– Ar savo mokyklos laikus atsimenate gražiai? – pirmiausia paklausiau Kristinos.
– Taip, jokių blogų atsiminimų man iš tų laikų neišliko. Lankiau dabartinę Alytaus Putinų vidurinę mokyklą, visus dvylika metų tą pačią. Taip pat baigiau muzikos mokyklą, akordeono specialybę.
Labai gera mokinė nebuvau, tam kliudė aktyvus mano būdas. Užtat buvau lengvai bendraujanti, ir dabar palaikau ryšius su buvusiais bendraklasiais, kelios klasės draugės dabar ir dirba mano įmonėje.
– Bet dvejetukininkė taip pat nebuvote?
– Ne, mokiausi vidutiniškai, nepersistengdama, iki vienuoliktos klasės. O vienuoliktoje jau žinojau, ką noriu veikti toliau, ir susigriebiau, kad su mokslais reikia pasispausti. Tada teko atidirbti už visus metus – stengiausi užpildyti susidariusias spragas, tariausi dėl papildomų užsiėmimų su dalykų, kurie sekėsi sunkiau, mokytojais, dvyliktoje klasėje važinėjau į Kauną pas dėstytoją ruoštis stojamiesiems egzaminams. Ir norimų rezultatų pavyko pasiekti.
– Kokia buvo ta jūsų svajonių specialybė?
– Svajojau apie anglų kalbos studijas, ten ir įstojau. Bet pasimokiusi VDU supratau, kad visgi tai nėra mano kelias – anglų kalbos mokytoja tikrai nebūsiu, nes neturiu pašaukimo, pasirinkau vertimo kryptį, bet ši man atrodė nuobodoka. Pradėtų darbų nemetu, taigi studijas baigiau, bet nuo trečio kurso lygiagrečiai pradėjau mokytis verslo administravimo, na, o magistrantūroje pasirinkau teisę.
– Kurie dalykai mokykloje jums sekėsi gerai ir kurie – prasčiau?
– Geriausiai sekėsi ir patiko lietuvių kalba. Dabar vienintelis su pamokomis susijęs dalykas, kuriuo galiu padėti vienuoliktokei dukrai – tai rašyti rašinį. Man ir kurti, ir analizuoti veikėjų charakterius – vienas malonumas.
Labai patiko ir muzikos pamokos – jose jaučiausi tikra „profė“, kadangi lankiau muzikos mokyklą, ir galėjau padėti draugams.
Patiko ir lotynų kalbos pamokos (nors mūsų mokykla buvo paprasta, tokią discipliną turėjome) – ir dabar atsimenu lotyniškų sentecijų.
Daug nulėmė tai, kad lietuvių ir lotynų kalbų mus mokė tas pats mokytojas, nuostabus žmogus, tikras šviesuolis a.a. Algis Kalėda, gebantis visus sudominti savo dėstomu dalyku. Atsimenu, anuomet stebėdavausi, kad toks puikus specialistas gyvena kažkur kaime – į mokyklą jis atvažiuodavo autobusu.
Tikra tiesa, kad labai daug priklauso nuo mokytojo. Tai matau ir dabar, kai mokosi mano vaikai. Gali būti puiki mokykla, bet jei pedagogas neturės pašaukimo – tai jo dėstomas dalykas vaikus domins mažiau. Labai tikiuosi, kad šiais laikais situacija gerėja ir daugelis renkasi mokytojo profesiją dėl to, kad nori juo būti, o ne dėl to, kad kitur neįstoja.
– Gal atsimenate ir blogų savo mokytojų, tokių, kuriems šiais laikais dirbti jau nebūtų leidžiama?
– Buvo toks pensijinio amžiaus matematikos mokytojas (jis dėstė ir dešimčia metų vyresniam mano broliui, ir jau tada buvo garbaus amžiaus) – jis ne tik savo dalyku nesudomindavo, bet buvo labai griežtas ir neklaužadas berniukus netgi mušdavo liniuote per pirštus!
Tiesa, jis netrukus buvo išprašytas į pensiją, o jį pakeitusi mokytoja buvo geresnė, bet vis tiek griežta. Apskritai man susidaręs įspūdis, kad visi matematikos mokytojai tokie specifiniai, jie visuomet griežti, rimtais veidais, susikaupę.
Pas savo matematikę paskutiniais metais vaikščiojau pasimokyti papildomai į namus. Namie ji būdavo maloni, ir nusišypsodavo, ir sausainiais pavaišindavo – nesuprantu, kodėl jai mokykloje reikėdavo taip surimtėti.
– Minėjote, kad baigėte ir muzikos mokyklą. Kaip manote, ar tai buvo naudinga?
– Ten kasdien mokiausi aštuonerius metus, baigiau dešimtoje klasėje. Pamenu, po pamokų vidurinėje mokydavausi muzikos, o vakare šalia gyvenanti mokytoja dar užsukdavo patikrinti, ar pasimokiau groti namie. Būdavo ir liūdnų momentų, kai kiti vaikai žaidžia kieme, o aš groju.
Akordeono į rankas dabar nepaimu, bet, manau, muzikos mokykloje išmokau atsakomybės, siekti savo tikslų ir baigti pradėtus darbus iki galo. Šias savybes turiu ir dabar. Būdavo momentų, kai nuo muzikos pavargdavau, bet mama sakydavo, kad reikia nepasiduoti – juk savo noru į muzikos mokyklą užsirašiau, tad turiu ją ir baigti.
