Marius Čepulis: „Vaikystėje man rūpėjo gyvūnai, o bendravimas su žmonėmis kėlė per didelį galvos skausmą“

„Mokykloje labiausiai nekenčiau lietuvių kalbos ir literatūros pamokų. Buvau įsižeidęs, nes mokytoja manė, kad rašinius, kuriuos parašydavau pats, nuo kažko nusirašau, ir įvertindavo dvejetais. Kokia ironija – tapau knygų apie gamtą rašytoju“, – kalbėjo gamtos fotografas, rašytojas, laidų vedėjas, aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis (48 m.).

Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Jan 8, 2023, 1:54 PM, atnaujinta Jan 10, 2023, 5:24 PM

Marius gimė Šiauliuose, bet augo kaime – čia pas senelius vasarodavo ir leisdavo visus savaitgalius. Likimo jam buvo lemta tapti gamtininku – dar visai mažas žinojo visų apylinkės paukščių lizdus, vėliau išmoko žieduoti, fotografuoti paukščius. Tad ir dėl būsimos profesijos nereikėjo per daug sukti galvos, nors būtų galėjęs tapti ir matematiku, ir architektu.

Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai – buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio.

Gamtos fotografas baigė tuometę Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą. Pirmoje klasėje jis mokėsi vien penketais – tuo metu tai buvo aukščiausias įvertinimas. Vėliau būdavo tarp vadinamųjų vidutiniokų.

„Pirmoje klasėje nė vienos pamokos nepraleidau, antroje gal tik kokias dvi, o dvyliktoje beveik nevaikščiojau į pamokas. Pareigingai išeidavau kiekvieną rytą į mokyklą, tėvai mane pro langus ramia sąžine nulydėdavo akimis, o aš apsukdavau ratą aplink namą, nusileisdavau į rūsį ir pasiėmęs dviratį važiuodavau paukščių žieduoti.

Man tai buvo svarbesnis dalykas, negu sėdėti pamokose. Gal šiek tiek ir sutirštinu spalvas, būdavau ir pamokose, mokytis man patiko, išskyrus kai kuriuos dalykus“, – prisiminimais dalijosi gamtos fotografas.

Nors pajuokavo apie gausiai praleidinėjamas pamokas baigiamojoje klasėje, apie išskirtinį domėjimąsi paukščiais sakė tiesą.

M.Čepulis mokykloje neskyrė daug dėmesio biologijos mokslui, tačiau atmintinai mokėjo visų paukščių pavadinimus lotyniškai, rusiškai ir angliškai. Mokytojai stebėjosi smalsaus paauglio žiniomis.

„Mokykloje nesupratau, kas yra biologija, viską, ko man reikėjo, sužinojau studijuodamas Vilniaus universitete, kur įgijau zoologijos magistro diplomą“, – kalbėjo M.Čepulis.

Mokykloje Marius daugiausia dėmesio skyrė matematikai, nes šis dalykas buvo sustiprintas.

„Mane matematikos mokė puikus mokytojas Petras Kuprys. Jis išgarsino mokyklą kaip jaunųjų matematikų centrą Šiauliuose. Jo parengti mokiniai laimėdavo įvairiose respublikinėse ir tarptautinėse matematikų olimpiadose. Mano broliui matematika sekėsi dar geriau. Geometrija buvo mano arkliukas“, – apie mėgstamiausią pamoką pasakojo M.Čepulis.

– Be to, kad mokytojai išmokė skaičiuoti, gal dar kokių nors vertingų tiesų įdiegė?

– Esmė buvo ne skaičiai, o įgytas loginis mąstymas ir kaip tu viską galvoje susidėliosi. Svarbu ne formules iškalti, o išmokti jas naudoti.

– Tai kodėl nepasukote matematiko keliu?

– Nežinau, koks turi būti keistuolis, kad rinktumeisi matematikos studijas. Aš nebuvau kietas matematikas, man buvo įdomu viską analizuoti logiškai, supratau įvairias skaičiavimo vingrybes, bet nejutau didelio pašaukimo šiai sričiai. Jau vėliau mačiau, kaip kankinasi vargšai studentai gilindamiesi į matematikos analizę, kurią keiksnodami vadindavo „matalize“. Baigęs mokyklą galėjau rinktis tarp architektūros, kuri susijusi su geometrija (dar ir dailės mokyklą lankiau), ir biologijos.

Ilgai galvojau ir nusprendžiau rinktis biologiją, nes Vilniaus universitetas suteikia labai platų šios srities išsilavinimą. Nesigailiu, kad ten studijavau. Netgi galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias dalykas, nutikęs man gyvenime.

– Mokykloje buvote stropus ar padykęs mokinys?

– Nebuvau stropus, nebuvau ir padykęs. Sukantis rateliu mergaitės leisdavo susikibti rankomis. Kitaip nei padykėliams. Iš to galiu spręsti, kad buvau geras vaikas.

Vieni dalykai man patikdavo ir aš jų mokydavausi, bet buvo tokių, kurių tyčia nesimokiau, pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros.

Galima sakyti, kad nekenčiau šių pamokų. Skaitydavau tik tas knygas, kurios man patikdavo. Dažniausiai tai buvo knygos apie gamtą ir indėnus.

