Gruodį į R.Mackevičiaus, Manto Katlerio ir Manto Stonkaus kuriamą tinklalaidę „Vėl tie patys“ kreipėsi trečiakursė ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo studentė ir atvirai papasakojo apie sudėtingą situaciją, kai norint dirbti mėgstamą darbą valstybiniame vaikų darželyje tenka studijuoti, dirbti papildomai ir kartu ruošti lavinamąsias priemones vaikams.
Dirbdama pedagoginį darbą ji gauna tik 513 eurų atlyginimą, o už antras bakalauro studijas, nes jau yra įgijusi aukštojo mokslo diplomą, kiekvieną semestrą turi sumokėti 1762 eurus.
Rolandas į merginos pasakojimą pažvelgė neabejingai ir nedvejodamas nutarė sumokėti už šiemetinį semestrą reikalingą sumą.
„Ypač sudėtinga jaunų mokytojų, kurie dar tik studijuoja, padėtis, todėl nedvejodamas nusprendžiau šią pirmąją savo stipendiją skirti jaunajai mokytojai ir apmokėti jos studijas, kad šiais mokslo metais jai jau nereikėtų tuo rūpintis. Jaunam žmogui tai taps paskatinimu, todėl tame matau didelę prasmę“, – kalbėjo televizijos laidų ir renginių vedėjas.
– Kaip kilo mintis stipendiją skirti jaunai pedagogei?
– Kiekvienais metais stengiuosi kam nors padėti. Pastaruoju metu nemažai pajamų skyriau Ukrainai. Taip pat kilo noras įsteigti ilgalaikę skatinamąją stipendiją jaunesniam žmogui. Ilgai svarsčiau, ar tai galėtų būti moksleiviai, o gal studentai. Kad tai galėtų būti mokytoja, net minties neturėjau.
Mes savo laidoje su kolegomis dažnai skaitome žmonių laiškus, susijusius su įvairiomis jų problemomis. Vienos laidos metu aptarinėjome, kaip stipriai šiais laikais yra neįvertinti mokytojai. Pedagogai atsiliepdami į šią opią temą ėmė siųsti laiškus.
Mergina, vardu Aistė, savo laiške pasakojo apie nelengvą jaunos mokytojos dalią. Ji papildomai turi dirbti savaitgaliais ne pagal profesiją, kad pragyventų. Laiško pabaigoje mergina juokaudama parašė, kad būtų dėkinga, jei kas nors norėtų padėti išspręsti jos finansines problemas. Aš nedvejodamas pasakiau, kad esu pasiruošęs padėti.
Dabar yra sumokėta už semestrą. Pasakiau jai, kad ateityje, kilus sunkumų, vėl kreiptųsi į mane ir mes viską būtinai sutvarkysime. Jai liko mokytis pusantrų metų.
Ši iniciatyva iš miego prikėlė nemažai mano draugų ir pažįstamų – jie parašė, kad taip pat nori ištiesti pagalbos ranką palaikydami būsimus mokytojus. Tad kitais metais, manau, įsteigsime nuolatinę stipendiją, skirtą jau dirbantiems, bet dar besimokantiems studentams, kurie pasirinko pedagogo specialybę.
Man su mokytojais teko nemažai susidurti, kai vykdėme socialinį projektą. Prisimenu, kalbinau fizikos mokytoją iš nedidelio miestelio, kuris prisipažino, jog visą gyvenimą svajojo pakeisti pasaulį, bet suprato, kad vienas to nesugebės, todėl tapo mokytoju, kad įkvėptų jaunesnę kartą keisti pasaulį į geresnę pusę.
– Kokie jūsų prisiminimai apie mokyklą?
– Geriausi ir šviesiausi. Mokiausi tuometėje sostinės 45-ojoje vidurinėje mokykloje Viršuliškėse. Mokėmės gana laisva forma, nebuvome stipriai spaudžiami bent jau iki dešimtos klasės. Žinojome, kad mūsų pagrindinis uždavinys – būti perkeltiems į aukštesnę klasę, galiausiai pasiruošti brandos egzaminams. Aišku, visko buvo, ne su visais mokytojais sutardavau.
– Geriau sekėsi tikslieji ar humanitariniai mokslai?
– Humanitariniai. Dvyliktoje klasėje jau žinojau, kad nelaikysiu matematikos egzamino, nors mano klasėje buvo sustiprinta matematika. Prieš abitūros egzaminus matematikos mokytoja mano klasės draugams vesdavo papildomas pamokas, o aš tuo metu už ją vesdavau matematiką penktokams. Buvome sudarę tokį sandorį. Aš ruošiausi studijuoti teisę.
Dabar galvoju, kad niekada nesirinkau savo profesijos. Visą laiką man buvo kalama į galvą, kad turiu būti teisininkas ir tik teisininkas. Dėl to įstojau į Mykolo Romerio universitetą.
Nuo vaikystės žinojau, kad yra medikai, gaisrininkai, policininkai ir teisininkai. Policininku tapti bijojau, nes nušaus, gaisrininku – nes galiu sudegti. Teisininko profesija atrodė saugiausia.
