Agata su vyru gyvena šalies sostinėje Seule. Lietuvė puikiai kalba korėjietiškai, o dirba anglų kalbos mokytoja, taip pat papildomai imasi įvairių medijų projektų. Jos vyras – operatorius, videografas.
Agata prie gyvenimo svetimoje šalyje jau įpratusi, o mus jos pasakojimas gali nustebinti – visgi gyvenimas Pietų Korėjoje visai kitoks nei Lietuvoje.
– Ar dar besimokydama mokykloje galvojote, kad užaugusi norėtumėte pagyventi užsienyje ir turėti vyrą užsienietį? – pirmiausia paklausiau Agatos.
– Jau nuo mokyklos laikų domėjausi Azijos kultūromis. Viskas prasidėjo nuo Japonijos – klausiausi japoniškos muzikos, žiūėjau serialus ir svajojau kada nors aplankyti tą šalį, bet apie gyvenimą Azijoje nebuvo nė minties. Kažkur dešimtoje-vienuoliktoje klasėje susidomėjimas pakrypo į Korėjos pusę. Ji pas mus dar nebuvo gerai žinoma, neatpažinta ir tai mane intrigavo.
Tiesa, mokyklos laikas mano susidomėjimas Japonija ir Korėja atnešė nemažai patyčių ir kreivų žvilgsnių. Dabar Azijos kultūra yra Europoje labiau pažįstama, o ir keliauti po pasaulį daug paprasčiau, bet dar prieš dešimtmetį aš buvau „keistuolė su keistas pomėgiais“.
– Kaip taip susiklostė, kad jūs atsidūrėte išsvajotoje Pietų Korėjoje?
– Pirmą kartą čia apsilankiau lygiai prieš dešimt metų. Man šalis labai patiko ir nusprendžiau, kad noriu čia pabūti ilgesnį laiką.
Magistro studijų Vilniaus Universitete metu padaviau dokumentus dvišalei studijų mainų sutarčiai ir išvykau metams mokytis Kyung Hee universite. Planavau po metų grįžti į Lietuvą, bet susipažinau su savo dabartiniu vyru ir likau. Ateitį kol kas planuojame Korėjoje.
– Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai, atvykus į šią šalį – kas sužavėjo, o kas nemaloniai nustebino?
– Kadangi į Korėją vykau po kelių metų gilaus domėjimosi šia šalimi, didelės nuostabos ir kultūrinio šoko nepatyriau. Žinojau, kur važiuoju ir kas maždaug čia laukia.
Iš smulkesnių niuansų man labai patiko tai, jog Korėjoje labai gerai išvystytas paslaugų sektorius – viskas vyksta labai greitai ir operatyviai. Tai galioja transportui, kavinėms, paštams, bankams, ligoninėms ir kt.
Korėjiečiai gyvena labai skubų gyvenimą, nuolat kažkur bėga, skuba, yra užsiėmę (kalbant apie didmiesčius, o ne kaimo vietoves), ir paslaugų sektorius tai atspindi. Pavyzdžiui, užsisakęs siuntą į namus, ją gauni jau kitą dieną, o jeigu pasirinksi greitajį siuntimą, net užsisakęs siuntą 22–23 val. vakaro gali ją gauti jau 5–6 val. iš ryto.
Taigi kaip klientui čia gyventi patogu, bet išlenda kitas niuansas: korėjiečiai yra persidirbę. Man labai keista, kaip žmonėms čia pakanka 10–12 dienų atostogų per metus, niekas tuo nesiskundžia ir dirba, dažnai net višvalandžius, o kai kurie darbuotojai net pasirenka neišnaudoti visų atostogų dienų.
Daugumoje įmonių už viršvalandžius papildomai niekas nemoka, bet išeiti laiku iš darbo, jeigu bendradarbiai (ypač vyresni arba einantys aukštesnes pareigas) dar dirba, yra labai nemandagu.