Neskaitydavau knygų iš mokyklos sąrašo. Jas perskaičiau jau suaugęs, kai turėjau daugiau proto. Atsigriebiau, bet mokykloje buvau užsispyręs, mokytoja man rašydavo dvejetus arba vienetus, kuriuos taisydavau į ketvertus.

Net buvau sugalvojęs, kad gyvenime reikia meluoti ir nebūti savimi, nes tada daugiau pasieksi. Dabar suprantu, kad toks kelias nėra teisingas. Bet tada taip manyti skatino lietuvių kalbos mokytoja. Patyriau nuoskaudą, kai pats parašiau rašinį ir manau, kad jis buvo geras, tačiau mokytoja pasakė, kad nusirašiau, ir įraitė dvejetą. Labai įsižeidžiau ir specialiai daugiau lietuvių kalbos ir literatūros nebesimokiau.

Kartą mama padėjo parašyti vieną rašinėlį, bet vis tiek gavau dvejetą. O ji mokykloje iš literatūros gaudavo penketus, buvo geriausia mokinė. Baisiausia, kad ta lietuvių kabos mokytoja dar buvo ir mano bendrapavardė, nors ne giminė.

Baisu, kai mokytojas dėl kažkokių priežasčių vaiką smukdo ir nemato toliau savo akiračio. Bet stodamas į universitetą egzaminą išlaikiau gerai.

O likimas iškrėtė pokštą, nes tapau rašytoju, kuriam lietuvių kalba yra viena gražiausių.

– Ar buvo mokytojas, kurio pamokų iš pradžių nemėgote, o paskui lankėte su džiaugsmu?

– Buvo laikas, kai nemėgau anglų kalbos pamokų, maniau, kad mokytoja per griežta, bet iš tikrųjų pedagogė Irena Labanauskienė buvo puiki, suteikė anglų kalbos pagrindus, kurie pravertė studijų metais.

– Ar kartais bandydavote nusirašyti namų darbus ar užduotis kontrolinio metu?

– Namų darbus atlikdavau sąžiningai, nusirašinėti nemokėdavau, špargalių nesidarydavau – gal iš tingumo, o gal todėl, kad buvau linkęs išmokti tai, kas užduota.

– Ar gaudavote pastabų ir kaip reaguodavo tėvai?

– Galėdavau nesibaimindamas gauti bet kokią pastabą, tik tėvas pykdavo, jei tai būdavo pastaba dėl neatsakingo elgesio. Pavyzdžiui, pradinėse klasėse buvo griežtai draudžiama per pertraukas lakstyti per kelią į parduotuvę pirkti šokoladukų.

– Kokią didžiausią išdaigą esate iškrėtęs?

– Nebuvau piktybinis. Na, kartą mūsų klasė išsuko mokytojos stalo varžtus ir pastatė jį lyg niekur nieko. Kai mokytoja atsisėdo stalas tiesiog sugriuvo kaip kortų malka. Kažkas ant vienos mokytojos kėdės pripylė lako. Bet aš nebuvau tokių poelgių šalininkas.

– Ar buvote aktyvus popamokinėje veikloje? Gal mėgote vaidinti, deklamuoti, piešti, šokti?

– Šokti – ne, to betrūko. Buvau visiškai asocialus, į miestą su bendraklasiais pirmąkart išėjau dvyliktoje klasėje, tada iš arti pamačiau, kaip atrodo Šiauliai.

Mano gyvenimas buvo kaimas, paukščiai, gyvūnai, o bendravimas su žmonėmis kėlė per didelį galvos skausmą. Mane du kartus buvo įkišę į chorą, bet abu kartus pabėgau. Sakydavau, kad einu į chorą, o iš tikrųjų lankiau dviračių sportą. Tėvai to nežinojo.

Tiesa, buvau trimitininkas. Pionierių laikais vykdavo žygio ir dainos konkursai. Klasė išsirikiuodavo po du, pirmas eidavo trimitininkas, iš paskos – būgnininkas, kažkas nešdavo vėliavą, visi kiti žygiuodami skanduodavo visokias nesąmones.

– Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, kurio mokytojo norėtumėte atsiprašyti? Ir kodėl?

– Nė vieno nenorėčiau atsiprašyti, nes neturiu už ką. Kai kurie mokytojai turėtų atsiprašyti manęs. Bet kai kuriems mokytojams norėčiau nuoširdžiai padėkoti.

– Ar prisimenate Paskutinį skambutį, išleistuves?

– Šventės man neįdomios, jų per daug nelaukdavau. Jau 12 klasėje mintyse buvau iškeliavęs savo keliais, man mokykla beveik neegzistavo, bet baigiamiesiems egzaminams ruošiausi.

– Ar turite išsaugojęs ką nors iš mokyklinės atributikos?

– Pats nieko neturiu, bet pas tėvus yra išlikę nuotraukų iš tų laikų.

– Kas yra jūsų gyvenimo mokytojas?

– Mano tėvas. Iš jo gavau pagrindines pamokas, kaip elgtis su žmonėmis.

Būtent jis man įdiegė, kad svarbiausias žmogus visatoje yra mama.

Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kurio metu bus publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.

Registruoti galite šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.