Olle – programuotojas, kompiuterinių žaidimų žinovas ir savo srityje žinomas ekspertas. Seniau jis darbo reikalais keliavo po visą pasaulį ir uždirbdavo solidžias pinigų sumas. Būdavo ir taip, kad jis pusryčiaudavo Londone, vakarieniaudavo Niujorke ir tą pačią savaitę skaitydavo paskaitą kur nors Azijoje, o į savo tėvynę Švediją neužklysdavo mėnesių mėnesius.
Paprastiems žmonėms gal daugiausia sakytų faktas, kad Olle dirbo įmonėje, sukūrusioje itin populiarų visame pasaulyje žaidimą „Candy Crush Saga“.
Tad kodėl jam prireikė keltis į Vilnių? „Keliaudamas po pasaulį ir skaitydamas paskaitas vis susidurdavau su studentais, kurie skųsdavosi, kad labai sunku gauti darbą, nes jie neturi patirties. Vis pagalvodavau, kad norisi tokiems žmonėms padėti, ir galiausiai kilo mintis įkurti tam skirtą startuolį. Norėjosi ne tik dirbti dėl pinigų, bet ir padaryti kažką, kas turėtų didesnę prasmę“, – lietuviškai pasakojo Olle.
Startuolio idėją jis vystė su pažįstama specialiste iš Baltarusijos, kuri tapo įmonės bendraįkūrėja. Jie kartu tarėsi ir dėl to, kokioje šalyje įsikurti. Daugiausia galvojo apie Švediją, Ispaniją ir Lietuvą, mat daugelyje kitų šalių matė daugiau kliūčių, tarkim, Estijoje Baltarusijos pilietei būtų buvę labai sunku gauti leidimą gyventi.
„Norėjosi į Ispaniją dėl gerų orų arba į Švediją, nes tai – ypač turtinga šalis, o į Lietuvą lyg ir nebuvo dėl ko norėti. Bet Lietuvoje veikia „Startup Visa“ programa, kuria gali pasinaudoti gerą idėją turintys užsieniečiai, ir ji realiai funkcionuoja. Nutiko taip, kad visus biurokratinius reikalus greičiausiai sutvarkėme čia, taigi čia ir atvykome – ir man čia netikėtai labai patiko“, – pasakojo Olle.
Lietuviai mėgsta užsieniečius
Kas būtent atvykėliui patiko? „Lietuvoje yra visko, ko reikia, ir viskas gerai veikia. Institucijos dirba sklandžiai, tai yra, jeigu pasakoma, kad dokumentai bus paruošti per savaitę – tai ir užtrunka savaitę, jei sakoma, kad per 3 mėnesius – užtrunka 3 mėnesius, nereikia laukti nežinia kiek“, – pradėjo vardyti Olle.
Jam patinka ir valstybės tarnautojų požiūris į užsieniečius, tai, kad jie mielai suteikia reikiamą informaciją, padeda tvarkyti reikalus. Tiesa, kartais jam pasirodo, kad, nors užsieniečių nemažai, niekas nesidomi tuo, kokios specifinės problemos jiems kyla ir kokios informacijos trūksta.
Tik pašnekovas pastebėjo, kad nepavydėtina padėtis tų rusų ar baltarusių, kurie į Lietuvą atvyko prieš keletą metų, norėdami pabėgti nuo režimo. „Dabar kalbama, kad iš Lietuvos jiems reikėtų išvykti. Taip išeina, kad jie ir ten laikomi tėvynės išdavikais, ir čia nepageidaujami“, – pastebėjo pašnekovas.
Olle susidarė įspūdį, kad apskritai lietuviai mėgsta užsieniečius. „Švedai, italai ir kiti dažnai skundžiasi, kad atvažiavę užsieniečiai užima jų darbo vietas, o čia tokių skundų girdėti man neteko. Man rodos, lietuviai supranta, kad užsieniečiai ne tik užima darbo vietas, bet ir jas kuria“, – sakė Olle.
Jis išvardijo ir daugiau privalumų: Lietuvoje pakankamai saugu, prieinamos nemokamos medicinos paslaugos, ilgos vaiko priežiūros atostogos ir kt.
Reiktų įsimylėti iš naujo
„Lietuvoje gyventi gera, bet patys lietuviai to nežino. Jums reikėtų geriau vertinti save ir savo šalį ir iš naujo ją įsimylėti! Dar jūs sakote, kad lietuviai yra šalti žmonės – bet jūs nepažįstate švedų! Man lietuviai atrodo labai nuoširdūs ir draugiški“, – kalbėjo savęs tipišku švedu nelaikantis pašnekovas.
