Aleksandras pasakojo, kad svorio priaugo paauglystėje ir ilgai jį su savimi nešiojosi, nes jo šeimoje niekas nekreipė didesnio dėmesio į sveikesnę mitybą, o jam pačiam atrodė, kad pavalgęs pasijunta geriau.
Paauglystėje Sania patyrė klubo sąnario operaciją ir ilgai gulėjo lovoje – tada priaugo ypač daug svorio. Tuo metu jis kasdien išgerdavo po litrą arba du kolos ar „Fantos“, valgė daug saldumynų, o tėvai to nedraudė – na, juk jis buvo ligonis, o ligoniams viskas galima.
Po to jis pats dėl per didelio svorio tarp bendraamžių ėmė jaustis nejaukiai, sulaukdavo jų patyčių.
Protarpiais paauglys bandydavo susiimti ir sportuoti – daryti atsilenkimus, atsispaudimus, be to, gyveno gana aktyviai ir daug laiko leisdavo lauke – bet sportas problemų neišspręsdavo, o supratimo apie mitybą bei jos svarbą nei pats paauglys, nei jo artimieji neturėjo.
Banginio pravardė jam tapo psichologiškai patogia kauke. „Vieną dieną važiavome į renginį su keliais draugais, kurie nebuvo stori, tik aukšti drūti bičai, ir kažkas mus pavadino banginiais. Nusprendėme, kad kuriame Banginių klubą. Draugams tai, ko gero, neturėjo didelės reikšmės, o man buvo kaip kaukė, juk galėjau sau sakyti: vadinasi, aš ne storas, aš – Banginis“, – atsiminė pašnekovas.
Visgi sulieknėti vaikinui norėjosi ir toliau, karts nuo karto jis vis bandydavo kažko imtis – bet rezultato norėdavosi greitai, o taip nebūna (juolab, kad norėjosi numesti ne 2–3 kg, o bent dešimt kartų daugiau), tad jis ir vėl nuleisdavo rankas. Rekordinį 160 kg svorį pasiekė, būdamas 27-erių.
Situaciją pataisyti jam padėjo meilė, nors ji ir nebuvo laiminga. „Tuo metu man atrodė, kad jeigu būsiu toks storas, niekas niekada manęs nemylės. Buvau susižavėjęs viena mergina, ji tapo gera mano drauge (tik aš jos rūpestį painiojau su meile) – ji ir dar viena draugė mane vis išklausydavo, padrąsindavo, atliko tarsi pirminės psichologinės pagalbos vaidmenį. Tada aš susiėmiau, nes turėjau žemą savivertę ir man atrodė, kad jeigu numesiu svorio – mane pamils, tarsi meilės galėtum nusipelnyti. Ne, taip dalykai neveikia, bet visgi man pavyko per kelis mėnesius numesti gal 15 kg“, – pasakojo Sania.
Be to, tada jis ryžosi ir kreiptis į psichologę, kad pasigilintų į savo vidines problemas – ir susijusias su antsvoriu, ir ne tik. Minėtosios draugės taip pat ir toliau jį labai palaikė.
„Pradėjęs lankytis pas psichologę tikrai nusiteikiau, kad svorio numesti aš galiu, tiesiog reikia su tuo dirbti. O jeigu kada pasileisiu ir prisivalgysiu per daug – nereikia savęs bausti, svarbu keltis ir eiti toliau“, – pasakojo vyrukas.
Pakilimas – ir vėl duobė
Įdėjęs nemažai pastangų Aleksandras per 1,5 m. numetė maždaug 45 kg. Gyvenimas keitėsi ir atrodė, kad atėjo ta geroji dalis – Aleksandras pasakojo vėl pasijutęs gerai ir komfortiškai bei palaipsniui nustojęs stengtis. Per tris metus svoris palengva vėl pakilo maždaug iki 134 kg.
„Taip jau būna, kad pasikeitus kūnui į gerąją pusę, norisi pasidžiaugti gyvenimu – ir jeigu, kaip esi pratęs, džiaugiesi juo valgydamas ir gurkšnodamas bei mažai judi – svoris vėl auga“, – konstatavo pašnekovas.
