Savo vietą atradusi mokytoja iš Šilutės: „Turėjau visas galimybes nueiti šunkeliais“

Iš Šilutės kilusi Šarūnė Jovaišaitė (26 m.) dabar dirba viename Kauno vaikų darželyje, yra mylima vaikų ir mėgstama jų tėvų. Daugelis tėvų labai nustebtų sužinoję, kad savo darbui atsidavusi mokytoja pati išgyveno sunkią vaikystę ir dramatišką paauglystę – nemažai jaunuolių po panašių patirčių pasuka klystkeliais, o ji rado jėgų susitvarkyti savo gyvenimą.

 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Ramūno Vilkelio nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Ramūno Vilkelio nuotr.
Paauglystėje mergina ne kartą girdėjo, kad nieko gero iš jos neišeis.<br> Ramūno Vilkelio nuotr.
Paauglystėje mergina ne kartą girdėjo, kad nieko gero iš jos neišeis.<br> Ramūno Vilkelio nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Ramūno Vilkelio nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Ramūno Vilkelio nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Ramūno Vilkelio nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Ramūno Vilkelio nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Ramūno Vilkelio nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Ramūno Vilkelio nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Arno Pranckūno nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Arno Pranckūno nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Arno Pranckūno nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Arno Pranckūno nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Arno Pranckūno nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Arno Pranckūno nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Arno Pranckūno nuotr.
 Šarūnė nori vaikams, su kuriais dirba, suteikti kuo daugiau meilės ir saugumo, kurių jai pačiai vaikystėje trūko.<br> Arno Pranckūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Sep 1, 2023, 9:30 PM

Dramatiškiausia istorija iš Šarūnės paauglystės skamba taip: vieną dieną ji atsidarė kompiuterį ir pamatė pranešimą su savo nuotrauka – buvo parašyta, kad ji dingo be žinios ir jos ieško policija.

Ji nebuvo tokia paauglė, kuri vis lakstytų iš namų su neaiškiomis kompanijomis, bet visgi taip susiklostė aplinkybės.

Vaikystėje gyvenimas Šarūnės nelepino. Ji augo su mama, kuri vis išvažiuodavo dirbti į Vokietiją, o ji likdavo su patėviu, kuris buvo linkęs ją auklėti diržu. Šiandien ji jau linkusi į viską žvelgti ramiai: „Dabar jau suprantu, kad tada buvo tokie laikai, kai daugelis suaugusiųjų patys būdavo gavę lupti ir tą patį darydavo su savo vaikais, tai buvo laikoma norma. Bet tada man būdavo labai skaudu...“ Prieš mirtį Šarūnės prosenelė, nujausdama, kad jai negerai, artimųjų paprašė pasiaiškinti, kas vyksta jos namuose. Po to artimieji priėmė sprendimą, kad jai verta persikraustyti į Vilnių pas tetą. Tada mergaitei buvo 13 m.

„Pradžioje jaučiausi euforijoje – aš iš nedidelio miesto keliausiu į sostinę, kur daug visokių įdomybių, daugiau bus ir galimybių (tada jau susimąstydavau apie ateitį). Teta manimi rūpinosi ir parodė pasaulio, bet visgi ji buvo griežta. O aš buvau tipiška paauglė, norėjau maištauti ir priešgyniauti“, – pasakojo Šarūnė.

Bet ji patikino, kad su įtartinomis kompanijos tikrai neleisdavo laiko ir naktimis iš namų nedingdavo.

Įvykis, po kurio buvo paskelbta merginos paieška, prasidėjo nuo to, kad Šarūnė, kuriai tada jau buvo 16 m., vieną dieną su teta susiginčijo dėl kelionių į užsienį – paauglė tikino, kad šešiolikmečiai jau gali keliauti Europoje lėktuvais vieni, o teta sakė, kad negali.

Merginai tapo pikta, kad teta ja netiki, nors ji tokiais dalykais domėjosi ir tikrai jautėsi žinanti tiesą. Taigi netrukus po ginčo ji ėmė ir nusipirko lėktuvo bilietą į Barseloną (tiek santaupų turėjo, bilietas kainavo gal 30 Eur) ir iškeliavo.

Tetai apie būsimą kelionę nieko nesakė, prasitarė tik vienai draugei.

Ir ką ji sau tuo metu galvojo? „Kažin, ar daug paauglių galvoja apie tai, kas bus vėliau... Aš elgiausi spontaniškai, taip dariau iš užsispyrimo, norėdama įrodyti, kad esu teisi, o kas iš to išeis – nemąsčiau“, – prisipažino mergina.