Susirgus kai kurios įmonės liepia naudoti atostogų dienas ir žmonės yra linkę tiesiog ateiti į darbą (tai pasikeitė kovido pandemijos metu, kai sergant reikėjo karantinuotis – tų dienų neskaičiavo kaip atostogų).
Be to, tas 10–12 atostogų dienų yra labai sunku panaudoti vienu metu, darbdaviai ragina darbuotojus imti ne daugiau nei 2–3 dienas atostogų vienu metu.
Tai nėra tik Korėjos, bet visos rytų Azijos problema.
– O kaip jūs sutikote savo būsimą vyrą? Ar nebuvo neramu dėl to, kad jis – iš visai kitos kultūros, ir kaip reagavo jūsų artimieji?
– Su vyru susipažinome fotosesijos metu. Jis man pirmas parašė, pasiūlė bendradarbiauti, bet mūsų santykiai neužsimezgė iš karto. Iš pradžių apie pusmetį bendravome kaip draugai ir tik vėliau tapome pora.
Tiek iš mano, tiek iš jo artimųjų pusės jokio spaudimo ar prieštaravimų nebuvo. Ir su mano, ir su vyro šeima palaikome draugiškus ryšius, nors dėl užimto gyvenimo būdo matomės gana retai.
Kai susipažinome ir dar buvo gyva vyro močiutė, ji iš pradžių, kaip vėliau sužinojau, buvo labai susirūpinusi dėl to, kad anūkėliui su užsieniete bus sunku ir išvis nei šis, nei tas... Bet kai susipažinome artimiau, ji labai mane pamilo ir skambindavo man dažniau nei vyrui.
Tačiau teko girdėti daug skaudžių istorijų apie tai, kai tėvai ir giminės yra labai nusiteikę prieš vaikų santykius su užsieniečiais ir kartais po jų santuokos net nutraukia bendravimą.
Įdomu tai, kad korėjiečiai nesupažindina savo tėvų su kiekviena mergina ar vaikinu, su kuriuo tuo metu draugauja, juolab nekviečia jų į svečius į tėvų namus. Pažintis su tėvais reiškia „mūsų santykiai yra labai rimti ir mes jau po truputį galvojame apie vestuves“. Kitu atveju tėvai gali nebent žinoti, kad jų atžala turi antrąją pusę.
– Kokios buvo jūsų su Dalgyu vestuvės?
– Mes vestuvių ceremonijos neorganizavome, tiesiog pasirašėmė santuokos dokumentus dviese, nuėję į savo rajono vyriausybę. Net liudininkų nereikėjo vestis gyvai, užteko jų vardų ir telefono numerių.
Korėjoje nėra išduodamas santuokos liudijimas – pasirašius dokumentus reikia laukti 1–3 darbo dienas, per kurias į telefoną atkeliauja žinutė: „Jūsų santuoka buvo patvirtinta“. Vėliau įstaigos registratūroje, jei bus reikalas, bus galima atsispausdinti dokumentą, patvirtinantį santuokos faktą.
Pasirašant santuokos dokumentus taip pat nėra jokių ceremonijų nei šampano, kaip Lietuvos civilinės metrikacijos skyriuose – tai labiau primena apsilankymą banke ar migracijos departamente. Tiesa, kaip vestuvių dovaną iš rajono vyriausybės gavome Korėjos vėliavą. Ji iki šiol guli kažkur spintoje nė karto nepanaudota.
Jei korėjiečiai visgi rengia vestuvių šventę, ši būna labai brangi, o trunka 30–60 minučių, dažniausiai nuomojamoje vestuvių ceremonijų salėje arba viešbučio banketų salėje. Vienoje salėje per dieną gali vykti ir 10 ceremonijų viena po kitos, o tokių švenčių, kokios įprastos Lietuvoje, tiesiog nebūna.
Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl mes atsisakėme šventės ir vietoje to išleidome pinigus povestuvinei kelionei ir fotosesijai Džedžiu saloje.
– Kokios įprastos korėjiečių šeimos: kokie vyrų ir moterų vaidmenys jose, koks požiūris į vaikus?