Vėliau mamos dar klausiau, ar nebūtų buvę geriau mergaitei pasirinkti pianiną ar smuiką, ne akordeoną. Mama sakė (pati jau buvau primiršusi), kad aš pati jį ir pasirinkau (turbūt todėl, kad juo grojo mano pusbrolis ir pusseserė).
Apskritai aš buvau labai savarankiška. Prisimenu, besimokydama vienuoliktoje klasėje netgi pati ryžausi nosies pertvaros operacijai, nes nusprendžiau, kad man sunku kvėpuoti per nosį. Gydytojas ligoninėje paklausė, ar mama viską žino, atsakiau, kad taip. Bet tik po operacijos paskambinau mamai iš ligoninės koridoriuje kabančio telefono aparato ir pasakiau, kas įvyko, o ji tik: „Vaikeli tu vaikeli, kodėl anksčiau negalėjai pasakyti...“
– Gal ir mokykloje išdaigų prikrėsdavote?
– Kartą klasės berniukų įkalbėta suolo draugei ant kėdės padėjau kaktusą, ir ji ant jo atsisėdo. Didelės traumos nebuvo, bet žinau, kad ir tai draugei šis įvykis įsiminė. O man dabar keista pagalvojus, kaip paaugliai pasiduoda kitų įtakai – na, juk supratau, kad taip elgtis – nesąmonė, bet berniukai paragino tą daryti – ir padariau...
Ir iš pamokų esamę bėgę, bet blogi nebuvome – man atrodo, kad provincijoje vaikai geresni ir nuoširdesni nei didmiesčiuose (gal žmonės nesupyks, bet visgi Alytus, palyginus su Kaunu, kuriame gyvenu dabar, man atrodo mažas miestas).
– O kaip mokykloje sekasi jūsų vaikams? Kaip jums atrodo, ar jų mokykla labai skiriasi nuo jūsiškės?
– Mokyklą lanko trys iš penkių mano vaikų: Elzė vienuoliktokė, Sofija – šeštokė, Benas – penktokas. Mažiausiam sūnui dar tik metukai, o penkiametė Elena eina į darželį, bet ji jokiu būdu nenori atsilikti nuo vyresniųjų, taigi sakome, kad ir ji keliauja į mokyklą.
Visi trys vaikai lanko KTU inžinerijos licėjų. Šia prasme mums labai pasisekė. Vyriausiąją dukrą leidome į pirmą klasę, kai tai dar buvo paprasta vidurinė mokykla, nebuvo jokių stojamųjų egzaminų, tiesiog mums buvo netoli namų. Vėliau čia susiformavo KTU inžinerijos licėjus, kur labai gera atmosfera, didelis dėmesys skiriamas tiksliesiems ir inžineriniams mokslams.
Man atrodo, kad dabartiniams vaikams mokytis daug geriau, juolab, kad lyginu šį Kauno licėjų su paprasta Alytaus mokykla. Šiuolaikiniai vaikai turi nepalyginamai daugiau galimybių, įvairiausių būrelių (net ir kosmologijos ar architektūros pagrindų), kompiuterines klases, mokyklose dirbančius psichologus ir įvairiausių kitokių gėrybių.
Tiesa, šiuolaikiniai vaikai to, ką turi, neįvertina.
– Ar savo vaikams padedate ruošti namų darbus?
– Visiems padėti nesugebėčiau fiziškai, o jei namų darbus ruoščiau su vienu, kiti jaustųsi nuskriausti. Be to, man atrodo svarbu ugdyti vaikų savarankiškumą. Tiesa, jeigu jie kažko nesupranta, gali kreiptis į gerą mūsų šeimos draugę Gintarę, kuri mokyklą baigusi aukso medaliu ir prireikus viską gali paaiškinti.
Na, o aš vaikams esu pasakojusi savo istoriją, kaip mokytis nesistengiau ir vienuoliktoje klasėje teko pradėti labai smarkiai dirbti, kad įstočiau ten, kur noriu – gal jie iš to pasimokys.
Žinoma, svarbu ugdyti tam tikras vaikų savybes (štai mūsų Sofija linkusi visur vėluoti, tad vis jai aiškiname, kad tai gyvenime kliudo), juos palaikyti – na, bet namų darbus jie turėtų ruošti patys.
– O ar vaikų iš tos pačios šeimos gabumai moksluose labai skiriasi?
– Tikrai vaikai labai skirtingi, štai Sofija puikiai supranta matematiką, o knygų skaitymas jos nedomina. Benas universalus, jis ir visus dalykus gerai mokosi, ir yra linkęs į muziką, kaip aš, ir į sportą, kaip tėtis.
O su vyriausiąja dukra buvo įdomu. Atrodė, kad jos visai nedomina matematika, traukia humanitariniai dalykai (kaip ir mane), ji tegalvojo, kad kažkaip reiks išlaikyti matematikos egzaminą. Pernai ją nuvedėme į karjeros konsultaciją, vyko pokalbis ir ji pildė įvairius klausimynus, sprendė testus – viskas truko šešias valandas. Gerai nežinau, kaip tie specialistai viską ten „išlukštena“, bet galiausiai jie pasakė, kad Elzė, be kitų savybių, turi ir matematikės gyslelę.
Jai tarsi to ir tereikėjo – nuo tada ji matematikos uždavinius gliaudo kaip riešutus ir planuoja studijuoti ekonomiką.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kuriame publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Siūlykite savo mokytojus ir balsuokite už juos. Registruoti mokytojus galima šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
