– Kaip ir kada pati pradėjote užsiimti karatė? – pirmiausia paklausiau mokytojos Dianos.
– Pradėjau sportuoti trylikos, ir tai buvo ne mano, o tėvų sumanymas – buvo tokie laikai, kad jie sugalvojo, jog merginai reikia pramokti apsiginti. Pradžioje man tai nelabai patiko, juk į treniruotes rinkdavosi daugiausia vaikinai, taip pat grėsmingai atrodantys vyrai – dabar situacija visiškai kitokia, treniruotes lanko daug mergaičių.
Bet po truputį įsitraukiau, pamačiau, kad karatė – anaiptol ne vien muštynės, tai yra ir filosofija, ir pagarba varžovui. Pajutau, kad laukiu kiekvienos treniruotės ir tai virto pomėgiu, o galiausiai – ir gyvenimo būdu.
– Kaip tapote karatė mokytoja?
– Dar kai buvau šešiolikos, mokytojas mane pakvietė pabūti asistente – kartais tiems vaikinams ir vyrams iš mūsų klubo pravesdavau apšilimą, parodydavau vieną ar kitą pratimą, kurį mokėjau atlikti taisyklingai.
Dabar, būna, pati pasikviečiu vaiką, kad ir šešiametį ar septynmetį, ir prašau pademonstruoti grupei tam tikrą pratimą. Iš savo patirties žinau, kad tai suteikia pasitikėjimo savimi, man mokykloje tai padėjo nugalėti daug baimių.
– Tad ar jūs nuo šešiolikos ir nusprendėte siekti pergalių karatė srityje ir to mokyti kitus?
– Ne, nors ir sportavau, po mokyklos baigimo, kaip ir daugelis bendraamžių, buvau nusiteikusi, kad reikia būti verslininke ir daug uždirbti, tad pasirinkau vadybos, paskui – verslo administravimo studijas, bet jos manęs nesužavėjo. Galiausiai visgi baigiau sporto vadybos bakalauro ir sporto pedagogikos magistro studijas.
Ir sporto neapleidau, perkopusi per 20 m., turėdavau jau po 12 treniruočių per savaitę, po kurio laiko ėmiau ir intensyviai dalyvauti varžybose. Mokslams tai netrukdė – jaučiau, kad sportas man padeda pasikrauti energijos, galva tarsi prašviesėja ir išsivalo nuo niūrių minčių (juolab, kad nemažai treniruočių bei stovyklų vykdavo pušynuose prie jūros), o tada lengviau ir susikaupti darbams.
Taip pat pradėjau mokyti kelias nedidelių vaikų grupes. Ir per kelis metus įsitikinau, kad man šis darbas tikrai labai smagus, kad suprantu vaikų ir paauglių emocijas, jaučiu grįžtamąjį ryšį ir nieko kito nenoriu. Tos teigiamos emocijos vertos ne mažiau už materialinį įvertinimą.
Nuo pat įsikūrimo, jau 26 m., lankau „Okinavos“ sporto klubą ir nuo 2011 m. esu jo prezidentė.
– Kuo konkrečiau jums mokytojos darbas taip patinka?
– Nuolat matau degančias vaikų akis, matau, kaip jie tobulėja, ir tai mane labai įkvepia. Nebūtinai dirbame dėl gerų vaikų rezultatų varžybose – gal jų ir nebus, bet pats vaikas taps labiau disciplinuotas, susikaupęs. Karatistams svarbi disciplina, pagarba kitam, ir būna taip, kad vaikas tampa drausmingesnis, netgi namie noriau ruošia namų darbus. Taigi mums svarbiausi ne rezultatai ringe – vien tai, kad šiuolaikinis vaikas sportuoja, jau yra rezultatas!
Kai kuriose sporto šakose yra labai svarbu siekti pergalės, na, ir mes jų siekiame, tačiau pas mus konkurencija yra sveika. Yra žmonių, kurie labiau linkę kovoti vienas prieš vieną, o kitiems tai nepatinka – jiems skirta nekontaktinė karatė, kur svarbiausia parodyti išlavintą techniką. Taip pat yra komandinė karatė, kai varžosi po kelis žmones, arba taip vadinama kova su šešėliu – taigi atsirenkame, kas kiekvienam arčiausiai širdies.
Tiesa, dirbu ne tik su vaikais, bet ir su jaunimu, suaugusiais – šiuo metu vyriausiam sportininkui 63 m. Vaikai gali pradėti lankyti ir nuo trejų metukų, jei tokio amžiaus jau sutinka 50 min. pabūti atskirai nuo tėvų. Tailande teko matyti ir su sauskelnėmis kovų ringe stovinčių vaikučių – ten tokia kultūra, kad jie ir košę ringe verda.
Sakau, kad amžius tikrai ne kliūtis, kaip ir laikas, kada galima prisijungti – jei nori sportuoti, nebūtina laukti sezono pradžios, galima pradėti ir dabar, galėsi semtis patirties iš toliau pažengusių sportininkų.
– Tarptautinėse varžybose esate pelniusi daugybę apdovanojimų ir titulų. Kuriais iš jų labiausiai didžiuojatės?
– Kažkada labai džiaugiausi, kai po 7 m. treniruočių pakliuvau į Lietuvos rinktinę ir turėjome keliauti į Japoniją. Bet tada patyriau rankos lūžį, prireikė 7 varžtų (tiesiog per treniruotę kritau ant rankos). Prireikė trejų metų, kol ranka visiškai atsigavo.