– Kadangi Korėja ilgą laiką buvo konfucionistinė šalis, visuomenė iki šiol yra ganėtinai patriarchalinė, tačiau su dabartine jaunų žmonių karta santvarka sparčiai keičiasi.
Mano senelių ir tėvų amžiaus karta gyveno „tradicinės šeimos“ gyvenimą, kur vyras dirbdavo ir išlaikydavo šeimą, o moterys prižiūrėdavo vaikus ir namų ūkį. Tačiau jaunimas dažniausiai gyvena taip pat, kaip ir jaunos šeimos vakarų pasaulyje – abu dirba, leidžia vaikus į darželį, o savaitgalius leidžia visi kartu.
Kita vertus, dėl vyresnės kartos spaudimo ir dėl finansinių sunkumų vis daugiau jaunų korėjiečių yra linkę kopti karjeros laiptais ir atidėlioti šeimos kūrimą ateičiai arba iš viso jo atsisakyti. Šiuolaikiniai vaikai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia mokykloje, pas korepetitorius ir įvariuose būreliuose. Lietuvoje (bent jau mano laikais) pas korepetitorius ėjo tik tie vaikai, kuriems sunkiau sekėsi vienas ar kitas dalykas, tačiau Korėjoje yra kitaip.
Popamokinės mokyklos yra vadinamos „Hagwon“ ir į jas eina visi mokyklinio amžiaus vaikai, ten jie praleidžia didžiąją dalį savo dienos. Dauguma mokinių iš ryto eina į mokyklą, o po to – į papildomo lavinimo užsiėmimus, kurie pasibaigia vėlai vakare – kartais net 21 ar 22 val. Populiariausi užsiėmimai – anglų kalba, matematika, fizika, informatika, korėjiečių kalba, muzikos mokykla, kiti menininio ugdymo būreliai.
Kokios yra tokios išsilavinimo manijos priežastis? Didelė konkurencija darbo rinkoje. Korėja yra ganėtinai maža šalis su dideliu gyventojų skaičiumi, jaunimas nori gyventi sostinėje arba netoli jos, taigi konkurencija yra nežmoniškai didelė. Dėl šios priežasties dažnai yra sakoma, kad vaikus auklėja būtent mokyklos.
– Kokia dabar jūsų šeimos kasdienybė: kur ir kaip gyvenate, kaip leidžiate laisvalaikį?
– Gyvename Seulo mieste, dviejų kambarių nuomojame bute. Būstai čia labai brangūs, nes visi nori gyventi sostinėje. Tad daugelis gyventojų būstų neįperka ir nuomojasi.
Nuomos sistema yra kiek kitokia negu Lietuvoje. Kuo didesnis depozitas, tuo pigesnė nuoma, o depozitas gali būti nuo 5000 iki 100 000 Eur priklausomai nuo vietos ir sutarties sąlygų. Mes gyvename senos statybos name, kuriame yra 8 butai, nėra stovėjimo aikštelės, kur mokame 370 Eur / mėn., o mūsų depozitas buvo 20 000 Eur. Jeigu tokį patį būstą norėtume išsinuomoti dabar, pakilus kainoms, ar depozitas būtų mažesnis, kaina siektų 700–900 Eur.
Laisvalaikį leidžiame keliaudami po šalį arba pačiame Seule lankydami naujas dar nematytas vietas, galerijas, kavines ir pan. Čia yra labai daug įdomių vietų, atrodo, kad miestas niekada nemiega. Visada atsiranda kas nors naujo, kiekvieną mėnesį vyksta kokie nors renginiai, festivaliai. Gyvendamas Seule tu tikrai nenuobodžiausi.
– Ką dažniausiai valgote, kokių Lietuvoje įprastų produktų pasigendate?
– Valgome ir korėjietišką, ir užsienietišką maistą. Pavyko rasti ir lietuviško sūrio, varškės, nuo pernai net atsirado sūrelių – jie parduodami vienoje parduotuvėje rusakalbių kvartale. Kartais ten apsilankau, tiesa, kainos nėra žemos. Sūrio gabalėlis kainuoja 5–6 Eur, o rūkyta dešra – apie 10 Eur.
