Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė: „Mėgdavau įsivelti į įvairias mokyklos dramas“

„Buvo labai gražių, smagių potyrių, bet išgyvenau ir vienišumo akimirkų“, – prisipažino Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė (36 m.) prisimindama mokyklos laikus.

Į mokyklą Jūratė grįžti nenorėtų, nors daugelį vaikystės ir paauglystės tarpsnių prisimena su ilgesiu.<br>Lrytas.lt koliažas
Į mokyklą Jūratė grįžti nenorėtų, nors daugelį vaikystės ir paauglystės tarpsnių prisimena su ilgesiu.<br>Lrytas.lt koliažas
Į mokyklą Jūratė grįžti nenorėtų, nors daugelį vaikystės ir paauglystės tarpsnių prisimena su ilgesiu.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Į mokyklą Jūratė grįžti nenorėtų, nors daugelį vaikystės ir paauglystės tarpsnių prisimena su ilgesiu.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Buvo labai gražių, smagių potyrių, bet išgyvenau ir vienišumo akimirkų“, – prisipažino Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė, prisimindama mokyklos laikus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Buvo labai gražių, smagių potyrių, bet išgyvenau ir vienišumo akimirkų“, – prisipažino Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė, prisimindama mokyklos laikus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
J.Juškaitė (pirmoje eilėje iš kairės antra) nuo penktos klasės iki mokyklos baigimo žaidė krepšinį.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
J.Juškaitė (pirmoje eilėje iš kairės antra) nuo penktos klasės iki mokyklos baigimo žaidė krepšinį.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Jūratė Juškaitė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Jūratė Juškaitė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Jan 23, 2023, 10:08 PM

Į mokyklą Jūratė grįžti nenorėtų, nors daugelį vaikystės ir paauglystės tarpsnių prisimena su ilgesiu – juk tuo metu formavosi jos asmenybė, buvo palengva brėžiamas profesinis kelias.

J.Juškaitė kilusi iš Žemaitijos, baigė Tverų miestelio vidurinę mokyklą, kuri yra šešiolika kilometrų nuo Rietavo. Miestelis nedidelis, visi vieni kitus pažinojo.

Jūratė irgi gerai žinojo visų mokyklos moksleivių vardus ir pavardes. Į pirmą klasę ji ėjo be baimės ir nerimo, nes mokėjo daugumą raidžių ir skaičių.

„Buvau gana gerai mokyklai pasiruošusi, todėl pirmoje klasėje beveik neturėjau ką veikti. Gal daugiau vargo buvo dėl dailyraščio, kai reikėdavo tvarkingai sąsiuvinyje suguldyti raides.

Tačiau man buvo sunku suprasti, kaip kitiems mokiniams sunkiai sekasi mokytis skaityti ar skaičiuoti. Kartais pavydėdavau mokytojos dėmesio, kai ji jo daugiau skirdavo prasčiau besimokantiems. O kai baigiau pirmą klasę, niekaip negalėjau suvokti, ką turėsiu veikti antroje, nes maniau, kad viską moku, – ir skaičiuoti, ir skaityti“, – pasakojo J.Juškaitė.

– Ar buvote stropi, susikaupusi, o gal padykusi mokinė?

– Nebuvau stropuolė, manau, kad nemažai dalykų man sekdavosi, nes turėjau gerą atmintį ir gebėjau greičiau įsisąmoninti informaciją nei kiti. Ypač sekėsi humanitariniai, socialiniai mokslai. Jau vėliau kažkuriuo metu buvo pradėjusi strigti matematika. Šiaip gaila, kad mokykla ne visada pasiūlydavo įdomių lavinimosi užduočių.

Gal būčiau galėjusi būti gerokai stropesnė, labiau gilintis į mokymąsi, tačiau kai kuriais atvejais trūko rimtesnio iššūkio. Kita vertus, man užteko gabumų praslysti ir gauti gerą pažymį.

