Vilniuje gimusi ir augusi moteris įkalbėjo savo Rygoje gyvenusį vyrą kraustytis į kaimą. Tačiau ten persikrausčius daug kas pasirodė kitaip, nei jiedu įsivaizdavo. Dabar jau viskas gerai, tačiau tam, kad susidėliotų gyvenimą į vietas, prireikė net dešimtmečio.
Prieš iškeliaudama iš Vilniaus į kaimą, Laima 2010 m. dar iškeliavo į Rygą, mat ten susirado vyrą, baikerį Nikolajų.
Ji ir pati buvo baikerė: Vilniuje dieną dirbdavo rimtus darbus viename kosmetikos parduotuvių tinkle, o vakarais ar savaitgaliais, kad „pravėdintų smegenis“, išlėkdavo pasivažinėti motociklu.
Turbūt vienai važinėjančiai motociklininkei vyrų dėmesio netrūkdavo? „Tai jau tikrai – būdavo, nulipi nuo motociklo, nusiimi šalmą, pasirodo ilgi šviesūs plaukai – ir oho, koks sambrūzdis“, – nusišypsojo humoro jausmo nestokojanti pašnekovė.
Kada ji su būsimuoju vyru pirmą kartą pamatė vienas kitą, abu gerai nė neatsimena. Tai turėjo būti kažkoks baikerių renginys gal Vilniuje, o gal Ventspilyje ar dar kažkur, juk latviai ir lietuviai baikeriai neretai lėkdavo vieni pas kitus. Laima ir Nikolajus jokiems jų klubams nepriklausė, tokie pavieniai keliautojai per renginius vis susiburdavo kartu.
Pradžioje jiedu susidurdavo probėgšmais, o kai santykiai tapo rimti, Laima persikraustė į Rygą – įmonė, kurioje ji dirbo, veikė ir ten.
Po kurio laiko, praleisto dideliame mieste, moteriai ėmė kirbėti galvoje mintys apie ramesnį gyvenimą kaimo vietovėje. Galiausiai vyrą, laivų statybos inžinierių, įkalbėjo kraustytis, įsigijo ūkį prie Bauskės.
Vaikystėje Laima vasarodavo kaime pas močiutę, skirtingai nei jos vyras, kuris ir vasaras leisdavo mieste ant asfalto – bet paaiškėjo, kad kaime gyvenimą neteisingai įsivaizdavo abu.
Laima tikėjosi, palikusi miestą daug skaitys, gal kažką ir rašys, mat jautė tokį norą, be to, kažką augins kukliam pragyvenimui.
Paaiškėjo, kad laiko skaitymui ir rašymui visai nelieka – tenka jį visą skirti darbui. Be to, senos ir pavargusios sodybos atgaivinimui reikėjo didelių pinigų – dėl to netgi teko skaudančiomis širdimis parduoti abiejų motociklus. „Pradžioje dar galvojome, kad parduosime vieną, o kitą dalinsimės, bet kur ten...“ – atsiminė Laima.
Ūkininkavimą jiedu pradėjo nuo bičių, bet jų atsisakė, kai šios sugėlė veidus. Tada ėmėsi paukščių bei avių auginimo.
Netrukus paaiškėjo, kad vienas ūkio darbas yra ne tik sunkus, bet ir apskritai jiems neįveikiamas – nei vienas negalėjo nukirsti paukščiui, ar, juolab, avytei galvos, jiems tai atrodė pernelyg žiauru, juk tą gyvūną prieš tai augino ir juo rūpinosi. Taigi jauniklius parduodavo gyvus, nors iš to beveik nieko neišeidavo uždirbti.
Po kurio laiko Laima su vyru atrado kaimišką veiklą, kuri jiems pasirodė patraukli ir įdomi – tai naminių sūrių gamyba.
Taboras kraustosi
Laima su vyru 2015 m. persikėlė iš latviško kaimo į lietuvišką būtent dėl sūrių – Lietuvoje jų gamyba buvo toliau pažengusi, čia kūrėsi ir nedidelės sūrininkų bendruomenės.
Norėdami gyventi netoli kitų sūrininkų jiedu įsikūrė Varėnos rajone, mažame Damononių kaime.
Beje, Varėnos rajono kaime naujakurius vietiniai iki šiol vadina latviais, o Latvijos kaime vadino lietuviais. Nors, pasak Laimos, gyvenimas vienur ir kitur labai panašus – jei pasienyje nebūtų ženklo, kad prasideda kita valstybė, tai skirtumo ir nepastebėtum.
„Kraustėmės kaip rimtas taboras – ne tik su daiktais, bet ir su avimis, paukščiais, šunimis ir katinais“, – atsiminė pašnekovė.
Atsidūrusi Dzūkijoje Laima su vyru gerai įvaldė sūrių gamybą, judviejų kuriamas prekinis ženklas „Laimingi sūriai“ sulaukė nemenko pasisekimo ir klientų dėmesio.
Bet vėlgi – išoriškai situacija galėjo atrodyti gražesnė, nei buvo iš tikrųjų. „Gražiai viskas gali atrodyti „Youtube“ filmukuose, o realybėje kaime laukia daug sunkaus darbo. Ko gero, mūsų prekinis ženklas buvo sėkmingesnis už mus pačius – klientai galėjo įsivaizduoti, kad čia rimta įmonė, o čia – tik du pavargę žmogeliai, kurie pluša nuo ankstaus ryto (4 val.) iki vėlyvo vakaro“, – pastebėjo Laima.
