Vilnietės gyvenimo vingiai – iš darbo su pasaulinėmis įžymybėmis teko grįžti prie išbandymų Lietuvoje

Vilnietės Natalijos Apanavičienės (43 m.) gyvenimas labai kontrastingas: jaunystėje ji plaukiojo kruiziniais laivais ir dirbo uždarame klube, kuriame lankėsi pasaulinio garso įžymybės, o vėliau turėjo likti namuose su rimtų sveikatos sutrikimų turinčiu sūnumi. Tačiau moteris nepasiduoda, ieško galimybių ir į gyvenimą žvelgia optimistiškai.

 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
Moteriai su sūnumi teko išmokti gyventi su cukriniu diabetu. Kartais prireikia ir dvylikos gliukozės injekcijų per dieną.<br> T.Bauro nuotr.
Moteriai su sūnumi teko išmokti gyventi su cukriniu diabetu. Kartais prireikia ir dvylikos gliukozės injekcijų per dieną.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> T.Bauro nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> V.Antanavičiūtės nuotr.
 Natalija rūpesčiais labai nesiskundžia, nors jų jai netrūksta.<br> V.Antanavičiūtės nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Mar 18, 2023, 7:07 PM

Jaunystėje Natalijai norėjosi patirti nuotykių ir pamatyti pasaulį, tad ji iš Lietuvos patraukė į JAV ir įsidarbino kruizinio laivo restorane. Laivais ji plaukiojo palei visą Šiaurės Ameriką ir lankė Karibų jūros, Bermudų ir kitas salas, Panamos kanalą, Meksiką. Tiesa, vietinėmis grožybėmis pasigrožėti galėjo nedaug – kartais turėdavo 4 valandų pietų pertrauką, bet per ją ne visada būdavo jėgų palikti laivą, mat darbo krūvis buvo labai didelis.

„Užtat esu daug kartų buvusi savo svajonių mieste Niujorke, daug ką ten išvaikščiojau pėsčiomis (taip dažnai dar greičiau nei važiuoti taksi)“, – atsiminė moteris.

Sykį San Fransiske su kolega jie niekaip negalėjo išsikviesti taksi ir vos nepavėlavo į savo laivą, o į tokius dalykus ten buvo žvelgiama labai griežtai. Po to už bausmę 2 mėnesius negalėjo iškelti kojos į krantą, bet tai dar nebuvo griežčiausia nuobauda – galėjo sulaukti ir atleidimo iš darbo.

Laive reikėdavo dirbti po pusę metų be išeiginių, darbo diena trukdavo 16 val. Tiesa, joje būdavo kelių valandų pertrauka, tačiau darbas baigdavosi apie vidurnaktį, nusiplūkus dar būdavo sunku užmigti – o anksti ryte vėl reikėdavo eiti į restoraną ruoštis pusryčiams.

Tad po ketverių metų (su pertraukomis) darbo Natalija jį metė, nes įspūdžiai nebedžiugino.

Grįžo į Lietuvą, pailsėjo ir išvyko į Londoną. Jame norėjo pagyventi kaip turistė. Tačiau jos atsivežtos santaupos didmiestyje greitai tirpo, o jame pabūti dar norėjosi, tad nusprendė pasieškoti darbo.

Įsidarbino „Soho House“ – jaukiame uždarame klube, kur veikia ir kavinė, tačiau paprasti praeiviai užsukti negali – priimami tik klubo nariai ir jų svečiai.

Natalija buvo administratorė, priimdavusi ir palydėdavusi prie staliukų svečius, tarp kurių netrūko ir pasaulinio garso žvaigždžių: užsukdavo dainininkės Kylie Minogue, Natalie Imbruglia, Björk, dizaineriai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana, grupių „Savage Garden“, „Right Said Fred“ nariai, aktorius Kevin Spacey, princesė Beatrice su svita ir kiti.

Pasak Natalijos, daugelis svečių būdavo draugiški, maloniai bendraujantys, jokių kaprizų nerodydavo.

„Mes, darbuotojai, ten jausdavomės ne kaip aptarnaujantis personalas, o kaip lankytojų bičiuliai. Su kai kuriais iš jų ir daugiau pasišnekėdavom, tarkim, man teko nemažai bendrauti su žinoma britų architekte Zaha Hadid, kuri į klubą ateidavo viena, jame visą dieną dirbdavo ir mielai pasakodavo apie savo darbus“, – prisiminė Natalija.

Nemalonus incidentas įvyko, kai klube lankėsi rašytojas Salmanas Rushdie's, nuolat sulaukiantis musulmonų išpuolių. Tąsyk į klubą įsiveržė juodą kaukę užsimovęs vyras ir pradėjo rašytojui grasinti, tiesa, ginklo jis neturėjo.

Visgi po beveik metus trukusių nuotykių Londone Natalija grįžo į Vilnių – čia jau laukė būsimas vyras, su kuriuo susipažino, kai buvo grįžusi pailsėti į gimtinę po darbų kruiziniuose laivuose, taip pat laukė močiutė – jos visą laiką buvo artimos ir gražiai sutarė, bet senolės sveikata pablogėjo ir ja reikėjo rūpintis.

