Vanesa Lietuvą mėgo nuo seno, su tėvais dar vaikystėje lankėsi Alytuje, kur gyvena jų tolimi giminaičiai, taip pat buvo nuvykę į Klaipėdą, be to, užsukdavo į Joniškį, kuris visai netoli nuo Latvijos sienos. „Mūsų šeimai patiko Joniškio turgus“, – prisipažino pašnekovė.
Su Lietuva ji jautė artimą ryšį – juk vis kalbama, kad lietuviai ir latviai yra broliai, vieninteliai išlikę baltų genčių atstovai, tad jai labai norėjosi mūsų šalį geriau pažinti ir išmokti jos kalbą. „Man atrodė, kad kai mes esame tokie artimi, man gėda būtų nemokėti kalbėti lietuviškai“, – teigė mergina.
Čia norisi pabrėžti, kad tokie interesai jai buvo nesvetimi, nepaisant to, kad ji yra neregė – visiškai nemato nuo gimimo. Kodėl taip nutiko, ji daug nesigilino, nes tai vis tiek nieko nepakeistų. Jos tėvai, seneliai, taip pat jaunesnis brolis ir sesutė yra matantys.
Klausiu, ar vaizdus ji mato bent sapnuose? „Ne, aš sapnuoju su garsais ir su kitais pojūčiais, bet be vaizdų – juos mato tik tie neregiai, kurie pradžioje matė ir regėjimą prarado vėliau“, – paaiškino Vanesa.
Ji augo miestelyje netoli nuo Rygos, lankė specialiąją mokyklą, o vėliau – tai jau nenustebins – Rygos universitete pasirinko baltų filologijas studijas.
Lietuvių kalbos jau buvo pramokusi prieš tai savarankiškai. „Pradėjau nuo to, kad tiesiog klausiausi Lietuvos radijo – ir dabar tai mano mėgstamiausia radijo stotis. Taip pat klausiausi lietuviškų dainų per „YouTube“, pavyzdžiui, grupės „Žemaitukai“, o vienas pažįstamas padėjo parsisiųsti lietuviškų knygų įrašų. Pradžioje visai jų nesupratau, bet vis tiek klausydavausi – ir po truputį pradėjau šį tą suprasti“, – stebino savo atkaklumu Vanesa.
Ir pridūrė, kad jai labai padėjo karantinas – lietuvių kalbos norėjo pramokti ir iki tol, bet vis trūkdavo laiko, o per karantiną pavyko prasilaužti.
Kai šį tą jau suprato, susidomėjo serialu „Bloga mergaitė“, laida „Auksinis protas“ – ir mokėsi toliau, nors pradžioje net šeimos nariai netikėjo, kad jai pavyks, manė, kad greit nusibos.
„Kai pradėjau studijuoti universitete – ypač dėkinga esu labai geram dėstytojui Edmundui Trumpai – susitvarkė ir mano gramatika, mat iki tol kalbėjau taip, kaip norėjau, ir nebuvo kam pataisyti. Be to, dėstytojas padėjo rasti lietuvių kalbos ir kultūros kursus Vytauto Didžiojo universitete, kur taip pat patobulėjau. Pradžioje, kadangi daugiausia mokiausi iš LRT radijo, man lengviau buvo lietuviškai kalbėti apie politiką, o ne apie maistą ar gamtą. Tiesa, kadangi nesidomiu sportu ar mechanine inžinerija, apie juos nelabai ką suprasčiau nei viena, nei kita kalba“, – nusišypsojo mergina.
Kartais lietuviškai net galvojanti Vanesa jau ne kartą be tėvų lankėsi Vilniuje bei Molėtuose įvairiuose studentiškuose projektuose, vertimo dirbtuvėse ar tiesiog lankė savo naujus draugus. Kaip ji nieko aplink nematydama čia atvyksta? Asmeninis asistentas ar kitas pagalbininkas ją palydi ir įsodina į autobusą Rygoje, Vilniaus stotyje ją pasitinka apsaugos darbuotojas (yra teikiama tokia paslauga) ir palydi iki taksi, o tada ji nuvyksta ten, kur reikia.
Bauda ir malonumas
Dabar Vanesa baigia trečią, paskutinį, studijų kursą ir netrukus turėtų gauti bakalauro laipsnį. Paskui ji nori studijuoti magistrantūroje, ir nori, kad tai vyktų Lietuvoje. Vėliau planuoja dirbti vertėja. Be to, mergina svajoja gauti Lietuvos pilietybę ir čia gyventi nuolatos.
Kodėl jai atrodo, kad Lietuvoje gyventi geriau, nei Latvijoje? „Nors nuo Rygos iki Vilniaus tik 4 valandos kelio, skiriasi požiūris į žmones su negalia. Lietuvoje jiems galimybės didesnės, didesnės ir išmokos, lengviau gauti asmeninio asistento paslaugą. Be to, latviai man atrodo flegmatiškesni, uždaresni. Nesakau, kad jie blogi – turiu ir gerų draugų latvių, ir mano šeima puiki, bet visgi man lietuviai patinka labiau, jie – tikras auksas“, – negailėjo gražių žodžių Vanesa.
O kaip ji pasakytų, ar mokant latvių kalbą nesunku išmokti ir lietuvių? „Na, lengva nėra, tarkim, kai namie mėginu kažką lietuviškai sakyti labai lėtai, šeimos nariai vis tiek nei supranta, nei pakartoja. Bet žodžių išmokti nėra sunku, man padėdavo asociacijų žaidimas. Kai kurie žodžiai panašūs, tarkim, latviškai sakome „saula“ (tik „l“ raidė kieta), o kai kurie skiriasi, pavyzdžiui, jūsų žodis „bauda“ latviškai reiškia „malonumas“. Dėl tų reikšmių gali ir nesusipratimų kilti, pavyzdžiui, kartą su pažįstamu niekaip nesusikalbėjome, nes jūsų „pataisyti klaidą“ mums reiškia „padaryti klaidą“, – aiškino studentė.
O ar jos tėvai neburba, kad gerai ir Latvijoje, nėra ko jai svajoti apie gyvenimą Lietuvoje? „Man rodos, mano šeima jau susitaikė, kad aš ir Lietuva – neišskiriami dalykai. Juk, kaip dainuoja Marijonas Mikutavičius, aš tikrai myliu Lietuvą“, – pacitavo Vanesa.