– Kaip apibūdintumėte savo charakterį mokykloje?

– Mėgdavau įsivelti į įvairias mokyklos dramas. Turėjau teisingumo jausmą, galėdavau pakovoti už tuos žmones, kuriuos, pavyzdžiui, pravardžiuodavo arba nelabai gražiai su jais elgdavosi. Negalėdavau nekreipti dėmesio į neteisybę. Pradinėse klasėse gal mažiau, bet vyresnėse, kai jausdavau, kad nelabai turiu kur išsikrauti, erzindavau mokytojus. Suprantu, kad toks mano elgesys jiems nelabai patiko.

Prancūzų kalbos pamokose vyresnėse klasėse turėdavome naujesnius vadovėlius, ten būdavo nemažai šiuolaikinių naujoviškų žodžių. Kai kurių nežinodavo net vyresnės kartos mokytoja ir išversdavo pažodžiui, neteisingai. Pavyzdžiui, žodį „banglentė“ pavadindavo „lenta naršymui“ arba „plaukiantis lenta“.

Aš visada užknisančiu balsu ir užknisančia intonacija jai per pamokas aiškindavau, kaip reikia teisingai versti žodžius. Manau, kad turėjau ją išvesti iš kantrybės. Mokytojams jaukdavau protą klausinėdama visokių su dėstomuoju dalyku susijusių klausimų tikrindama, ar jie yra pasiruošę atsakyti į klausimą.

Tad manau, kad nuo mano energijos pertekliaus labiau kentėjo mokytojai nei bendraklasiai. Dar stipriai rūgštu buvo tėčiui, kuris buvo mano istorijos mokytojas.

Paauglystėje per pamokas prie visų vaikų nevengdavau atsikirtinėti, laidydavau kvailus juokelius, gal vis dar nesuvokdama, kur yra namai, o kur mokyklos erdvė. Bet iki šiol manau, kad tėtis ir dar viena kita mokytoja buvo geriausi pedagogai, padėję man gyvenimo pagrindus.

– Už kokias savybes labiausiai vertinote mokytojus, kokias gyvenimiškas pamokas jie jums suteikė?

– Pirmiausia pagalvoju apie savo tėtį Algimantą Jušką. Jis sugebėdavo įvertinti kiekvieno mokinio pastangas, nesmerkdavo net ir to, kuriam gal ir ilgą laiką nesisekdavo.

Jei mokinys norėdavo pasitaisyti, pasimokydavo, gal net ir iškaldavo informaciją, nesuvokdamas istorinio konteksto, tėtis vis tiek jam parašydavo gerą pažymį ir pagirdavo už pastangas. Jo gebėjimas iš anksto nenuvertinti žmogaus buvo labai žmogiškas.

Ne visi mokytojai tuo pasižymėjo, nes skirstydavo mokinius į gerus ir prastus. Tėčiui dvejetukininko etiketė nieko nereiškė.

Dar labai šviesiai prisimenu lietuvių kalbos mokytoją Zofiją Vaičienę, kuri buvo gera specialistė, labai apsiskaičiusi. Žemaitijoje, kur augau, emocijos reiškiamos kitaip, santūriau nei likusioje Lietuvoje. Bet ta mokytoja, kaip man atrodė, per literatūros pamokas gebėdavo būti emocionali ir suteikdavo erdvės kitiems atverti savo emocijas. Ji buvo jautri aplinkai, o aš šalia jos jaučiausi galinti saugiai būti savimi, drąsiai analizuoti kūrinius.

– Ar tai buvo mokytojai, kurie prisidėjo prie profesinio kelio pasirinkimo?

– Manau, kad šie du mokytojai formavo mano tolesnį kelią. Baigiau žurnalistikos studijas, lietuvių kalbos mokytoja vertino ir skatino mano kūrybiškumą.

O tėtis, nors buvo pasikaustęs kaip istorikas, visada domėjosi politika, tuo, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Šeimoje būdavo natūralu diskutuoti apie esamą politinę situaciją, apie tai, kokią poziciją užima vienas ar kitas ministras, kokius daro sprendimus.

