Fotografo R. Šeškaičio ilga kelionė per kopas: nuėjo net 1778 km

Žinomas Lietuvos muzikos fotografas Rytis Šeškaitis (41 m.) per 54 dienas nuėjo 1778 kilometrus. Žygį Jūrų taku vyras pradėjo nuo Narvos žiočių prie Estijos ir Rusijos sienos, o baigė Nidoje, Kuršių nerijoje. Vyras prisitrynė pūslių ir nuospaudų, tačiau patyrė, kad vienam keliauti yra didelė prabanga.

 Pradėjęs žygį Narvoje fotografas nesitikėjo, kad Baltijos jūros pakrantė gali būti gamtiniu požiūriu tokia įvairi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Pradėjęs žygį Narvoje fotografas nesitikėjo, kad Baltijos jūros pakrantė gali būti gamtiniu požiūriu tokia įvairi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Fotografui R.Šeškaičiui žygis Baltijos pajūriu tapo ištvermės egzaminu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Fotografui R.Šeškaičiui žygis Baltijos pajūriu tapo ištvermės egzaminu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.
R.Šeškaitis eidavo kasdien po 12–14 valandų, o per parą įveikdavo apie 33 kilometrus.
Daugiau nuotraukų (19)

Lrytas.lt

Sep 14, 2023, 2:26 PM

Jūrų taką, europinio tako dalį, prieš keletą metų Rytis pamatė vaikščiodamas Palangoje. Ženkle buvo nurodytas skaičius – 1419. Fotografui kilo mintis išbandyti šį kelią. Šiemet vilnietis savo svajonę įgyvendino. Persėsdamas Rygoje ir Taline R.Šeškaitis per 14 valandų autobusu pasiekė į Narvą. Šis miestas tapo grįžimo namo pradžia.

Nors kiekvienas žingsnis fotografą artino prie Lietuvos, Baltijos pakrantėje vyraujantys vakarų ir pietvakarių vėjai kartais būdavo tokie stiprūs, kad tekdavo trumpinti tą dieną suplanuotą nueiti kelią.

Per tris Baltijos valstybes sužymėtą Jūrų taką pasirinkęs R.Šeškaitis pastarąjį dešimtmetį vasaromis daug dirbdavo. Jis įamžindavo scenos atlikėjus, įvairių festivalių akimirkas, tad nusprendė šią vasarą skirti žygiui.

Fotografas džiaugėsi, kad jo akys pailsėjo, nes galėjo beveik du mėnesius keliauti Baltijos jūros pakrantėmis ir susidėlioti planus ateičiai.

Kelionės metu Rytis nerašė dienoraščio, nesistengė įamžinti saulėtekių ir saulėlydžių, nekūrė fotografijos ciklo apie Baltijos pakrantes. Jis nesidalijo savo įspūdžiais ir socialiniuose tinkluose, bet grįžo namo su vertingu patirties bagažu.

„Visos aplinkybės taip susiklostė, kad šis žygis buvo kelionė į save. Esu ragavęs teisininko duonos, vėliau pasinėriau į fotografiją. Dabar esu tarsi kryžkelėje. Turėjau laiko apmąstyti, ko dar norėčiau siekti gyvenime“, – prisipažino R.Šeškaitis.

Žygis jam buvo geriausia dovana sau, jo nekamavo savigrauža, kad veltui gaišta laiką ir turi išlaidų, o ne pajamų.

– Ar tai buvo jūsų pirmas žygis pėsčiomis? Ar rimtai jam ruošėtės?

– Negalėčiau savęs vadinti rimtu keliautoju, nes iki tol vaikščiodavau nedidelius atstumus, stengdavausi duoti kojoms krūvio, kad galvai būtų šviesiau. Nebuvo taip, kad vieną dieną šautų mintis keliauti pėsčiomis beveik 1800 kilometrų.

Reguliariai vaikščioti ėmiau pradėjęs domėtis dvasingumu. Juk kai kurių atsakymų neįmanoma rasti gulint ant sofos ar visa galva panirus į veiklą, kuri yra pajamų šaltinis. Reguliarus vaikščiojimas man atvėrė naujas perspektyvas. Supratau, kad kažkas yra paslėpta ir suvokiama tik man pačiam.