Turiu du teisės bakalauro diplomus. Vis dėlto vėliau įsitraukiau į kūrybinę veiklą. Jau daug metų mano gyvenimas – radijas, televizija, renginių vedimas.
– Koks buvote mokinys – išdykęs ar stropus?
– Ar galite mane įsivaizduoti rimtą ir stropų? Buvau tas, kuris mokėjo talentingai suktis iš įvairių situacijų. Tikrai nekrėčiau siaubingų išdaigų, kurios galėtų pakenkti mokytojams ar klasės draugams. Bet nebuvau ir tylus geruolis, kuris stropiai mokosi ir visada atlieka namų darbus.
Esu bėgęs iš pamokų, iškrėtęs daugeliui moksleivių būdingų šunybių. Tėvai išgyvendavo ir nerimaudavo tik dėl vieno – kad pažymiai būtų atitinkami. Bet, aišku, prašydavo nedaryti nesąmonių, kad jiems nereikėtų dėl manęs raudonuoti.
– Ar buvo mokytojas ar pamokos, kurios iš pradžių nepatiko, bet laikui bėgant jūsų požiūris pasikeitė ir pasidarė įdomu?
– Kurį laiką turėjau sunkumų dėl fizikos, bet laikui bėgant vyresnėse klasėse mokytoja sugebėjo sudominti. Mes su ja susidraugavome. Ji stengėsi visus sutelkti, pamokas papildydavo įdomia informacija.
– Ar buvo mokytojų, kurie paliko karčių nuoskaudų?
– Aišku, kad buvo, iki šiol širdyje išliko viena nuoskauda. Mokyklą baigiau su vieninteliu šešetu. Jis buvo iš lietuvių kalbos. Mokytoja man neleido pasitaisyti į septynetą. Pasakė: „Su tokiomis blakstienomis niekas nėra vertas turėti aukštesnio pažymio.“
– O kaip sekėsi rašyti rašinius?
– Puikiai. Dalyvaudavau ir skaitovų konkursuose, už literatūrą visada gaudavau dešimtukus, o štai gramatika ėjosi silpnai.
– Ar užsiėmėte popamokine veikla?
– Nebuvau aktyvus būrelių lankytojas, nebuvau sportiškas. Popamokinę veiklą buvo užkariavę kompiuteriniai žaidimai.
– Koks ryškiausias prisiminimas apie mokyklą?
– Išleistuvės, kai iš pat ryto limuzinu važiavome pas klasės auklėtoją į namus ir vežėme ją į mokyklą.
– Ar turite išsaugojęs mokyklinės atributikos?
– Yra likę kažkiek sąsiuvinių, užrašų, pažymių knygelės.
– Ką galėtumėte pavadinti gyvenimo mokytoju?
– Mamą. Ji yra davusi labai daug teisingų ir vertingų patarimų. Kai atsidurdavau dvejonių kryžkelėje, mama sakydavo, kad reikia klausytis širdies, nes ji geriausiai viską pasako.
Taip pat mane mokė finansinio raštingumo, kad reikia taupyti, pinigus leisti apgalvotai, kaip atskirti gerus žmones nuo blogų.
– Ar esate griežtas savo vaikams, spaudžiate prie mokslų?
– Sūnus Motiejus antrokas, dukra Meilė – darželinukė. Aš esu gana griežtas, ir mano žmona Ieva mokymosi klausimu nėra atlaidi.
Bet mes į situacijas žiūrime banguojančiai – kai viena ranka muša, kita glosto. Keičiamės vaidmenimis.
Esame sutarę su sūnumi, kad grįžęs iš mokyklos jis turi dar šiek tiek parašyti, paskaičiuoti ir paskaityti. Tai trys dalykai, kuriuos reikia padaryti iki vakarienės, kad paskui galėtų mėgautis pramogomis.
Jeigu vaikas būna išvargęs, irzlus, nebandome priverstinai jo spausti prie mokslų.
Nesiekiu sukurti iš jo garsenybės, noriu, kad vaikas lavintų savo įgūdžius, o visa kita iš pasaulio pasiims pats.
– Jeigu galėtumėte atsukti laiką, ką mokykloje darytumėte kitaip?
– Nieko. Gal tik sau jaunesniam pasakyčiau, kad verta daugiau knygų paskaityti, užuot laiką švaisčius prie kompiuterio ar televizoriaus.
– Ar sutinkate buvusius mokytojus, klasės draugus?
– Šiemet sukanka 20 metų, kai baigiau vidurinę mokyklą. Viena klasiokė bando visus suburti.
Gal tris kartus per tuos 20 metų esu klasės draugus matęs. Kelis kartus per Mokytojų dieną esu aplankęs mokyklos direktorę, pradinių klasių mokytoją, auklėtoją.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kuriame publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Siūlykite savo mokytojus ir balsuokite už juos. Registruoti mokytojus galima šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
