Panaudoti insulino švirkštai, plastikiniai sensoriai, seni lūpų dažai, besibaigiantys nagų lako buteliukai, tušti buteliai ir duženos neatkreiptų daugelio žmonių dėmesio. Tačiau A.Kišonaitei visi šie išmesti skirti daiktai padėjo ne tik pasiekti pripažinimą, bet ir tapo kūrybiniu laivu, plukdančiu gyvenimo džiaugsmo link.
Ištekėjusi už skaitmeninių technologijų specialisto Manto dabar Agnė augina du vaikus: Henrį (6 m.) ir Liliją (3 m.).
Meno žinovų vertinama kūrėja džiaugiasi savo naujausiu tapybos darbu „Viltis“, kuriame vaizduojama gulbė simbolizuoja moterišką graciją, amžiną meilę ir svarbą gyventi elegantiškai.
A.Kišonaitė tapo stiprybės pavyzdžiu sunkiose gyvenimo situacijose atsidūrusiems žmonėms, jos rengiamos kūrybinės dirbtuvės, turinčios terapijos elementų, padeda ne vienam suprasti, kad net ir negatyvūs iššūkiai gali būti stipri varomoji jėga.
– Atrodo, kad liga dar labiau sustiprino jūsų kūrybines galias.
– Kiekvienoje situacijoje stengiuosi įžvelgti teigiamus dalykus. Žinoma, nėra taip, kad visą laiką esu tik geros nuotaikos. Visokiausių negandų ir man nutinka – ir artimųjų mirtys, ir ligos, ir neįgyvendinti planai. Bet mano charakteris yra kaip užsigrūdinusio kareivio – po kiekvienos nesėkmės norisi atsiduoti veiklai. Mama yra pasakojusi, kad mano jau anapilin iškeliavęs tėvas buvo toks pat. Kai jam būdavo sunku ar kankindavo nemiga, jis eidavo dirbti.
Tėvas buvo baldų inkrustatorius. Jo kūrinių yra įsigijęs ne vienas muziejus. Aš irgi pastebiu, kad kai būna sudėtingų situacijų, einu dirbti, nors daug dirbu bet kokiomis aplinkybėmis.
– Ar iki ligos irgi daug kūrėte?
– Penkiolikametė stodama į Eduardo Balsio menų gimnaziją pasirinkau būti menininke. Ten gavau tvirtus piešimo, tapybos, akvarelės, spalvininkystės pagrindus. Nuo tada tikslingai einu kūrybos keliu. Aštuonerius metus studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Baigusi grafinio dizaino bakalauro studijas vienu metu kibau į magistro ir interjero dizaino bakalauro studijas.
Tiesa, baigusi mokslus metus dirbau samdomą darbą, kuris nebuvo susijęs su menu. O nuo 2010-ųjų atsidėjau vien kūrybai. Nepasakyčiau, kad diabetas padarė didelę įtaką mano meninei krypčiai, tik atsirado diabeto tema.
– Ar iki diagnozės neturėjote jokių nusiskundimų dėl padidėjusio cukraus kiekio kraujyje? Kaip ši liga išryškėjo, kokie simptomai vertė nuogąstauti?
– Viskas prasidėjo po to, kai gatvėje buvau užpulta ir apiplėšta. Patyriau didelį šoką, dar keturis mėnesius turėjau vaikščioti į policiją duoti parodymų, vykti į atpažinimus. Visi tie tampymai mane stipriai paveikė emociškai ir, galima sakyti, išprovokavo ligą.
Esu linkusi į autoimunines ligas – į tą grupę patenka ir diabetas. Nuo vaikystės buvau alergiška, tai praėjo tik paauglystėje, paskui užklupo bronchinė astma, kuri vėliau irgi praėjo. Tai rodo, kad mano organizmas, reaguodamas į stresą, pradeda save sargdinti. Užpuolimo pasekmes sunkiai išgyvenau. O ilgalaikis stresas, matyt, išprovokavo diabetą.
Tada nesveikai suliesėjau, mano organizme nesilaikė skysčiai, nuolat kankino troškulys, buvo labai silpna, vis eidavau prigulti, trūko jėgų. Jausdamasi prastai nuėjau pasitikrinti sveikatos. Kai atliko kraujo tyrimus, gliukozės rodmenys siekė 20, kai norma yra 5,5 milimolio litre.
– Kai susirgote, dar nebuvote ištekėjusi, bet jau draugavote su būsimu vyru Mantu. Kaip jis priėmė žinią apie jūsų ligą, gal keitėsi ir jo įpročiai?