Tuomet atėjo dar vienas gyvenimo posūkis – iširus romantiniams santykiams, Sania pasijuto atsidūręs duobėje.
„Tada vėl kibau į darbą su savimi, vėl pradėjau lankytis pas psichologę ir eidavau į sporto salę. Sportuoti ėmiausi norėdamas keisti savo kūną bei parodyti, kad galiu keistis ir esu „geras“, bet po kurio laiko man pradėjo patikti. Palengva atėjo supratimas, kad niekam nieko neturiu įrodinėti, tačiau to reikia man pačiam, ir vienintelis žmogus, kuriam aš vis nesu pakankamas, esu aš pats“, – pasakojo vyrukas.
Susiėmęs jis per pusmetį numetė 24 kg, paskui, prasidėjus karui Ukrainoje, kuriam laikui stabtelėjo – bet netrukus ir vėl pajuto norą tęsti pradėtus darbus ir pajudėjo pirmyn.
Prieš kelis mėnesius pašnekovas sulaukė labai rimtos šventės – svarstyklių rodyklė po keliolikos metų pertraukos parodė mažiau nei 100 kg.
„Suprantu, kad ši riba, 96 kg, yra gan trapi ir man dar reikia pasistengti, kad tikrai įsitvirtinčiau dviejų skaičių zonoje. Bet gal nebus labai sunku, nes jaučiu, kad ir pats organizmas persirikiuoja ir jau įprato prie naujo gyvenimo ritmo“, – sakė Sania.
Pirmoji „auka“ buvo cukrus
Ką pašnekovas konkrečiai daro ir kaip maitinasi, kad išliktų dviejų skaičių zonoje, o galbūt ir numestų dar keliolika kilogramų?
Jis pasakojo, kad susidėliojo ne tik mitybos ir sporto, bet ir miego režimą. Stengiasi keltis 6–6:30 val. ryto, o po 22 val. jau keliauti į lovą (nors kartais kaip muzikantas dalyvauja renginiuose ir tuomet grafikas keičiasi).
Anksti rytą kasdien keliauja sportuoti, be to, mėgsta vaikščioti – kai žino, kad laukia iki valandos kelio ir jis turi laiko, eina pėsčiomis.
Valgyti rytais jam visai nesinori, taigi to ir nedaro, – kai kurie mitybos specialistai teigia, kad pusryčiai iš ryto svarbūs, bet jis linkęs atsižvelgti ir į savo organizmo siunčiamus signalus. Pusryčiams dažnai valgo kiaušinienę, ir tą daro apie 11–12 val., o pavakarieniauti stengiasi iki 19–20 val. Taip per naktį tarp valgymų susidaro 15–16 val. tarpas, kas iš dalies atitinka protarpinio badavimo šalininkų rekomendacijas, nors specialiai maitintis pagal jas Aleksandras ir nesistengia – tiesiog, kaip pats sako, pagaliau išgirdo savo kūno poreikius.
Na, o valgydamas jis stengiasi suvartoti mažiau angliavandenių ir vengti cukraus – tą rekomenduoja praktiškai visi specialistai.
„Pirmoji mano „auka“, nors gal taip ir per žiauru sakyti, buvo cukrus – pirmą kartą rimtai pradėjęs mesti svorį dar turėjau įprotį rytais išgerti skardinę arba dvi šaltos kolos, kurioje yra daugybė cukraus. Tačiau pradėjus skaityti maisto produktų etiketes, kur nurodytas jo ir kalorijų kiekis, tapo akivaizdu, kad man sveikiausia gerti vandenį arba nesaldintą arbatą“, – sakė Sania.
Teko atsisakyti ir alaus, kurio vis pagurkšnodavo draugų kompanijoje.
Iki tol vyro „komforto maistas“ būdavo sumuštiniai – seniau galėdavo suvalgyti visą batoną su dešra, sūriu bei kitokiais priedais, užsigerdamas buteliu limonado. Dabar, kad pagundų nekiltų, duonos nei batono jis dažniausiai neperka. Na, bet jei jau labai užsimano – valgo viską, ko norisi, tiesiog nedaro to kasdien.