Visgi po ketverių metų Japonijoje dalyvavau varžybose su geriausiais sportininkais ir praėjau du ratus absoliučioje svorio kategorijoje.
Taip pat turiu pasaulio čempionės titulą pagal svorio kategoriją, Europos čempionės titulą dviejuose rungtyse, esu iškovojusi trečią vietą Pasaulio taurėje.
– Kada pati gavote juodąjį diržą?
– Seniai, berods, 2003 m. Dabar turiu jau penktą daną, kitaip sakant, penktą juodąjį diržą – esu pirmoji jį Lietuvoje iškovojusi moteris, ir Europoje tokių sportininkių vos keletas.
– Daug kas galvoja, kad pagaliau iškovoji vieną juodąjį diržą – ir rami galva, kad viskas baigėsi...
– Tikrai ne, viskas prasideda iš naujo. Laikoma, kad gavęs juodąjį diržą iš mokinio tampi mokytoju, senpajumi, vadinasi, tavo tikslas – nebe imti, o duoti. Ir vėl mokaisi iš naujo, ruošiesi fiziškai, turi įveikti 50 kovų, laikai egzaminus. Po kiekvieno naujo dano turi įgyti metų, dvejų, trejų ir t.t. stažą – kaip japonų išmintis sako, turi subręsti sekančiam žingsniui.
Tiesa, kai praėjusį rugsėjį gavau penktąjį daną, mano išbandymai baigėsi – laikoma, kad dabar rezultatus turi rodyti mano mokiniai.
– O ar esate bandžiusi perskelti plytą, kaip kad daro karatistai filmuose?
– Taip, esu išbandžiusi lentučių ir plytų laužymą, kai norėjau išbandyti savo galimybes. Iš esmės tai nėra sudėtinga, kai tam sąmoningai pasiruoši – labai svarbus tinkamas kvėpavimas, susikaupimas ir tai, kad visą energiją nukreiptum į lūžį. Būtent į lūžį, o ne į veiksmą, dėl kurio kažkas sulūžtų – tai gili filosofija. Jei tinkamai nesukoncentruosi energijos, lūš pirštai ar ranka.
– Ar kovos įgūdžius, dėl kurių jūs tėvai ir leido į karatė, teko pritaikyti gyvenime?
– Na, gyvenime retai būna taip, kaip ringe, kad vienas kovotų prieš vieną. Paauglystėje yra buvęs toks atvejis, kai mane iš už nugaros puolė keli vaikinai – porai kliuvo nuo manęs, nuo trečio gavau aš, na, bet nieko labai baisaus ten nenutiko, pasipešėm ir išsiskirstėm.
Mokiniams pabrėžiu, kad gatvėje nereikia veltis į peštynes, verčiau jau kantriai patylėti ir nueiti į šalį. Jei labai knieti su kažkuo susiimti – tegul jį pakviečia į karatė klubą. Bet faktas, kad gatvėje įsivėlę į peštynes treniruotes lankantys vaikai būtų vikresni, greičiau reaguojantys, išradingesni.
– Kalbama, kad šiais laikais vaikai aptingę ir daug mažiau linkę sportuoti nei prieš porą dešimtmečių. Ar ir jums taip atrodo?
– Taip, tokia tendencija yra, kartais man kyla noras paburbuliuoti, kaip viskas pasikeitę. Na, bet paburbėjusi suprantu, kad tai aš turiu taikytis prie pasikeitusių žmonių, o ne jie prie manęs. Turiu žiūrėti, kas dabar vaikams svarbu, kas rūpi, ir rasiu prie jų priėjimą. Norisi, kad šiuolaikiniai vaikai mokėtų ir gražiai bendrauti su bendraamžiais, ne tik šypsenėles jiems nusiųsti.
Manau, jei mokytojas savo darbe iš esmės jaučiasi savo kelyje, jis ras išeičių ir iš sudėtingesnių situacijų.
Darbe mane džiugina ir tai, kad galiu atliepti kiekvieno vaiko poreikius – vienam labiausiai norisi pabūti tarp bendraamžių, kitam – pajudėti, o trečias išties turi poreikį varžytis ir laimėti.
Būna, kad koks vaikas aptingsta ir sportuoti nenori. Galima padaryti pertraukėlę, pasilikti vieną treniruotę per savaitę, ir gal noras sportuoti vėl grįš. Tokiems vaikams aš prisipažįstu, kad kartais ir aš noriu viską mesti – juk, kai pagalvoji, jau 30 metų varau ir varau be pabaigos... Bet aptingus sunkiausia būna ateiti iki salės, o ją pasiekus noras sportuoti vėl grįžta.
– Kaip manote, už ką jūs visgi tokia mylima vaikų ir jų tėvų, kodėl jie taip intensyviai balsavo už jus lrytas.lt apdovanojimuose? Ir kaip jaučiatės, laimėjusi titulą?
– Vaikai su tėvais turbūt geriau žino, kodėl mane mėgsta, aš tiesiog stengiuosi gerai dirbti savo mėgstamą darbą (ir tais rinkimais labai nesidomėjau, nes tokiems dalykams dėl intensyvaus darbo trūksta laiko – darbo dienomis vyksta treniruotės, savaitgaliais – varžybos).
Bet, žinoma, grįžtamojo ryšio ir įvertinimo sulaukti labai džiugu. Tam nebūtinas ir apdovanojimas – būna, koks nors vaikas po treniruotės pasako, kad ji jam buvo geriausia iš visų – ir mane šie žodžiai pakrauna energijos visai savaitei.