– Šalia esantis žmogus savo artimojo ligą išgyvena taip, lyg pats sirgtų. Diabetas man buvo nustatytas 2012-ųjų gegužę, o susituokėme 2013 metais per Žolinę. Abu esame optimistai – tikime, kad ilgainiui diabetas bus išgydomas.
– Ar prieš laukdamasi vaikų nesibaiminote, kaip seksis juos išnešioti, ar jiems nepersiduos jūsų liga?
– Su vyru visada žinojome, kad turėsime vaikų, ir mes juos turime. Šiaip kasdienybėje laikausi nurodytos dietos, bet kartais palūžtu ir suvalgau ko nors daugiau, nei leistina.
Tačiau kai laukiausi, įjungiau griežtesnį režimą, atsakingai rūpinausi mityba, laiku leisdavausi insuliną. Būdavo, kad ir naktį keldavausi pasitikrinti, kokie yra gliukozės rodikliai.
Mano situacijoje buvo gal tik vienas išskirtinumas – abu vaikai gimė dideli. Paskutinėmis savaitėmis būdavo sunku rasti lovoje patogią vietą – nei ant šono, nei ant nugaros ilgai nepagulėsi, nes viskas skauda. Bet aš visą laiką buvau orientuota į tikslą – kad gimtų sveiki kūdikėliai. Daug vaikščiojau, sveikai valgiau ir visada daug dirbau.
Susirgusi diabetu atsisakiau angliavandenių, kurie didina gliukozės kiekį kraujyje, – daržovių, mėsos, žuvies, jūrų gėrybių, sūrio.
– Kokio patiekalo ar produkto buvo sunkiausia atsisakyti?
– Turbūt sunkiausia buvo išmokti saikingai valgyti.
Na, pavyzdžiui, gali norėti suvalgyti pusę arbūzo, bet turi pasitenkinti dviem gabaliukais, nori suvalgyti du obuolius, bet turi apsiriboti vienu.
Saikas ir drausmė – svarbiausia. Kitu atveju sukils cukrus, jausiuosi blogai, būsiu irzli, nedarbinga.
Teks leistis daugiau insulino ir laukti, kol per porą valandų viskas normalizuosis. Ir vaikus prižiūriu, kad nepiktnaudžiautų saldumynais, saldžiais gėrimais, vaisiais.
– Ar vaikai daro įtaką jūsų kūrybai, darbo grafikui?
– Jei kūrybiniai impulsai veržiasi iš vidaus, norisi tapyti, dirbu ir prie vaikų. Tačiau dažnai to nedarau, nes jie irgi ima teptukus, nori man „padėti“. Daugeliui vaikų norisi piešti, tik mano dažai profesionalūs, lengvai nenusiplauna. Ir Henris, ir Lilija jau yra nutapę savo kūrinių ant drobės. Henrio sąskaitoje aštuoni paveikslai, Lilijos – mažiau.
Stengiuosi dirbti, kai vaikai yra darželyje. Neseniai per Dizaino savaitę pristačiau savo sukurtų paukščių skulptūras. Tai naujausi mano kūriniai. Paukščiai buvo sukurti iš „Villeroy &Boch“ maišytuvų, jų kūnas pagamintas iš šamoto – ugniai atsparaus molio, dekoruoti rankų darbo stiklu ir specialiai pagamintomis žalvario detalėms.
Šį kartą į draugiją pakviečiau vitražo meistrą, keramikę ir metalo skulptorius, kad jie padėtų man įgyvendinti idėją. Aš sugalvojau konstrukciją, sprendimą. Tai pirmos tokios mano skulptūros, kurios yra nedidelio formato. Dažniausiai mano kūrinys būna mažiausiai dviejų metrų aukščio.
Yra numatytas projektas su Teisingumo ministerija – kursiu instaliaciją „Teisingumas“ iš senų akinių.
– Kiek jau esate surinkusi akinių?
– Pavyzdžiui, instaliacijai iš nagų lako buteliukų „Stiklo pūtimas“, kuri svėrė beveik 100 kilogramų, prireikė beveik 2 tūkstančių vienetų. Man nepavyksta įgyvendinti projekto be kelių tūkstančių egzempliorių.
Pirmą surinktą akinių siuntą jau turiu, bet matau, kad tiek neužteks. Instaliaciją sudarys mano stilistika pavaizduota deivė Temidė užrištomis akimis, laikanti svarstykles.
– Iš pradžių atsiranda kūrinio idėja ar pirmiau surandate priemones, kurios gali padėti išsirutulioti idėją?
