Ukrainiečių internetiniame portale anglų kalba „The Kyiv Independent“ žurnalistė Daria Shulzenko rašo, kad spalio 8 d. Tatjana Bodak, rūpinosi savo mamos, kuri žuvo per rusų išpuolį tuomet okupuotoje Chersono srityje, laidotuvių organizavimu, kai netikėtai jai paskambino sūnus.
„Mama, aš esu Oleškyje (Rusijos okupuotoje gyvenvietėje Chersono srityje). Pakeliui į Krymą“, – išgirdo motina jį sakant. Taip pat pridūrė, kad jam buvo liepta vykti į Družbos stovyklą (Rusijos okupuotoje) Jevpatorijoje.
„The Kyiv Independent“ moteris pasakojo, kad vaikinui buvo sakoma, kad vyksta kažkokia evakuacija. Tatjana teigė, kad rusai atvyko pas sūnų į namus ir jį išsivežė.
Kaip ir tūkstančiai kitų vaikų okupuotose Ukrainos teritorijose, Vladyslavas tapo Rusijos vykdomo plataus masto karo pasekmių – priverstinio ukrainiečių vaikų deportavimo – auka.
„The Kyiv Independent“ rašoma, kad remiantis Ukrainos nacionalinės duomenų bazės duomenimis, nuo praėjusių metų vasario mėnesio iš okupuotų teritorijų buvo pagrobta ir išsiųsta į kitas Rusijos kontroliuojamas teritorijas arba Rusiją apie 19 500 ukrainiečių vaikų.
Taip pat akcentuojami ir Ukrainos valdžios institucijų pasisakymai. Pasak jų, norėdami pagrobti ir deportuoti ukrainiečių vaikus, Rusijos kariai kartais nužudo tėvus arba paima vaikus iš jų šeimų. Vaikai kartais pagrobiami tiesiai iš vaikų namų okupuotose gyvenvietėse arba atskiriami nuo tėvų stovyklose Rusijoje.
Kitais atvejais vaikams liepiama vykti į „poilsio stovyklas“ atostogauti ar gydytis – taip nutiko Tatjanos sūnui Vladyslavui.
Vaikinui buvo pasakyta, kad jis ten praleis tik 10 dienų, nors buvo laikomas 8 mėnesius (2 mėnesius poilsio stovykloje, 6 mėnesius mokymo įstaigoje okupuotoje gyvenvietėje).
Jis buvo verčiamas giedoti Rusijos himną ir buvo baudžiamas už proukrainietišką poziciją. Pasak Ukrainos labdaros organizacijų ir valdžios institucijų, dalyvaujančių tokiose misijose, grąžinti vaikus iš Rusijos namo yra labai sudėtinga. Iki birželio vidurio buvo grąžinti tik 373 vaikai.
Norėdama grąžinti Vladislavą į Ukrainą, jo motina patyrė daugybę Rusijos kariškių apklausų ir beveik dvi paras praleido uždaryta kalėjimo kameroje. „Tai buvo pragaras“, – sakė savo sūnų bandanti susigrąžinti Tatjana.
Blogiausia dar tik laukė
T.Bodak buvo nėščia su šeštuoju vaiku, tad nusprendė nesievakuoti. Birželio pabaigoje, pagimdžiusi mergaitę Stefaniją, ji atviravo: „Turėjau paslėpti kūdikį, kad ji negautų rusiško gimimo liudijimo“.
Straipsnyje žurnalistė atskleidžia nepageidaujamus susidūrimus su Rusijos kariais, ginkluotų karių reikalavimą vesti vaikus į mokyklas, kuriose įvesta rusiška mokymo programa.
Kaip rašoma ukrainiečių naujienų portale, būtent po motinos mirties T.Bodak sulaukė sūnaus skambučio. Rašydama apie Tatjana sūnaus patirtus vargus „Družbos“ stovykloje, žurnalistė minėjo Rusijos himnu pradedamus rytus, prastą maistą. Tačiau viskas, kas ukrainietiška, įskaitant kalbą, ten buvo uždrausta.
Vladyslavas motinai taip pat papasakojo, kad stovyklos darbuotojai rengė „evakuacijos“ pratybas tam atvejui, jei į stovyklą įžengtų Ukrainos ginkluotosios pajėgos. „Vaikams buvo draudžiama kalbėti apie Ukrainą, tik apie tai, kokia gera yra Rusija“, – „The Kyiv Independent“ pasakojo mama Tatjana. Ji atskleidė, kad sūnus pasakojo ir apie bandymus papirkinėti vaikus, mokant 1 500 Rusijos rublių stipendiją.
Taip arti, bet taip toli
Straipsnyje rašoma apie nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkit Ukrainą“ pagalbą motinai bandant susigrąžinti vaiką. Kadangi ji turėjo visus reikiamus dokumentus, įrodančius, kad yra Vladislovo motina, Rusijos kontroliuojama mokykla sutiko jį išleisti. Rusijos saugumo tarnybos (FSB) pareigūnai motinai Tatjanai ant galvos užmovė maišą ir uždarė į rūsio kamerą nežinomoje vietoje. T.Bodak ukrainiečių portalui sakė, kad ten jai buvo pasiūlyta atlikti tyrimą poligrafu: „Aš sutikau. Neturėjau ko bijoti, nes buvau tik motina, atvykusi pasiimti savo vaiko“ – pasakojo ji.
Moteris pabrėžė, kad rusų pareigūnai kamantinėjo apie organizaciją „Gelbėkit Ukrainą“, o juos su sūnumi paleido tik sutikus duoti interviu, kuriame yra giriama Rusija ir menkinama Ukraina. Taip pat siūlytas „sertifikatas butui Rusijoje“ ir 100 000 rublių, jei sutiks negrįžti į Ukrainą.
T.Bodak patyrė nemalonumų prie sienos su Baltarusija. Tokiu atveju, jie grįžo pro Latvijos sieną: „Stovėjau (Latvijos) pasienio kontrolės punkte ir verkiau“, – žurnalistei pasakojo motina. „Vis dar bijojau, kad Rusija kaip nors mus sugrąžins ir vėl atims mano sūnų“.
Dabar šeima gyvena vakarų Ukrainoje, Chmelnyckio srityje. Ten T.Bodak vyras buvo pašauktas į ginkluotąsias pajėgas. Dabar jis kovoja už Ukrainos pergalę prieš Rusiją. Moteris džiaugiasi, kad jai pavyko laimėti asmeninę kovą prieš Maskvą – ji susigrąžino sūnų namo sveiką ir gyvą.
Parengė Laura Petrulytė
