano darbas buvo Vilniuje nešioti ir pardavinėti laikraščius. Ankstyvą rytą, apie 5–6 valandą, ateidavau į redakciją, pagal sutartį pasiimdavau 100 laikraščių ir žinodavau, kad tam tikrą sumą už parduotus laikraščius turėsiu grąžinti redakcijai.
Nustatyti didesnės laikraščio kainos niekas nedrausdavo. Mano prekybos vieta buvo Kalvarijų turgus, ten mes prekiaudavome su draugu, buvome gerai įsisukę, užtrukdavome kokias tris valandas. Kasdien pavykdavo užsidirbti kokius šešis litus.
Neįsivaizduoju, kad dabar mano ir kitus šiuolaikinius vaikus būtų įmanoma sudominti tokiu darbu. O man tai buvo stebuklas, nes prieš tai iš viso nieko neturėjau, o tuomet žinojau, kad kišenėje guli keli litai.
Kai išparduodavome laikraščius, po pietų eidavome į Pilies gatvę, kur aš grodavau ir dainuodavau, o draugas iš praeivių rinkdavo pinigus. Iš muzikavimo per kelias valandas pelningomis dienomis galėdavome surinkti ir penkiasdešimt litų.
Buvome labai asketiški, troškome profesionalioje garso įrašų studijoje įrašyti dainą, tad visus pinigus, gautus tiek už parduotus laikraščius, tiek dainuojant gatvėje, taupėme įrašui. Vieną dieną savo dainą įrašėme.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Didžiausia mano laimė, kuri gal nėra lengvai pasiekiama kitų profesijų atstovams, – kad aš savo kūrybinės veiklos nevadinu darbu, viskas, ką darau, yra ir mano laisvalaikis, ir pašaukimas, ir gyvenimo būdas, ir pragyvenimo šaltinis.
Man nėra esminio skirtumo, ar už sukurtą dainą sumokės 100 eurų, ar 10 tūkstančių eurų, vis tiek tą dainą kurčiau. Man kūrybinis procesas yra prasmingas dalykas. Ir, kaip sakiau, pinigai yra svarbūs tik tada, kai jų pradeda trūkti, kai šeimos nariai sako, kad reikia mokėti už darželius, mokyklas, už elektrą.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Taip. Anksčiau tai neatrodė aktualu, todėl būdavo kažkokios vienkartinės aukos susidūrus su žmonėmis, patekusiais į sudėtingą situaciją, dalyvavimai paramos koncertuose.
Dabar, kai Ukrainoje vyksta karas, paramos rinkimas jau tapo kasdienybe. Su bendraminčiais pervedame pinigų, bandome organizuoti labdaros rinkimą ir pristatymą į vietą, socialiniuose tinkluose viešinu kitų žmonių prašymus.
Gatvėse ranką ištiesusiems apsvaigusiems asmenims pinigų neduodu. Kadaise buvau subūręs benamių chorą televizijos projektui „Chorų karai“. Perėjau per nakvynės namus, šiukšlynus, suradau žmonių, motyvavau juos kuriam laikui nustoti gerti.
Aišku, buvo ir tvarkingų žmonių, kurie dėl kažkokių priežasčių buvo netekę savo namų. Bet didžioji dalis benamių turėjo priklausomybių.
Per daug nesibaiminau, ar pavyks išlaikyti chorą, organizuoti repeticijas.
Svarbiausias dalykas, kuris labiausiai motyvuoja žmogų, atsidūrusį ant bedugnės krašto, yra tai, kad pamatai jame gražių, gerų savybių, talentą, viltį – tai juos laikė. Iš viso buvo gal 16 choristų, jie vienas kitą labai palaikydavo. Jei pasirodydavo kuris nors išgėręs, visi bandydavo jam padėti atsigauti, kad tik neįkristų į daugiadienes. Džiaugiuosi, kad po projekto dalis surado jėgų atsitiesti ir pakeitė gyvenimo būdą, bet daugelis grįžo į senas vėžes.
Tad benamių gyvenimą gerai žinau ir jokiomis aplinkybėmis jiems neduočiau pinigų. Nes 99 procentai žmonių benamiais tampa dėl priklausomybių. Jei noriu padėti, išmaldos prašančiajam nuperku pavalgyti.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Ne, neteko. Tikiuosi, kad ir neteks.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Mano sąmoninga pažintis su pinigais prasidėjo, kai šalyje atsirado litai. Perėjimo nuo litų prie eurų reforma buvo labai keista. Atsimenu, kaip juokiausi iš socialinių tinklų nuomonės formuotojos Monikos Šalčiūtės, kai ji, duodama interviu Andriui Tapinui laidoje „Pinigų karta“, pasakė, kad litas bus lygus eurui. Tuo metu visi dalinosi tuo vaizdo įrašu ir juokėsi iš M.Šalčiūtės, esą kokias nesąmones blondinė kalba.
Bet dabar jau niekam nekyla abejonių, kad M.Šalčiūtė buvo teisi: jos įžvalgos numatant ateitį buvo geresnės nei visų gudrių finansininkų. Vis dėlto džiaugiuosi, kad pakilo ir atlyginimai, ir pensijos. Kai perėjome prie eurų, aš porą metų kainas mintyse versdavau į litus, kad suvokčiau realybę.
Dabar kartais irgi pasiskaičiuoju litais, bet labiau juoko forma, tarkime, pamatau parduotuvėje gabalėlį sviesto už du eurus ir sakau žmonai: ar įsivaizduoji, kad anuomet sviestas būtų kainavęs septynis litus?
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Atsidedu. Yra apskaičiuota, kad visada reikia turėti atidėtų pajamų bent jau pusei metų. Šeimoje stengiamės šito laikytis.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydami ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštūs?
– Aš nemoku nei gauti dovanų, nei jų dovanoti. Todėl dovanų pirkimo misiją atiduodu į Indrės rankas. Esu labai racionalus, net ir vaikams ieškodamas dovanų esu linkęs su jais pasitarti, kartu pasižiūrėti kainas, kartais iš jų taupyklių dalį pinigų paimti.
Žmona dėl to pyksta, sako, vaikui reikia suteikti džiaugsmą, staigmeną, o aš bandau viską racionaliai spręsti.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Niekas manęs nedžiugina, tad tenka pavaidinti, kad malonu. Man nieko nereikia. Nebent kas nors dovanotų senovinę amerikinę mašiną. Nereikalingas dovanas nukišu į stalčiukus. Vertinu tik kūrybines dovanas. Smagu, kai vaikai ką nors nupiešia, nulipdo.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Svajonė, mano galva, negali būti materiali. Jei ko nors reikia, užsidirbu ir nusiperku. Nėra tokio daikto, apie kurį svajočiau. Kalbant apie svajones, svarbiausia, kad vaikai ir mes su žmona būtume sveiki. Sveikata, kad ir kaip banaliai skambėtų, – turtas, kurio vertę supranti tik ją praradęs. Žinau tai labai gerai iš savo patirties.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Pagrindinis ritualas, kuris privilioja pinigus, toks: reikia keltis septintą valandą ryto, eiti dirbti, grįžti namo, pasportuoti, pailsėti ir kitą dieną vėl keltis septintą ryto.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Pinigai nereiškia laisvės, bet pinigų neturėjimas reiškia nelaisvę.