Mažame miestelyje plačiai šviestis didelių galimybių nebuvo arba nebuvo įprasta susitelkti į informaciją, žinias, nes žmonėms reikėjo rūpintis kasdiene buitimi, žemės ūkiu, gyvuliais. O tėtis man tokią galimybę suteikė, veždavosi į konferencijas, dalyvaudavau olimpiadose. Kai stojau į žurnalistiką, manęs priėmimo komisija klausinėjo apie politiką, teisę, ir visi tie dalykai man buvo žinomi, suvokiami.

– Vadinasi, išsipildė jūsų profesiniai norai?

– Manau, kad išsipildė. Kadaise brandinau idėją būti teisininkė. Bet vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje apsisprendžiau rinktis žurnalistiką. Mano dabartinis darbas reikalauja bendravimo žinių, kurias gavau žurnalistikos studijose, taip pat tenka pasitelkti ir teisines žinias, to reikia teisės aktų analizei.

Dabar abu šie dalykai mano gyvenime susipynė, nors kai studijavau žurnalistiką, galvojau, kad gerai, jog nepasirinkau teisės.

– Ar esate bėgusi iš pamokų?

– Du kartus. Pirmoje klasėje pabėgau iš tikybos pamokos, kurią vedė tėtis, o vyresnėje klasėje – iš istorijos pamokos, kurios mokytojas taip pat buvo tėtis.

– Ar gavote pylos?

– Tėtis nebuvo patenkintas ir tai aiškiai įvardijo, bet suprato, kad tai tam tikra vaikiška maišto išraiška, ypač pirmoje klasėje, kai ieškai sąlyčio tarp tėčio namuose ir tėčio mokykloje.

Gaudavau barti, bet jis suvokė, kad toks elgesys yra ir mano charakterio dalis, kad reikia su tuo susitaikyti. Jis nebandė manęs perauklėti.

– Gal mokykloje esate pasižymėjusi popamokinėje veikloje?

– Nuo penktos klasės iki mokyklos baigimo žaidžiau krepšinį. Nesu aukšta, bet visada buvau labai kibi, jei įsitverdavau į priešininką, jis neturėdavo šansų ką nors naudinga nuveikti.

Dažniausiai žaisdavau gynėjos arba įžaidėjos pozicijoje. Kadangi nuosekliai mokėjau gintis, perimdavau kamuolius, buvau vikri, neretai treneris mane statydavo priešais galingesnes ir aukštesnes žaidėjas.

Dabar kartais su draugėmis pažaidžiu, bet ta, kuriai reikia prieš mane kovoti, paprastai nesidžiaugia, nes neatstoju ir kibiai ginuosi.

– Ar prisimenate kokius nors mokytojų išsakytus gyvenimiškus patarimus?

– Prisimenu prancūzų kalbos mokytojos pasakymą pamokų metu: „Su gandrais pakilsi, su varnomis nusileisi.“ Pristabdantis posakis.

Nors gyvenime visko nutinka, aš vis dar jaučiuosi skraidanti su gandrais. Ar kada nors išsipildys ta mokytojos pranašystė, kad su varnomis nusileisiu, nežinau. Labai tikiuosi, kad ne.

– Jei atsigręžtumėte atgal, ar yra mokytojas, kurio norėtumėte atsiprašyti?

– Kadaise atsiprašiau. Buvau gal dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, turėjome talką prie tvenkinio, rinkome šiukšles. Kartu su mumis buvo matematikos mokytojas, su kuriuo mano santykiai buvo keisti.

Aš jį labai gerbiau kaip specialistą, bet pamokų metu mes vienas kitą erzindavome ir, galima sakyti, bandydavome ribas. Tai buvo nebrandus elgesys iš abiejų pusių. Ir kai mes prie to tvenkinio tvarkėmės, nutaikiau akimirką ir įstūmiau mokytoją į tvenkinį.