Tiesa, ji prasitarė, kad gal visgi tikėjosi, kad ją kažkas sustabdys. Iš namų į oro uostą patraukė 15 val. dienos, o skrydis turėjo būti tik 6 val. ryto. Kiek ji žino, teta, jai negrįžus namo nakvoti, pranešė apie tai policijai ir iš draugės sužinojo apie jos planą, bet gal įvyko sistemos klaida – policijos atstovai lyg ir bandė susisiekti su oro uostu, bet išgirdo, kad apie tokią keleivę žinių nėra.

Kaip ten bebūtų, šešiolikmetė viena sėkmingai pasiekė Barseloną, dieną smagiai pasivaikščiojo po šiltą ir gražų miestą. Naktį jau buvo mažiau smagu – nakvoti neturėjo kur, visą naktį vaikštinėjo palei jūrą. Sako, kad baisu nebuvo, pernelyg neišgyveno ir dėl to, kad nežinojo, ką darys toliau.

Smagus laikas nepilnamečių centre

Kitą dieną Šarūnė nuėjo į interneto kavinę, nusiteikusi parašyti žinutę mamai, kur ji yra. Atsidarė internetą – ir viename portale perskaitė, kad ieškoma iš namų Fabijoniškėse išėjusi paauglė, tai yra, ji. Štai tada ji jau išsigando.

Netrukus susisiekė su mama, toji susisiekė su seniau Ispanijoje gyvenusia ir kalbą mokėjusia savo drauge, ši – su vietiniais pareigūnais.

Kol mama sutvarkė dokumentus ir rado galimybių ją parsivežti namo, praėjo gal trys savaitės. Jas mergina praleido įstaigoje, kurią galima pavadinti nepilnamečių krizių centru.

Gyvenimu ten ji liko visai patenkinta. Įstaigoje gyveno merginos, šeimose patiriančios sunkumų. Jas į centrą atveždavo tėvai, o kai kurios pačios į jį pasiprašydavo dėl nesutarimų namuose. Centre joms buvo organizuojami įvairūs užsiėmimai, rengiamos iškylos, maistas, pasak Šarūnės, buvo kaip restorane, ir viskas buvo gerai.

Na, o grįžus į Lietuvą buvo sunkiau – teta merginos po tokios išdaigos atgal priimti nenorėjo, ji kelis mėnesius pagyveno pas savo biologinį tėtį, paskui persikraustė pas močiutę.

Sudėtinga buvo ir tai, kad jai teko grįžti į Šilutę, į tą pačią mokyklą, kurią paliko prieš kelis metus. Daugelis bendraklasių buvo linkę ją dėl to pašiepti – štai išsikraustė ji į Vilnių, ir kas iš to išėjo? Būtent dėl to mergina nusprendė mokyklą pakeisti – išėjo į profesinę mokyklą, kur įgijo smulkaus verslo organizavimo specialybę, taip pat ir vidurinį išsilavinimą.

Nuo grybų – prie vaikų

„Buvau užsispyrusi ir nusiteikusi, kad, kai tik sulauksiu aštuoniolikos, susirasiu darbą ir kraustysiuos gyventi savarankiškai“, – atsiminė pašnekovė.

Kaip tarė, taip ir padarė – tuojau po aštuoniolikto gimtadienio įsidarbino padavėja, nors dar mokėsi profesinėje mokykloje, ir išsinuomojo butą.

Dabar ji supranta, kad tai buvo metas, kai jai buvo kilusi didelė grėsmė nueiti šunkeliais – juk ji buvo viena, kai daugelis bendraamžių dar gyveno su tėvais ir būtų mielai pasinaudoję jos „plotu“. Šarūnė vieną kitą vakarėlį surengė, bet suprato, kad turi nekvailioti ir kabintis į gyvenimą.

Baigusi mokyklą ji išvyko į Airiją padirbėti grybų fermoje. Darbas ten jos anaiptol nesužavėjo – tvirtai pasakė sau, kad turi siekti kažko daugiau, nes visą gyvenimą dirbti tokio tipo darbų tikrai nenori, jai norėjosi savo darbe matyti prasmę.

Tuomet mergina įstojo į tuometinį Lietuvos edukologijos universitetą Vilniuje (dabar – VDU Švietimo akademija), į ikimokyklinio ugdymo pedagogikos specialybę – darbas su vaikais ją traukė nuo seno.

Studijuodama, kad galėtų save išlaikyti, pradėjo dirbti aukle, vėliau perėjo prie darbo vaikų darželiuose (ją, kaip ir jos koleges, daugelis vadina „auklėtojomis“, bet oficialiai jos vadinamos „mokytojomis“).