Sūnui diagnozuotas autizmas

Nuo tada Natalija sėsliai gyveno Vilniuje, o nuotykių troškimą užgožė buitiniai rūpesčiai. Sukūrusi šeimą moteris netrukus susilaukė dukros Ugnės, kuriai dabar 13 m., po to – ir sūnaus Algimanto (11 m.). Reikėjo rūpintis ne tik dviem mažais vaikais, bet ir močiute, kuri buvo labai pasiligojusi.

Papildomų rūpesčių kilo dėl sūnaus, kuris buvo labai neramus, daug verkiantis ir mažai miegantis vaikas. Be to, jis daug ką darė lėčiau nei kiti vaikai, žaidė kažkaip keistai ir visai nežiūrėjo žmonėms į akis.

Kai Algimantui buvo maždaug dveji, močiutė mirė, o vaikui Vaiko raidos centre buvo patvirtinta autizmo diagnozė.

„Suprantama, tai buvo šokas, buvo daug apmaudo ir skausmo. Be to, atėjo supratimas, kad prasidėjo naujas gyvenimo etapas, ir reikia į sūnų kuo daugiau įdėti, su juo užsiimti, kad jis gyvenime kuo daugiau išmoktų“, – sakė mama.

Taigi ji kurį laiką nedirbo įprastame darbe, o visas jėgas skyrė sūnaus lavinimui. Pavyzdžiui, rėmėsi Raidos centre rekomenduota kortelių sistema – žino, kad kitų autizmo sutrikimą turinčių vaikų tėvai sako, jog jos nepadeda, ir išties reikia daug kantrybės, kol jas įsivedi – bet jos šeimoje tai labai pasiteisino, nes kortelėse pavaizduotų piešinukų dėka buvo galima bendrauti su vaiku, kuris iki ketverių visai nekalbėjo.

Netrūko ir kitokių užsiėmimų. Pavyzdžiui, moteris pastebėjo, kad sūnų labai domina ant vartų kabantis ženklas „Piktas šuo“ – jau pramokęs tarti kelis žodžius, jis galėjo šimtą kartų per dieną rodyti tą ženklą ir klausti: „Kas čia? Kas čia?“

Tada mama sūnų sudomino ir kitokiais panašaus tipo ženklais, vėliau su juo ir dukra nuolat žaisdavo žaidimą su tais piešinėliais ir klausinėdavo vienas kito, kas juose pavaizduota. Taip plėtėsi berniuko žodynas, pasitaikė ir smagių posakių: „Čia ženklas „reikia važiuoti prie jūros“.“

Didžiausia pramoga – istoriniai klausimai

Didelį rūpestį mamai kėlė ir sūnaus mityba – jis valgė labai mažai produktų, buvo ir etapas, kai kelis mėnesius valgė praktiškai vien juodą duoną – daugiau nieko jam negalėjai įsiūlyti.

Vis dėlto nuolatinis mamos darbas su Algimantu davė rezultatą – jis dabar autizmo sutrikimo diagnozės nebeturi, turi tik autizmui būdingų bruožų – pavyzdžiui, yra jautrus garsams, dėmesingas kai kurioms smulkmenoms ir vis dar valgo mažai produktų.

Berniukas mokosi Palaimintojo Teofiliaus Matulionio mokykloje, paprastoje klasėje, kartą per savaitę su juo dirba specialusis pedagogas. Mama pastebi, kad mokytis, kai jam skiriamas individualus dėmesys, vaikui sekasi daug geriau nei mokantis bendrai su klase.

Kalba jis daug, bet tik apie dalykus, kurie jam įdomūs – apie tai, ką tądien veikė mokykloje, mamai veikiausiai nepasakos. Nuo klasės draugų jis laikosi atokiau, pabendrauja dalykiškai, bet į dideles draugystes nesileidžia. Užtat sodyboje turi vieną gerą bendraamžį draugą, su kuriuo gali kalbėtis valandų valandas.

„Mokslais jis labai nesidomi, bet visuomet yra kažkoks vienas dalykas, kuris jį labai įtraukia. Šiuo metu tai – istorija. Jam didžiausia vakaro pramoga – atsakinėti į mano užduodamus istorinius klausimus. Jis išmano ir Lietuvos, ir pasaulio istoriją, gali daug papasakoti apie įvairius karus, imperijas, istorines asmenybes (įskaitant jų gimimo ir mirties datas) – žodžiu, išmano daug daugiau negu aš“, – nustebino Natalija.

Klastinga nauja diagnozė

Sūnui pradėjus lankyti mokyklą, moteris pradėjo dirbti, be to, dabar ji dar ir studijuoja VDU magistrantūroje socialinės demografijos specialybę.

Bet lengviau atsikvėpti Natalijai pavyko neilgam – prieš trejus metus ji išsiskyrė su vyru, o netrukus po to sūnus sulaukė naujos diagnozės – pirmojo tipo cukrinio diabeto.

