Laima kultūros savanorystę atrado supratusi, kad savanoriauti vertėtų priešingoje sferoje, nei dirba. Medicinos srityje per dvidešimties metų save realizuojanti pašnekovė pasuko meno projektų link. Jiems pradėjusi skirti laisvą laiką, sustoti nebenorėjo. Paskata tapo ir prasmės pojūtis po savanorystės bei suvokimas, koks esi svarbus ir reikalingas. Interviu metu Laima ne kartą pacituoja psichologą J. Petersoną: „Siekite to, kas praminga, o ne patogu.“
„Savanoriavau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Kino pavasaryje“ ir „Naujajame Baltijos šokyje“ – kai kur po vieną, kai kur po kelis sezonus. Tai man dovanojo ir patirtį, ir leido pasijusti reikalinga, o tai ypač svarbu vyresniame amžiuje“, – pasakoja pašnekovė.
Dirbdama paprastus darbus jaučiasi nepaprastai
Nors kultūros savanorystėje savanorių laukia paprasti darbeliai, Laima tikina, kad net ir juos atlikdama jaučiasi nepaprastai. Betarpiškumo ir lankstumo reikalaujantys darbai vyresnio amžiaus savanoriams gali tapti iššūkiu, bet ir tai tik skatina tobulėti. O net ir nepavykus atlikti darbo, savanorystėje prievolės nėra. Anot Laimos, čia visuomet jaučiasi vieningumas ir komandinė dvasia – visuomet kažkas padės ar patars.
„Kultūros projektuose daugiausiai bendraudavau su žiūrovais. Tai suteikia reikalingumo jausmą, nes labai gera padėti surasti vietą, parodyti, kuris įėjimas į salę žiūrovui reikalingas. Dirbant rūbinėje, prireikdavo lankstumo ir greitos orientacijos, o tikrinant žiūrovų bilietus – greičio ir komunikabilumo. Keičiantis darbams, žymiai greičiau tobulėdavau“, – dalijasi Laima.
Savanoriaudama save įprasmina
„Duodanti ranka niekada nebūna tuščia“, – cituoja nežinomo autoriaus posakį Laima ir džiaugiasi, kad savanorystė – greičiausias kelias suvokimo, kad galime ne tik imti, bet ir duoti, link. Kultūros savanorė tikina, kad užsiimant šia veikla net laikas eina kitaip – lėčiau, prasmingiau, tikriau. Nebelieka beprasmio lėkimo. Savanoriaujant vyresniame amžiuje, atgyja ir primiršti įgūdžiai.
„Savanoriaudama praplėčiau interesų lauką – juk atėjau iš medicinos į meną, kultūrą. Bendraudama su jaunais savanoriais sužinojau begales naujų dalykų. Išmokau lankstumo, empatijos, greitesnės reakcijos. Atsivėrė visai kitokios pažintys ir pokalbiai. Jaučiausi reikalinga ir prasmingai leidžianti laiką“, – teigia Laima.
Paklausta, ką patartų abejojančiajam dėl savanorystės, Laima tikina, kad tai – gražiausia, ką galime duoti kitiems, todėl abejoti visai neverta. „Manau, kad savanorystei reikalingas tik noras, nesvarbus nei amžius, nei laiko galimybės, nei patirties bagažas. Verta tiesiog pabandyti prasmingai praleisti laiką. Paskui pamatysite, kiek dalykų pasikeis“, – šypsosi Laima Baršauskienė.
Sekite Facebook puslapį Savanorystė kultūroje | Facebook ir atraskite įdomią sritį, pamatykite jos užkulisius, patirkite užburiančią jų magiją.
Publikacija finansuojama Europos socialinio fondo finansuojamo veiksmų programos 12 prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų programą ir jai vertinti“ ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.