Tai vienas prisiminimų, kai supratau, jog peržengiau kito žmogaus ribas, įsibroviau į jo erdvę. Vienuoliktoje klasėje vyko mokyklos prezidento rinkimai, aš pretendavau į tą vietą, o matematikos mokytojas prie visų paklausė, ką manau apie tą įvykį.

Tada jo atsiprašiau ir pasakiau, kad tai buvo netinkamas elgesys. Turbūt tai buvo vienas ryškesnių mano netinkamo elgesio prisiminimų iš mokyklos laikų, nepaisant to, kad ir mokytojas elgėsi nebrandžiai.

– Jei galėtumėte vakarienės pakviesti vieną pasaulio švietimo atstovų, kas tai būtų?

– Man visada didelį įspūdį darė teatrologė Irena Veisaitė, kuri buvo išgelbėta iš Kauno žydų geto, vėliau neteko ir savo įmotės Stefanijos Ladygienės, kuri buvo ištremta į Sibirą. Skaudžiai patyrusi du šlykščiausius XX amžiaus režimus, ji, kaip man atrodo, tapo telkiančia asmenybe, tikėjusia žmonėmis, išsilavinimu bei idėjų galia, ypač daug davusi savo studentams. Esu trumpai susidūrusi su I.Veisaite, kai ji dar buvo gyva. Bet, žinoma, tai nebuvo toks pokalbis, kokio norėtųsi.

– Keičiasi vertybės, auga naujos kartos. Koks turėtų būti šiandienos mokytojas, kad išlaikytų mokinių pagarbą, kad jie noriai eitų į mokyklą?

– Manau, viena svarbiausių gerų mokytojų savybių yra gebėjimas išgirsti, ką mokiniai sako, kaip sako, kodėl tai sako, kokie jų argumentai. Juk šiuolaikinis jaunimas turi nuomonę, daug informacijos gauna iš įvairių šaltinių. Neretai tie šaltiniai yra blogi, nelabai kokybiški, gali būti susiję su smurto propagavimu, pornografijos pramone.

Mokytojai ne visada su tokia informacija tiesiogiai susiduria. Mokyklos turėtų domėtis, kas vyksta paauglių gyvenime ir už mokyklos sienų, pastebėti pasikeitusį jaunuolio elgesį.

Pavyzdžiui, koks nors jaunas žmogus suvokia, kad yra homoseksualus, tačiau dažnai pedagogai nesupranta, kas su juo vyksta, nepajėgia įsiklausyti, leisti jam būti atviram.

Vienas kertinių dalykų mezgant santykį su vaiku yra sugebėti įgyti jo pasitikėjimą ir perduoti žinias. O jei nėra to santykio, jauni žmonės tik stengiasi pabaigti mokyklą ir ieškoti kitokių bendruomenių.

– Jei kartais pagalvojate apie mokyklą, kokiomis spalvomis tos akimirkos dažniausiai nušvinta?

– Apie mokyklą galvoju ir teigiamai, ir neigiamai, bet ne dėl mokomųjų dalykų. Labiausiai dviprasmiškai mane veikė socialinė aplinka. Kad esu homoseksuali, suvokiau būdama 14 metų, tačiau aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus, su kuriuo galėčiau apie tai pasikalbėti.

Kai galvoju apie praeitį, jaučiu tam tikrą ilgesį, nes ten prabėgo mano vaikystė, prasidėjo asmenybės formavimosi užuomazgos, patyriau daug naujų dalykų, kurie suteikė žavesio. Tačiau tuo pat metu tą laikotarpį prisimenu su dideliu vienišumo jausmu ir liūdesiu. Labai norėčiau, kad dabartiniai paaugliai dabarties Lietuvoje taip nesijaustų.

***

Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kuriame publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.

Siūlykite savo mokytojus ir balsuokite už juos. Registruoti mokytojus galima šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.