Taip pat vyras retai gamina kiaulieną, verčiau ją keičia vištiena, jautiena ar žuvimi.
Pamėgo grikius, ryžius, bolivinę bolandą, na, o prie kruopų visuomet patiekia kuo daugiau daržovių, juk paprikas, žalias cukinijas, salotas ir kt. galima kimšti ir kimšti, o svoris neaugs.
Pradėjęs gaminti rado naują pomėgį
Kai labai nori, maždaug kartą per savaitę, pašnekovas leidžia sau suvalgyti vadinamąjį „cheat meal“ (liet. „sukčiavimo patiekalą“) – tarkim, išsikepa burgerį, picą ar su draugais nuėjęs į restoraną valgo (ir geria) viską, ko norisi.
„Labai svarbu, kad nesveikas maistas nevirstų apdovanojimu – jeigu galvosi, kad po intensyvios treniruotės gali suvalgyti burgerį, taip gali suformuoti įprotį. Nėra nieko blogo suvalgyti kažką ne visai dietinio – svarbu nesusikurti sau sąsajos“, – dėstė Aleksandras.
Kai jis pradėjo žiūrėti, kad maistas būtų kuo sveikesnis, be pridėtinių cukrų, riebalų ir pan., jam teko įsigyti virtuvines svarstykles ir pradėti daug ką gaminti pačiam. Ir tai virto jo pomėgiu.
Ypač smagu gaminti tapo, kai pirmojo karantino metu įsigijo grilį – dabar ant jo kepa maistą ne tik draugams, bet ir nedideliuose renginiuose. Be to, Aleksandras dabar veda maisto gaminimo renginius ir yra sukūręs feisbuko paskyrą „Banginis virtuvėje“, kurioje dalijasi patiekalų receptais bei informacija apie renginius, kuriuose dalyvaus (jį galite sekti čia).
Iš draugų dabar jis vis išgirsta, kad Banginio pravardė jam nebetinka, galėtų tapti kokiu Delfinu, bet čia jis linkęs likti ištikimas praeičiai – juk banginiai ne tik masyvūs, bet ir įdomūs, paslaptingi gyvūnai, ko vertos vien jų banginių dainos. Kaip sako pats Aleksandras, Banginis iš išorės migravo į gelmes – į vidų.
Geriausias apdovanojimas – laisvė
Aleksandras vis dar yra kelyje ir nėra užsibrėžęs, kiek tiksliai norėtų sverti (juolab, kad vidinis kritikas vis gali sakyti, kad ir 90 kg yra per daug, geriau būtų 85, o tada – 80 kg), bet neabejoja, kad nori sverti mažiau nei 100 kg ir turėti tvirtą, funkcionalų kūną.
Vyras dabar jau aiškiai supranta, kad sportas ir sveikesnis maistas su juo turi likti visam gyvenimui – nes labai gerai pajuto skirtumą ir nori gyventi aktyviau bei kokybiškiau, pamėgo sportą ir nemato savęs kitaip.
Aleksandras ir toliau lankosi pas psichologę bei mano, jog užsiimti savistaba bei dirbti su savimi yra svarbu – jam pačiam vis dar kyla įvairių su saviverte, saugumo jausmu ir panašiais dalykais susijusių klausimų.
Tad pasistengti ir palaikyti formą reikės, bet, kaip Aleksandras įsitikinęs, tą daryti tikrai verta. „Geriausias dalykas, kurį aš gavau, numetęs tuos 60 kg – tai yra laisvė, laisvė ir kūnui, ir protui. Dabar esu geriausios formos savo gyvenime (na, vaikystėje forma irgi buvo gera, bet tuomet krūviai buvo kitokie), o gyvenimas be balasto daug geresnis, ir aš matau, kaip jis keičiasi toliau.
Pavyzdžiui, šią žiemą pirmą kartą stojau ant snieglentės, ir tai buvo puikus jausmas. Dabar mokausi profesionaliai plaukti (seniau irgi plaukti mokėjau, bet tik mėgėjiškai), vasarą, ko gero, išbandysiu kažkokią vandens sporto šaką – džiaugsmo suteikia vien žinojimas, kad dabar aš galiu tą padaryti“, – sakė Aleksandras.