– Idėjų srautas veržiasi nuolat, tik sprendžiu, ką galėsiu įgyvendinti, o ko ne. Vienai instaliacijai sukurti prireikia maždaug pusės metų. Galų gale tam reikia turėti ir biudžetą.
– 2013 metais sukūrėte savo pirmąją instaliaciją „Lūpdažis milžinas“, kuriai panaudojote 2500 senų lūpų dažų. Tada šį milžiną pamatė kinai, ir Honkone jūs sukūrėte „Lūpdažių bokštą“ iš 18 tūkstančių 399 tūbelių. Šis daugiau nei 3 metrų aukščio meno kūrinys buvo įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausia skulptūra iš lūpų dažų. Kaip pavyko surinkti tokią gausybę panaudotų grožio priemonių?
– Lūpų dažus buvo labai sunku surinkti, nes lietuvės jų nedaug sunaudoja. Beveik tuo pat metu sugalvojau, kad reikėtų rinkti nagų lako buteliukus.
Prieš dešimt metų gelinis lakas dar nebuvo populiarus ir moterys dažniau pačios namuose lakuodavo nagus, tad įvairioms progoms turėdavo kelių spalvų nagų lako.
Kad viskas vyktų greičiau, kreipiausi į vieną kosmetikos įmonę, kuri man padėjo rinkti tiek lūpų dažus, tiek nagų lako buteliukus.
Pirmiems kūriniams buvo sunkiau surinkti reikalingus rekvizitus, o dabar žmonės žino apie mano kūrybinius užmojus ir stengiasi padėti. Būna, paskambina ir pasiūlo, pavyzdžiui, akinių lęšių, sagų.
Viena pastarųjų mano instaliacijų „Laumžirgiai“ buvo sukurta iš panaudotų sensorių – gliukozės matavimo prietaisų, klijuojamų ant rankos. Tokį ir aš nešioju. Jis veiksmingas dešimt dienų, paskui reikia pakeisti.
Rinkau savo panaudotus sensorius, iš pradžių nežinojau, ką iš jų būtų galima sukurti. Vis dėliojau galvodama, ką jie man primena. Ir staiga šovė mintis, kad tai panašu į permatomus sparnus.
Internete perskaičiau, kad laumžirgis yra transformacijos simbolis, ir viskas įgavo visumą bei prasmę. Šie nedideli sensoriai yra transformacija diabetu sergančių žmonių stebėjimo kontrolei, padedantys stebėti, suprasti, kas vyksta organizme.
– Akivaizdu, kad viską panaudojate kūrybiškai. Pavyzdžiui, nagų lako buteliukuose likusį laką laisva forma išlaistėte ant drobės ir iš to išėjo originalus kūrinys.
– Neseniai fotografai įamžino naujausius mano kūrinius ir, pamatę iš nagų lako sukurtą paveikslą, pasakė: „Tai jau tvariau negu tvaru.“ Bet tai nereiškia, kad aš neturiu šiukšlių ir nieko neišmetu.
Pastaruoju metu kaupiu panaudotų vaistų pakuotes su folija. Nežinau, kur jas panaudosiu, bet, manau, ateis laikas ir gausiu atsakymą.
– Insulino švirkštus instaliacijai, skirtai atkreipti visuomenės dėmesį į diabetą, jums padėjo rinkti ir medikai, ir jų paraginti pacientai.
– Ačiū gydytojams, kurie tapo mano bičiuliais dėl to projekto. Jie suprato mano idėją, apie ją ėmė pasakoti savo pacientams. Taip prasidėjo švirkštų rinkimo akcija. Diabetui skirta instaliacija užėmė 14 kvadratinių metrų.
Vis dar vyksta švirkštų rinkimas, nors jau penkerius metus jų nerenku ir neturiu minčių ką nors iš jų kurti. Bet vis tiek kas nors kartais parašo, kad yra pririnkęs insulino švirkštų. Na, gerai, sakau, atiduokite.
Kai iš insulino švirkštų sukūriau diabetui skirtą skulptūrą, jos fragmentas net iškeliavo į Jungtinius Arabų Emyratus, Dubajų.
Antroji mano instaliacija yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose, Endokrinologijos skyriuje. Ji skirta mokslininkui Oskarui Minkowskiui, kuris pirmasis pasaulyje suprato, kad insuliną gamina kasa.
Vėliau kanadiečiai Frederickas Bantingas ir Johnas Macleodas, remdamiesi tuo atradimu, išrado insuliną ir gavo už tai Nobelio premiją. Šiemet yra 100 metų, kaip buvo išrastas insulinas, kuris leidžia sergančiam žmogui gyventi visavertiškai.