Ko labiausiai pasiilgstu – tai juodos duonos. Tame pačiame rusų kvartale parduodama ir juoda duona, bet ji yra kiek kitokia – mūsų lietuviška duona vis tiek pati geriausia ir pati skaniausia.
– Klausiau apie pirmuosius įspūdžius atvykus, o kas jus visgi stebina Korėjoje dabar?
– Iki šiol stebina masinis madų vaikymasis. Tarkim, viena įžymybė apsilankė tam tikroje kavinėje – sekančius du mėnesius ten bus eilės nuo ryto iki vakaro. Atsidarė naujas populiarus restoranas – žmonės stovės eilėje po kelias valandas, kad galėtų paragauti patiekalų, kol jie dar populiarūs.
Tai neatsiejama nuo nesibaigiančių fotosesijų tame pačiame kampe, ta pačia poza, laikant tą patį patiekalą ir kartais nes apsirengus panašia tematika, kaip matyta internete. Vienas iš naujesnių pavyzdžių būtų kalėdinės dekoracijos „Hyundai“ prekybos centre Seule. Korėjoje nėra vienos „miesto eglės“, o daugiausia dekoracijų ir kalėdinių nuotaikų galima rasti įvairiose kavinėse ir prekybos centruose.
Šiais metais populiariausia foto zona buvo būtent „Hyundai“ prekybos centras. Dar gruodžio pradžioje jame apsilankėme ir mes su drauge. Prekybos centras atsidaro 11:00, mes atvykome 11:10, buvo darbo diena – o prie eglutės jau buvo nusidriekusios ilgiausios eilės, prie pagrindinių fotozonų būtų reikėję laukti dvi-tris valandas (savaitgalį – gerokai ilgiau). Ir tai – dėl paprastos nuotraukos, lygiai tokios pačios, kurią turės šimtai kitų žmonių... Mes vietoje to pasirinkome pasisėdėjimą kavinėje.
– Kokių dar lietuviams neįprastų savybių turi korėjiečiai?
– Seule daugeliui žmonių yra svarbu, ką apie juos pagalvos aplinkiniai, kaip jie atrodys visuomenėje.
Esu girdėjusi istorijų, kai žmogus pasirenka nusipirkti „brandinį“ rankinuką ar batus, nors gyvena pusrūsyje. Juk jo namų niekas nemato, o nešiodamas populiaraus vardo prekę parodysi, kad „gerai gyveni“.
Kalbant apie automobilius, Korėjoje beveik visi perka naujus automobilius iš salonų, o jeigu neišgali turėti savo, automobilį nuomojasi, kai jis būna reikalingas. Seule yra didelis automobilių stovėjimo aikštelių deficitas ir kartais net galint turėti savo automobilį atsiranda problema, kad nebus kur jo pastatyti, nes visos stovėjimo vietos rezervuotos. Tai atsiremia į faktą, kad Seulas yra perpildytas miestas.
Visi korėjiečiai, net ir garbaus amžiaus, turi išmaniuosius telefonus, nėra neįprasta važiuojant metro pamatyti močiutę, žiūrinčią serialą per „YouTube“ ar dieduką, sprogdinantį saldainius „Candy crush saga“ žaidime. Eidami gatve 80 % žmonių laikys telefoną rankoje, o ne kišenėje.
– Tikriausiai jūsų vyrui yra tekę lankytis Lietuvoje. Kas jam čia patiko, ar nekilo noras čia pagyventi ilgiau?
– Vyrui Lietuvoje labai patiko. Jam patiko atsipalaidavęs gyvenimo būdas, tai, kad nedaug žmonių, graži gamta. Taip pat labai patiko lietuviškas maistas. Teoriniame lygmenyje vyras labai norėtų ateityje gyventi Lietuvoje, bet kažin, ar pavyks tai paversti realybe. Didžiausia problema yra kalbos barjeras.