Prieš pusantrų metų apsisprendžiau, kad laikas rimčiau užsiimti pomėgiu vaikščioti. Pasakiau sau, kad kasdien turiu padaryti 10 tūkstančių žingsnių, nesvarbu, kokios klimato sąlygos, kaip jaučiuosi, kokiais darbais užsiimu. Jei diena būdavo labai užimta, keldavausi gerokai anksčiau, bet neapleidau vaikščiojimo.

Man buvo didelis džiaugsmas atsikelti ryte, kai dar nėra transporto spūsčių, kai Vilniaus senamiestis dar tuščias, ir pamatyti tokį miestą.

Pamėgau rytinį vaikščiojimą, nors kai kam gali atrodyti keista, kodėl dėl to reikia keltis penktą valandą ryto. Patarčiau kiekvienam tai pabandyti.

Po pusantrų metų tokių treniruočių susimąsčiau, kad galbūt verta leistis į ilgesnį žygį pėsčiomis.

Jūrų takas, nusidriekęs per tris Baltijos valstybes, buvo kaip atradimas. O didžiausias stimulas pasiekti finišą buvo tai, kad aš ėjau namo.

Jei žmogus kur nors vyksta automobiliu prie jūros ir sustojęs eina pasivaikščioti, nejaučia visumos. Man tai buvo ne tik fizinė kelionė, bet ir kelionė į save. Kadangi eidamas turėjau daug laiko, galėjau į daugelį dalykų ieškoti atsakymų, kurie dažnai glūdi ne išorėje, ne aplinkoje, o viduje.

– Ar daug sutikote žygeivių per beveik du mėnesius, kol keliavote? Ar nebuvo nuobodu?

– Estijoje, nuo kurios pradėjau žygį šiemet birželio 2-ąją, tik antrą savaitę sutikau žmonių. Suomijos įlankos pakrantės yra atšiaurios, daug uolų, skardžių, fiziškai nebuvo lengva eiti. Sakyčiau, net ekstremaliai sudėtinga.

Vėliau prisidėjo karščiai, sausra, nes visą mėnesį Estijoje nebuvo lietaus, todėl šios šalies miškuose buvo draudžiama kurti laužus. O ko žmonėms vykti į gamtą, jei negali išsikepti šašlykų?

Kita vertus, ne kiekvienas gali keliauti vienas. Nors daug kas bėga nuo rutinos, kasdienybės, reikia ir tam tikros brandos. Griaustinis, lietus, stiprus vėjas, nepalankios oro sąlygos, alkis, kai staiga baigiasi maisto produktai, – prie viso to turi prisitaikyti.

– Kiek maždaug kilometrų nueidavote per dieną?

– Keldavausi dar prieš patekant saulei, maždaug pusę keturių, pavalgydavau pusryčius, susipakuodavau palapinę, užsidėdavau kuprinę, kuri iš pradžių svėrė apie 15 kilogramų, ir – į kojas. Kai supratau, kad toks svoris man yra našta, atsikračiau kai kurių daiktų, maždaug 5 kilogramų svorio, išsiunčiau juos paštu į Lietuvą.

Eidavau kasdien po 12–14 valandų, kartais ir ilgiau. Vidutiniškai per dieną nueidavau apie 33 kilometrus, o kartais 50 ir daugiau. Bet stengdavausi laikytis tam tikros drausmės.

Pastebėjau, kad rytą, iki kokios 10 valandos, mano žingsniai būdavo lengviausi. Tai stebuklingas laikas, gamta bunda, galva niekuo neapkrauta, nežinodavau, kas vyksta pasaulyje.

Pajutus nuovargį sunkiausia būna ne kojoms, bet galvai. Kaip kūnas prisitaikys prie nemalonių pojūčių, pritrintų pūslių ant pėdų ir skausmo, daug kas priklauso nuo psichologinio nusiteikimo. Toks žygis yra kaip egzaminas, į kurį turi ateiti pasiruošęs.