– Kur yra kitos jūsų instaliacijos?
– Sostinėje, bendrovėje „Litgrid“, stovi 11 metrų aukščio instaliacija „Korys“.
Ji pagaminta iš elektros izoliatorių ir kaitintuvų. Iš izoliatorių sukūriau bites. Ši instaliacija kalba apie tai, kad žmonės vis labiau turi stengtis tvariau naudoti gamtos išteklius elektrai gaminti.
Važiuojant Olandų gatve ant boilerinės stogo galima pamatyti tupinčią zylę. Pustrečio metro aukščio paukščio plunksnos pagamintos iš suknežintų skardinių.
Klaipėdoje, „Mercury“ viešbutyje, yra instaliacija „Kranai“, sukurta iš išlydytų butelių, jų duženų, senų kranų grandinių. Uostamiestyje yra ne tik jūra ir smėlis, bet ir veikianti pramonė. Kadangi esu kilusi iš Klaipėdos, man labai patiko ši idėja.
– Kaip pasirenkate, kada piešti, o kada kurti instaliaciją ar skulptūrą?
– Labai gerai, kai galiu šiuos dalykus kaitalioti, taip man nė vienas užsiėmimas nenusibosta, aš nepavargstu.
– Kokie objektai dažniausia figūruoja jūsų tapyboje?
– Vis pagalvoju, kad tapysiu ką nors naujo, bet vis tiek dažniausiai įamžinu arba moteris, arba paukščius. Kadaise tapiau abstrakciją, žiūrėjau į ją vienaip ir kitaip, kol supratau, kad be moters portreto ji atrodo tarsi nebaigta. Tada įpiešiau moterį.
– Jūsų kūryba stipriai siejasi su tvarumu. Ar gyvenime laikotės tų pačių principų – taupyti, vengti pertekliaus, rūšiuoti?
– Šiukšles rūšiuojame jau net nežinau kiek metų. Visa mano aplinka tokia. Aš net nebesuvokiu, kaip galima nerūšiuoti. Maisto produktų, dažų, drabužių, kosmetikos visada stengiuosi nusipirkti tiek, kiek sunaudosiu. Man labai sunku daiktą išmesti.
– Ar tai darote taupydama, ar stengiatės neapsikrauti?
– Viskas yra daug giliau. Gimiau sovietmečiu, į mokyklą dar ėjau su uniforma. Tada, atsimenu, nebuvo nieko. Mama megzdavo, permegzdavo, sesuo kažką pasiūdavo, kad ir naktinius iš tėvo marškinių. Iš to neturėjimo susiformavo įpročiai, kad viską, ką turime, reikia sunaudoti, tausoti, perdaryti. Jei esi atsakingas žmogus, nesielgsi švaistūniškai.
Aišku, smagu žinoti, kad gali sau leisti nusipirkti viena ar kita, bet juk žmogui daug nereikia. Kas iš to pertekliaus pasidaro? Pilnos spintos daiktų, lentynos lūžta, aplinkui netvarka. O tada visi pradeda nervintis tame chaose. Jeigu žmogus gyvena harmonijoje su savimi, jis stengiasi, kad jį suptų estetika.
– Ar spintose turite daug drabužių, batų, kitokių aksesuarų?
– Ne. Aš įsikimbu į patikusį rūbą ir nepaleidžiu. Be to, nenudėviu nei drabužių, nei batų. Man niekas nesuplyšta. Galiausiai, kai daiktas morališkai pasensta, jį išskalbiu, sulankstau ir nunešu į tekstilės konteinerį.
Pati drabužių neperkuriu, turiu ir taip kur išlaisvinti kūrybines galias. Bet esu pasisiuvusi kelias sukneles, jomis buvau apsivilkusi per pirmąsias fotosesijas.
Kai mano vyresnė sesuo siūdavo, aš maža stovėdavau šalia ir žiūrėdavau. Tais laikais, kai nieko nebuvo, ji tokių originalių drabužių sugebėdavo pasisiūti ir išsisiuvinėti! Turiu išsaugojusi vieną jos sijoną, siūtą gal prieš trisdešimt metų, dizainas toks geras, kad ne kartą esu jį segėjusi ir jaučiausi pasipuošusi.
– Maisto perkate tiek, kad jis nesugestų ir nieko nereikėtų išmesti. Kaip pavyksta apskaičiuoti?
– Man apskritai yra galvosūkis, ką kas dieną valgyti. Bet mes visada turime vaisių ir daržovių, sūrio, vaikams yra nupirkta sūrelių, jogurto. Pasitarę su vyru mėsą dažniausiai perkame tą pačią dieną ir tiek, kiek iš karto suvalgysime.
