Atlikėjos vaikystė iki dvylikos metų bėgo Vilniaus „Šanchajuje“, t. y., Kalvarijų g. rajone, šalia „Tėvynės“ kino teatro. Jos mama operos solistė Irena Milkevičiūtė su jos tėvu, armėnų tautybės operos solistu Gehamu Grigorianu išsiskyrė, kai mergaitei buvo 1,5 m., bet jos tėtis kurį laiką gyveno netoliese, ir paūgėjusi mergaitė vis lakstydavo tarp vienų ir kitų namų.
Vėliau ji su mama persikraustė į namus Jono Basanavičiaus gatvėje, šįkart netoli „Lietuvos“ kino teatro (dabar jo vietoje stovi MO muziejus). Nuo naujų namų buvo netoli iki Senamiesčio bei Sereikiškių parko, kuriame paauglė praleisdavo daug laiko.
Jos nemėgstamiausia Vilniaus vieta tuo metu buvo M.K.Čiurlionio meno mokykla, kurią lankė. Galiausiai ją metusi Asmik ilgą laiką nė negalėdavo praeiti pro šalį vedančia T.Kosciuškos gatve. Bet gretimas Antakalnio rajonas jai patinka, mat, išėjusi iš minėtosios mokyklos, perėjo į 22 vidurinę (dabar – VGTU inžinerijos licėjus), kurią pasirinko todėl, kad ten ir anksčiau lankydavosi diskotekose ir jau turėjo draugų.
Vėliau dainininkės karjera iš Vilniaus pasuko į plačiuosius vandenis ir jai atsivėrė pasaulinio lygio scenos, bet gimtajame mieste ji mielai lankosi, kai tik randa galimybių.
– Ar dar turite namus Vilniuje, ar apskritai laikote jį savo namais? – pirmiausia paklausiau Asmik.
– Vilniuje namų neturiu, čia juos turi mano sūnus Nojus (21 m.). O aš visą gyvenimą keliavau ir ilgai net nežinojau, kokią vietą turėčiau vadinti savo namais. Šiuo metu suprantu, kad mano namai yra mano širdyje. Fizinės vietos, kurioje jie stovėtų, nėra, bet man šiuo metu ir neaktualu juos turėti.
Vilnių vadinčiau miestu, kuris mane užaugino, ir jis visada bus ta vieta, į kurią mielai grįžtu, jame visada bus mano gatvės, mane saugojusios vietos, kurios lydėjo mane ten, kur aš dabar esu. Tad gal visgi galiu vadinti Vilnių savo namais.
– Ar pasiilgstate Vilniaus, kai būnate išvykusi?
– Kadangi didžiąją savo gyvenimo dalį daug keliauju, turbūt esu sąmoningai nusiteikusi nieko labai nepasiilgti. Į tas pačias vietas nė negrįžtu, jei į jas neveda reikalai.
Bet kaskart, kai lėktuvas nusileidžia Vilniuje, apima geras jausmas, juk čia gyvena didžioji dalis mano prisiminimų. Taip, jo pasiilgstu, bet kažkur kitur važiuodama nesėdžiu, kamuojama ilgesio – jei taip būtų, būtų labai sunku gyventi.
– Kokios gimtojo miesto vietos jums mielos ir dabar?
– Į Vilnių paprastai grįžtu neilgam ir skubu aplankyti savo mamą, draugus, sūnų (nors jis dažnai atvyksta pas mane). Eidama pro šalį mielai užsuku pasidairyti ir į savo vaikystės kiemą.
Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų – mokydamasi penktoje ir šeštoje klasėje labai daug laiko praleisdavau Kalvarijų turguje, gyvūnėlių skyriuje. Būdavo, ryte apsimetu, kad einu į mokyklą – o iš tikrųjų keliauju į turgų ir ten visą pusdienį susižavėjusi apžiūrinėju visokias žiurkytes, pelytes ir kačiukus.
– Kodėl jums taip nepatiko M.K.Čiurlionio menų mokykloje?
– Sunku pasakyti kodėl, bet aš asmeniškai ten jaučiausi labai blogai. Buvo ir gerų išskirtinių mokytojų, kurie mane palaikė, buvo mano prieglobstis, bet iš esmės visa atmosfera mane labai slėgė. Kentėjau taip, kad kai dabar draugai pasidalija prisiminimais iš tų laikų, aš suprantu, kad daugelį dalykų esu tiesiog ištrynusi iš atminties.
Maždaug prieš pusmetį visgi pasiryžau, ten nuėjau, pakliuvau į vidų, pasivaikščiojau po visus koridorius, pažiūrėjau pro visus langus, pro kuriuos kartais iš tos mokyklos norėdavau iššokti – ir kažkaip sugebėjau mokyklai padėkoti. Juk viskas, kas su manimi gyvenime nutiko, įskaitant ir ją, dovanojo man mane tokią, kokia aš šiandien esu.
– Kaip pasikeitęs jums dabar atrodo Vilnius, lyginant su senesniais laikais? Kurie pokyčiai džiugina, o kurie – ne?
– Na, visas pasaulis, ne tik Vilnius, keičiasi labai sparčiai, taip pat keičiasi ir žmonės. Net nesvarstau, kas man patinka, kas ne, tiesiog pokyčiai visuomet turi vykti, ir aš tikiu, kad niekas nevyksta šiaip sau. Pajuokausiu, kad, kaip kažkas sakė – didžiausia naujos kartos problema yra ta, kad tu jai nebepriklausai. Turbūt dėl to ir kyla pokyčių baimė.
– Koks jums atrodo Vilnius, lyginant su kitomis Europos sostinėmis? Kaip manote, kuriose srityse jam labiausiai patobulėti?
– Vilnių aš labai myliu, jis man labai gražus. Lyginant su kitomis sostinėmis, jis mažytis, ir man tai labai patinka – jei reikėtų jį įvardinti vienu žodžiu, sakyčiau, kad jis yra jaukus.
Tobulintini dalykai, mano supratimu, susiję ne su miestu, o su žmonėmis – mums reikėtų plėsti savo akiratį, būti atviresniems kitaip mąstantiems ar atrodantiems žmonėms. Man Lietuvoje ši spraga atrodo labai didelė, bet permainoms reikia laiko. Tikiuosi, kad bent jau mano anūkai gyvens visiems gerokai atviresnėje ir draugiškesnėje šalyje.
– Ar jūsų kolegos užsienyje žino, kur tas Vilnius? Kokių atsiliepimų apie jį girdėjote?
– Daugiausia dirbu Europoje, tad visi Vilnių žino, nemažai kas jame ir lankėsi. Ir visi jį giria, o pagrindiniai apibūdinimai yra tie, kuriuos sakiau ir aš – tai labai gražus ir jaukus, nors ir nedidelis miestas.
– Jeigu naujas miesto meras klaustų jūsų nuomonės, ką daryti, kad Vilnius atrodytų patrauklesnis užsieniečiams, į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį ir nuo ko pradėti?
– Tai labai priklauso nuo žmonių svetingumo, kuris, kaip jau minėjau, turėtų apimti ir svetingumą kitokiems nei mes žmonėms. Visa kita Vilnius turi.