Teiraujuosi, kas konkrečiai taip sunku kaime, juk avių melžti rankomis nebereikia? Pašnekovė paaiškino, kad nors jos ir melžiamos tam skirtomis staklėmis, prieš tai avį reikia ten įstatyti, ją gerai nuplauti, jeigu stengiesi, kad viskas būtų higieniška – ir tai, auginant keliasdešimties avių bandą, tikrai užtrunka kelias valandas. Tuomet eini gaminti sūrių – kai kurios rūšys pagaminamos greičiau, bet yra ir tokių, kurioms prireikia 6–8 valandų, na, o tada – jau metas vakariniam melžimui. Galiausiai krenti į lovą toks pavargęs, kad net nėra jėgų paskaityti knygą.
Avys atlieka žoliapjovių funkciją
Taigi prieš porą metų Laima nusprendė, kad daugiau taip vargti nebegali – metas viską baigti.
Bet jeigu sūrių verslas buvo sėkmingas, argi nebuvo galima pasisamdyti darbuotojų, kurie perimtų dalį darbo krūvio? „Žinokite, kaime su darbo jėga – sudėtinga, mūsų kaime apskritai gyvena vos keli žmonės, ir visi – vyresnio amžiaus arba su sveikatos problemomis. Jaunesni žmonės randa darbus kitur arba išvažiuoja, lieka nebent tie, kurie turi priklausomybių – jie gal ir galėtų dirbti žemę, bet ne su sūriais, kur reikia paisyti higienos reikalavimų“, – paaiškino pašnekovė.
Taigi Laima su vyru nusprendė savo sūrininkų karjeroje dėti tašką – ir tada gyvenimas kaime susidėliojo taip, kaip jai norėjosi.
Visai atsitiktinai moteris pamatė feisbuke skelbimą, kad ieškomas scenarijaus autorius „Laisvės TV“ humoro laidai „Laikykitės ten“. „Pamaniau, kad tai – ne atsitiktinumas, juk tai mano labai mėgstama laida, kurią žiūrėjau nuo pat pradžių. Tai buvo mano sekmadieninis ritualas, aš galvoju taip, kaip jie kalba! Taigi nusiunčiau jiems savo CV, atlikau kelias kūrybines užduotis – ir darbą gavau. Jo norėjo ir žurnalistai, kiti daug labiau nei aš patyrę žmonės – tikriausiai man pasisekė todėl, kad prie CV pridėjau ir išsamų motyvacinį laišką jų laidos stiliumi“, – sakė Laima.
Taigi dabar gyvendama kaime ji daug rašo, kaip ir svajojo, kartais pasikapsto nedideliame darže – ir džiaugiasi laisve ir ramybe. Na, o jos vyras rūpinasi 70-ies avių banda, tačiau dabar avių jie nemelžia (palieka tam reikalui ėriukus), tad ir rūpesčio su jomis daug mažiau. Tiesa, nelabai yra ir naudos – kaip Laima juokauja, avys dabar tiesiog atlieka žoliapjovių funkciją.
Jeigu kas nors labai gražiai prašo pagaminti keletą naminių sūrių, moteris atsisako – nesinori apie tai nė pagalvoti.
Atsisakė jiedu ir paukščių, nes pabodo dėl jų kovoti su lapėmis – paprasčiau nusipirkti naminių kiaušinių už 2 Eur iš kaimynės.
Daug lapių, mažai parduotuvių
„Neseniai perkant automobilį teko apsilankyti Vilniuje, Fabijoniškėse – abu su vyru padūsavome, kaip reikėtų taip gyventi, kai net sunku rasti vietą automobiliui pastatyti (o dar kažkas pro langą gali aprėkti, kad užėmei jo vietą). Mes ne tik statome automobilį, kur norime – čia daugybė erdvės, šalia miškas, vietines lapes jau pažįstame iš veidų“, – sakė Laima.
Tiesa, jų name yra ir dušas bei kiti miestietiški patogumai. Tik tam, kad jie atsirastų, prireikė įdėti nemažai darbo ir pinigų. Darbų senoje sodyboje yra ir dabar, bet sutuoktiniai dėl to nesuka galvos, yra nusiteikę prie darbų grįžti tada, kai bus noro ir galimybių.
Artimiausia parduotuvė – už 3,5 km, bet ji labai maža ir prekių pasiūla itin ribota. Kita, rimtesnė, parduotuvė – Varėnoje už 25 km.
Liūdniau būna žiemą – kartais kelią taip užpusto, kad nepavyksta niekur išvažiuoti, kol kelininkai nenukasa sniego. „Bet tada gali internete paskaityti, kokie kamščiai dėl sniego susidarė Vilniuje – ir palengvės“, – nusišypsojo Laima.
Tiems, kuriems tikrai norisi keisti gyvenamąją vietą, moteris patartų to imtis, neatidėliojant iki pensijos ar dar kažko – nieko gero iš laukimo nebus. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad išsikraustę į kaimą daug poilsiausite ir raškysite darže nuosavus aromatingus pomidorus. Reikės daug dirbti, bet galbūt bus verta. Daug patogiau tiems, kurie gali dirbti nuotoliniu būdu ir nereikia sukti galvos dėl pajamų iš ūkio.
„Žinot, seniau man, kaip ir daugeliui, atrodydavo, kad ūkininkai tvarkosi kažkaip ne taip, o užvis geriausiai moka skųstis – tai jiems per šalta, tai jau per karšta ir sausra... O pagyvenusi kaime supratau, kad su tuo oru iš tikrųjų taip ir yra“, – nusijuokė buvusi baikerė.