– Kiek porų batų sunešiojote?

– Patogūs batai labai svarbūs, turėjau dvi poras. Daug kas priklauso nuo to, ar eini pajūriu, kai bangos užlieja batus, ar miško taku. Dar svarbu mūvėti specialias kojines, kurios skirtos ėjimui. Jei pėdos ima kaisti, prakaituoti, reikia keisti kojines, daryti pauzę. Nors prisitryniau pūslių, turėjau nuospaudų, traumų pavyko išvengti.

Būdavo ir tokių dienų, kai eini per akmenis, gali paslysti, jei nesi susikaupęs, gali susižeisti. Galvodavau – kas būtų, jei taip nutiktų ir negalėčiau eiti toliau?

Bet daug ką atpirko nuostabūs vaizdai. Nesitikėjau, kad Baltijos jūros pakrantė gali būti gamtiniu požiūriu tokia įvairi. Estijoje, ypač Suomijos įlankoje, gamta atšiauri, pakrantės uolėtos, daug skardžių, laukinių pliažų – nėra paprasta keliauti. O kai kur prie jūros net neįmanoma prieiti, nes užpelkėjusios pakrantės.

Estijoje aptikau ir meškos pėdsakų. Nebuvo labai linksma, buvau vienui vienas, stengiausi nepanikuoti, mažiau ilsėjausi.

Latvijoje Jūrų takas driekiasi lygesnėmis vietovėmis, yra daugiau žvyrkelių ir plentų. Rygos įlanka seklesnė, daugiau smėlio, o pasiekęs Kolkosragą, kur yra keli nacionaliniai parkai, patenki į lyvių teritoriją.

Tai ugrofinams artima tauta, kurios kalbą stengiasi atgaivinti latviai. Įžengus į Liepoją jau atrodo netoli ir Lietuva, nes arti yra tokia vietovė kaip Nida, bet tai latviška gyvenvietė. Tik kartą naudojausi transportu – keltu Smiltynėje.

– Ar buvo lengva orientuotis? Ar niekur nepasiklydote?

– Jūrų takas yra civilizuotas, suskirstytas į 80 sekcijų, apie jį yra informacijos internete. Nebuvo sunku susirasti nakvynės vietą, bet aš nakvodavau ne viešbučiuose, nesirinkdavau ir kaimo turizmo sodybų, o dažniausiai – pliaže, miške.

Estijoje gerai veikia valstybiniai kempingai, keliautojai šioje šalyje yra gerbiami, net privačioje valdoje gali įsikurti vienai nakčiai, niekas neišvarys.

– Kur įsigydavote maisto?

– Žygyje gavau vieną vertingą pamoką. Kartą Estijoje iki artimiausios veikiančios parduotuvės ėjau 75 kilometrus. Tai atsitiko per Jonines, nes visos kelyje aplankytos parduotuvės buvo uždarytos. Kad nereikėtų nuklysti nuo maršruto, supratau – kuprinėje turiu neštis maisto bent trims dienoms.

Iki šio žygio buvau vegetaras, bet supratau, kad turiu klausytis savo kūno. Kadangi per dieną sudegindavau daugiau nei 4 tūkstančius kilokalorijų, valgiau tai, kas kaloringa, kas užplikoma verdančiu vandeniu.

– Ar dar kartą leistumėtės į tolimą žygį?

– Man jau per keturiasdešimt. Kada, jei ne dabar, keliauti pėsčiomis? Įsitikinau, kad daugiausia laiko prarandama tada, kai vykstama automobiliu į kokią nors tolimą šalį. Man nepatinka kelionės, kai viską matai pro langą.

Manau, didžiausia vertybė, kurią žmogus įgyja eidamas lėtai ir niekur neskubėdamas, yra nauja patirtis stebint ir tyrinėjant savo vidų. Norint tai gauti, nebūtina trenktis už kelių tūkstančių kilometrų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kaip Lietuvos pramonė atsilieps į gynybos programas?