Šaldiklyje turime ekologiškos avienos, ją naudojame savaitgalio gaminiams. Mano mama gyvena šalia, tai ji irgi su mumis derina meniu. Anksčiau pirkdavome savaitei, bet tai nepasiteisino – prisipirkdavome visko per daug.
Kokių nors silpnybių neturiu. Sakykime, indai man labai patinka, bet nepasakyčiau, kad mes jų turime daug. Italijoje prieš dešimt metų įsigijome taures, kurias naudojome ilgai, o dabar vėl ten jų nusipirkome. Namuose yra nemažai baldų, pirktų sendaikčių parduotuvėse.
Neturime tikslo be reikalo naujinti interjerą. Man skaudėtų širdį, jei reikėtų ką nors išmesti. Svarbiausia, kad baldai būtų lengvai prižiūrimi.
Mano kurtas lininis kilimas su paukščio atvaizdu pas mus yra nuo 2015 metų. Ant jo auga vaikai. Nors kilimas šviesus, tik kartą buvęs valykloje. Kokybiški daiktai tarnauja labai ilgai.
Mūsų namuose kiekvienas daiktas turi savo istoriją, jie jau kaip šeimos nariai. Tik širdžiai mieli, laiko patikrinti dalykai kuria jaukumą.
– Savo skleidžiamą žinutę, kad menas gydo, stiprina, bandote perteikti ir kitiems rengdama piešimo kursus, kūrybines dirbtuves, kurios primena meno terapijos seansus. Neseniai tokias kūrybines dirbtuves vedėte Niujorke studentams.
– Iš tikrųjų pasisekė, kad sulaukiau neeilinio kvietimo. Niujorke, Cornellio universitete, viename iš keturių seniausių Amerikoje, įkurtame 1865 metais, teko vesti kūrybines dirbtuves.
Niekada prieš tai nesu lankiusis tokio dydžio universiteto miestelyje, kuriame gausybė fakultetų, sporto aikštynų, 11 bibliotekų. Ten jie turi net meno muziejų su puikia kolekcija.
Kartkartėmis ten kviečiami menininkai iš įvairių pasaulio šalių, kad surengtų kūrybinius mokymus siekiant gerinti studentų psichikos sveikatą. Jie buvo matę mano skulptūrą, skirtą diabetui, žinojo, kaip mane pačią gydo menas, kaip padeda išlipti iš negatyvių situacijų, kad kelerius metus esu rengusi tapybos kursus. Tad pakvietė savo patirtimi pasidalinti su studentais.
Studentai buvo skirtingų specialybių, bet ne menininkai. Mes kartu sukūrėme koliažą. Studentai juostelėmis sukarpė drobę, tada kiekvienas pasiėmęs po kažkiek juostelių, jas nuspalvino norimomis spalvomis. Paruošiau piešinį, į kurį tos juostelės buvo įklijuotos.
Sukūrėme batus trimatėje erdvėje. Mane sužavėjo, kaip tie jauni žmonės greitai perprato informaciją, kokie buvo organizuoti, kultūringi, imlūs, išsilavinę. Lietuvoje esu rengusi ne vienas kūrybines dirbtuves įmonių kolektyvams.
– Kaip per tokias dirbtuves atsiskleidžia žmonės, kokios gauna naudos?
– Tapydamas, lipdydamas, karpydamas, spalvindamas žmogus atsiriboja nuo slegiančių minčių ir po kurio laiko supranta, kad gal tos jo problemos nėra tokios didelės.
Kūryba padeda palaikyti minčių švarą, atsitraukti nuo kasdienybės, pabėgti nuo rutinos.
Kai vesdavau tapybos kursus, į juos neretai ateidavo žmonės, kurie buvo atsidūrę gyvenimo kryžkelėje: planuojantys keisti darbą, vieniši, ką tik išsiskyrę ar ketinantys tai padaryti.
– Jūsų tapybos darbai nepigūs, tačiau esate paklausi menininkė. Ko reikia, kad menininkas būtų populiarus?
– Stebėdama Cornellio universiteto studentus supratau, kad gali dirbti vienoje srityje, tarkime, tik tapyti paveikslus, bet nebūtinai tau jie atneš sėkmę. Cornellio universiteto politologijos studentai, be privalomų studijų, dar mokosi auginti grybus, eina į meno terapiją. Jie yra labai įvairialypiai.
Tad galbūt mano kūriniai paklausūs, nes esu labai įvairialypė. Per metus sukuriu maždaug 20 kūrinių – 12 paveikslų ir 8 instaliacijas.