Nori vaikams suteikti saugumo ir meilės

Baigusi studijas Šarūnė iš Vilniaus persikėlė į Kauną, bet profesinėje srityje nieko keisti nepanoro – ir toliau dirba viename valstybiniame vaikų darželyje ir jame jaučiasi savo vietoje.

„Nežinau, gal tai kažkaip susiję su mano skaudžiomis vaikystės patirtimis, bet aš tikrai noriu dirbti su vaikais, noriu juos saugoti ir suteikti kuo daugiau meilės. Man rodos, kad vaikus reikia ugdyti per pozityvą, pagyrimus ir susitarimus (pati vaikystėje to negavau). Tuo vadovaujuosi, ir, man rodos, tai veikia. Stengiuosi suteikti jiems laisvės ir jais pasitikėti, bet prireikus galiu būti ir kažkiek griežta, reikli. Žinoma, kartais pašnekame ir apie netinkamą elgesį – patys vaikai visuomet geri, bet elgesys gali būti ir prastas“, – aiškino mokytoja.

Apie ateitį rimtai galvoti linkusi mergina ir toliau linkusi užsispyrusiai siekti savo tikslų – dabartinis jos tikslas po studijų eiti darželio direktorės pareigas, o tam reikia užbaigti pradėtas švietimo vadybos – lyderystės magistro studijas.

Klausiu jos, ar visgi nebūna kartais sunku su vaikais sutarti gražiuoju – juk daug kas sako, kad jie šiais laikais labai išlepinti ir linkę suaugusiesiems lipti ant galvų. „Vaikai sau daugiau leidžia namuose – patys tėvai juos ir išlepina – o ugdymo įstaigoje jie supranta, kad yra tam tikra tvarka, susitarimai, ir svetimų žmonių jie klauso labiau nei pačių artimiausių. Manau, ir namie nereiktų užsimiršti, verta įsivesti susitarimą, kad visgi vadovauja ne vaikai, o tėvai“, – sakė mokytoja.

Ir pridūrė, kad šiais laikais ikimokyklinės ugdymo įstaigos pedagogo darbe sunkiau sutarti ne su vaikais, o su jų tėvais – didesnė šių dalis yra tikrai geranoriški ir draugiški, bet yra ir tokių, kurie į viską žiūri labai įtariai ir kritiškai, jiems mokytoja turi būti ir graži, ir visuomet maloni, ir tinkamai visko išmokyti.

Vis tik reikia suprasti tai, kad kiekvienam tėvui geras pedagogas yra skirtingas. Vieni nori griežtos, kiti nori ramios, dar kiti nori stiprios ugdymo procese, dar kitiems svarbiausia, kad pedagogas sukurtų emociškai saugią aplinką ir t.t. „Žinoma, stengiuosi būti viskas viename, bet manau, kad aš turiu vienas stiprias savybes, kitas pedagogas gali turėti kitas. Pasitaiko atvejų, kai tėvai nusiteikę dėl kiekvienos smulkmenos pedagogus kažkam skųsti. Tokiu atveju nusvyra rankos ir kažkuriam laikui dingsta motyvacija“, – pasakojo Šarūnė.

Sakė, kad nieko iš jos neišeis

Šarūnė yra iš prigimties optimistiška ir sako, kad niekam nuoskaudų neturi, įskaitant tuos žmones, kurie su ja vaikystėje nesielgė gerai. „Dabar manau, kad visi sunkumai, kuriuos patyriau – o jų tikrai buvo – mane tik užgrūdino, nors kitus gal būtų įvarę į depresiją ar paskatinę vartoti svaigalus. Buvo žmonių, kurie man paauglystėje tvirtino, kad iš manęs nieko gero nebus – tad užsispyriau ir nutariau jiems įrodyti, kad vis tik aš galiu daug“, – sakė Šarūnė.

O ką ji dabar pasakytų tėvams, kurie augina paauglius ir galbūt net bijo, kad tie, kaip ji kadaise, gali dingti iš namų? „Užuojauta paauglių tėvams, jiems tikrai sunku. Kad susikalbėtumėte, nuo pat mažų dienų reikia kurti gražų tarpusavio ryšį – ką susikursite vaikystėje, tą tikriausiai ir turėsite paauglystėje. Labai svarbus pasitikėjimas, vaiko išklausymas ir girdėjimas – tėvai neturi tik diktuoti, kad turi būti taip ir ne kitaip. Na, o kai paauglys užrėkia: „Nelįsk“, geriau ramiai pasitraukti ir palaukti, kol jis užsinorės pasikalbėti, o ne veltis į santykių aiškinimąsi“, – teigia Šarūnė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: komentarai po G. Nausėdos susitikimo su STT vadovu