Atsikraustęs į Lietuvą jis netruko čia susirasti draugų. Tai buvo metas po pandemijos, kai žmonės buvo išsiilgę renginių ir pasisėdėjimų kartu. Jis nueidavo į kokį klubą vienas, užkalbindavo netoliese sėdinčius žmones ir užsimegzdavo pokalbis. Paskui jie apsikeisdavo kontaktais socialiniuose tinkluose – ir susibičiuliaudavo.
„Švedijoje taip tikrai nepavyktų, ten žmonės linkę bendrauti tik su mokyklos ar universiteto laikų draugais, o naujus prisileidžia labai sunkiai. Net socialiniuose tinkluose bendradarbiai į draugus mane priėmė tik po kokių penkerių metų darbo kartu. Per karantiną vienu metu Švedijoje buvo nutarta, kad vengiant kontaktų tarpusavyje gali bendrauti tik dvi šeimos – tai žmonėms problemų nesudarė, nes daugelis ir taip bendrauja tik su viena šeima“, – gal kiek ironizavo pašnekovas.
Pridūrė, kad panašiai ir su orais – Lietuvoje jie ne tokie ir blogi, jeigu palygini su Švedija, kur žiema tęsiasi pusę metų. Na, o atostogų ten visi sutartinai eina liepos mėnesį, kas irgi gali sukelti sunkumų.
Taigi sprendimu atsikraustyti į Lietuvą ir imtis joje verslo pašnekovas labai patenkintas.
Neteisingas kirčiavimas ir burbėjimas
Olle įkurtas startuolis „Gamedev Camp“, supaprastintai sakant, yra mokykla, skirta žaidimų kūrėjams (nors yra ir kitų veiklų). Mokymus baigusiems studentams dažnai padedama ir įsidarbinti. „Kompiuterinių žaidimų kūrimas – paklausi specialybė su dideliais atlyginimais, o specialistai tikrai bus reikalingi ir ateityje, juk žaidimus žaidžia ne vien vaikai, bet ir mamos, ir solidaus amžiaus senjorai“, – aiškino vyras.
Etatinių darbuotojų įmonėje nėra daug, bet yra 77 samdomi mentoriai, kurie ir veda mokymus būsimiems žaidimų kūrėjams. Tik pašnekovui skaudu, kad anglų kalba vykstančiuose mokymuose per visą laiką dalyvavo tik vienas lietuvis – kažkodėl juos daug mieliau renkasi latviai, estai, ukrainiečiai, rumunai ir kt.
Visa tai Olle pasakojo pakankamai sklandžia lietuvių kalba. Kaip jam pavyko jos išmokti? Jis atsakė, kad yra gabus kalboms, taigi dar prieš atvykdamas užsibrėžė mokytis. „Aš nebijojau ir tik pradėjęs mokytis, darydamas daug klaidų, vis tiek lietuviškai kalbėjau, o draugai vis taisydavo – taip išmokau vis daugiau, nors klaidų ir dabar darau“, – sakė Olle.
Ir pateikė pavyzdį, kuris parodo, kokių sunkumų gali kilti besimokant lietuvių kalbos. Įmonės bendrasavininkė baltarusė taip pat jos mokosi, ir neseniai ji paklausė kolegių lietuvių, kaip kirčiuojamas kažkoks žodis. O tos kolegės – gal dėl to, kad viena kilusi iš Ignalinos, kita iš Telšių – pačios susiginčijo, kaip tas žodis kirčiuojamas. Tada baltarusė išvis pasimetė, o juk jai reikės laikyti kalbos egzaminą, kad gautų leidimą čia gyventi.
Paklaustas, kas visgi Lietuvoje jį erzina, vyras prisipažino, kad kartais užkliūva tai, jog lietuviai, užuot prisidėję prie geresnio gyvenimo kūrimo, tiesiog burba. Tarkim, kieme atsirado duobė, ir jie gali metus skųstis tuo socialiniuose tinkluose, nors užuot eikvoję tam energiją, galėtų duobę patys užpilti ar pranešti apie ją namo administratoriui. „Tie žmonės sako, kad jie moka mokesčius – taip, bet kartais verta padaryti ir kažką daugiau, juk mes čia gyvename – ir jūs, ir aš“, – pastebėjo Olle.