Dabar moteris supranta, kad netikėtai užklupusios ligos simptomai kurį laiką buvo matomi, bet ji nepagalvojo, kad kažkas negerai. Buvo vasara, vaikas gerdavo daug skysčių, bet vis tiek jo lūpos būdavo sausos ir jis dažnai lakstydavo į tualetą. Mama tai nurašė vasaros karščiams.

Bet rudenį berniuko būklė nepagerėjo, buvo matyti, kad jis sublogęs. Mama užrašė jį pas šeimos gydytoją, bet vizito laiko nesulaukė – vieną dieną vaiko judesiai tapo keisti, kalba – nerišli, po akimis buvo matyti ratilai, tad jie nuvyko į ligoninę. Ten greitai diagnozuotas diabetas ir skyrus insuliną vaikas per porą dienų atsigavo (be šio preparato organizmas neįsisavina skysčių ir ištinka dehidratacija, o vos gavus gydymą, viskas susireguliavo).

Pirmo tipo diabetas neišgydomas, tik kontroliuojamas insulino injekcijomis, tad telieka išmokti su juo gyventi. Tai nėra paprasta. „Reikia visą laiką numatyti, ko ir kiek vaikas valgys ir kaip organizmas reaguos į maistą. Tarkim, jeigu jis eis sportuoti, galima suvalgyti ir angliavandenių turinčių produktų, kad cukraus kiekis netaptų per žemas, bet jei jis per aukštas – jau reikės jį numušti insulinu. Būna, kad prireikia ir dvylikos dūrių per dieną. Ypač blogai, jei skaičiai per žemi, tada žmogus gali alpti, gali prasidėti traukuliai“, – aiškino mama.

Dėl vaiko ligos prarado darbą

Kontroliuoti mitybą dar sunkiau dėl to, kad Algimantas mažai ką valgo ir, kaip tyčia, labiausiai mėgdavo daug angliavandenių turinčius produktus, kuriuos dabar tenka smarkiai riboti. Ką jau kalbėti apie tai, kad vaikams nėra paprasta atsisakyti saldainių ir kitų skanumynų. Tiesa, karts nuo karto pavyksta berniukui įsiūlyti paragauti ir naujo produkto, neseniai jis pradėjo valgyti mėsą (bet būtinai sutrintą).

Natalija keliasi prie sūnaus naktimis ir tikrina gliukozės kiekį kraujyje. Tiesa, vaikas visuomet turi su savimi specialų aparatą, kuris pypsėjimu praneša, jei rodikliai pasiekia pavojingą ribą. Tačiau būna, kad mama prabunda naktį ir pajunta nerimą, kad gal aparatas nesuveikė, gal baterijos nusėdo – tad keliasi ir tikrina, ar viskas gerai.

Dabar dienos metu vaikas jau moka pasimatuoti gliukozės kiekį ir insulino susileisti pats. Pradžioje jis buvo pradėjęs gudrauti ir preparatą kartais leisdavosi be reikalo, kad būtų ramiau – teko daug su juo kalbėtis apie tai, kaip reikia gyventi su šia bjauria liga.

Šeima, dabar susidedanti iš trijų asmenų, vengia važiuoti į tolimesnes keliones, mat taptų ypač sudėtinga kontroliuoti maistą. O mitybos įpročius teko keisti ir mamai su dukra, pavyzdžiui, dabar ir jos nevalgo gaminių iš baltų kvietinių miltų (bet pilno grūdo miltų produktų valgyti galima).

Dėl sūnaus ligos Natalija prarado ankstesnį darbą – kol mokėsi gyventi su cukriniu diabetu, jai reikėdavo dienos metu grįžti namo ir vaiką pamaitinti bei patikrinti gliukozės rodiklius, o darbdavys su tuo nesitaikstė.

Dabar moteris jau gali dirbti ramiai, tik turi iš anksto turi gerai apgalvoti, ką sūnus galės valgyti, ir paruošti maisto.

„Esu labai dėkinga savo naujam darbdaviui, energetikos įmonei „Connecto Lietuva“, kad jie mane su mano rūpesčiais priėmė į darbą ir prireikus išleidžia pas gydytojus ar į sanatoriją. Be to, šiame darbe labai gera atmosfera, kolegos ir vadovai supratingi, įmonė – socialiai atsakinga, tad darbo atžvilgiu man tikrai pasisekė“, – pasidžiaugė darbuotojų saugos ir sveikatos specialiste dirbanti moteris.

Ji sako metams bėgant įsisąmoninusi ir tai, kad reikia rūpintis ne tik šeimos nariais, bet ir savimi – juk jei bus visai pervargusi ir iš paskutiniųjų bandys rūpintis vaikais, nieko gero iš to nebus.

Į gyvenimą moteris stengiasi žiūrėti optimistiškai. „Jeigu atrodo, kad kažkas klostosi ne taip, kaip turėtų, gal reikia tiesiog sumažinti savo lūkesčius, ir gyventi taps paprasčiau“, – pastebėjo Natalija.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.