Apsitempti dviratininkės aprangą ir išriedėti į gatves B.Nicholson pirmą kartą sugalvojo prieš porą metų. Ji įveikė 22 kilometrus ir apie šimtą negalėjo net pagalvoti.
„Spaudžiu, kiek galiu, žiopčioju kaip karpis ant prekystalio, bet vis tiek iš paskos sesei, – tuomet pasakojo „Beatos virtuvės“ įkūrėja, niekada nebijanti savęs pašiepti. – Atrodau kaip dviratininkių meškų būrelio prezidentė, bet vis tiek laaaaabai smagu.“
Praėjo dveji metai, ir viena garsiausių Lietuvos kulinarinių knygų autorių tuo pačiu dviračiu įveikė baisiuosius 100 kilometrų.
Labdaringame moterų dviračių važiavime „Minam 100“ ji mynė Valakampių keliais beveik penkias valandas.
„Ir tikrai nesijaučiau kaip traukiniu pervažiuota. Tik maloniai pavargusi“, – patikino B.Nicholson, anksčiau nesiryždavusi tokiai distancijai.
Tačiau vasarą ji pasitreniravo savarankiškai ir prisijungė prie „Minam 100“ akcijos.
Nors Beata daug metų sportuodavo kelis kartus per savaitę, kai sukako keturiasdešimt metų, suvokė, kad to neužtenka, – judėti reikia kasdien.
Dabar kiekvieną rytą B.Nicholson pradeda namuose įrengtame sporto kambaryje.
Čia yra ir bėgimo takelis, ir svarmenys, ir pilateso treniruoklis „Reformer“, o per karantiną pandemijos metu atsirado stacionarus dviratis.
„Man labai patinka, kai atsibudusi paminu dvidešimt minučių, suprakaituoju ir jaučiuosi, kad prabudau. Tada galiu eiti gyventi.
Kasdien sportuoti tapo įpročiu, ir aš be to nebegaliu.
Atsikeliu anksčiau nei visa šeima, apie šeštą valandą ryto, – sakė keturių vaikų mama B.Nicholson. – Daug laiko neturiu, bet laikausi filosofijos, kad judėti reikia kasdien, o ne kelis kartus per savaitę.
Nekeliu nerealistinių tikslų sau, todėl esminis principas yra toks, kad net truputį pajudėti yra geriau nei nieko. Mano motyvacija – ne linijos, o gera savijauta ir investicija į ateitį.“
Gyvai pamatę iš ekrano gerai pažįstamą Beatą žmonės nustemba, kad ji atrodo žemesnė ir lieknesnė nei eteryje. Ji dažnai išgirsta nustebusiųjų komentarą: „Kaip numetėte svorio!“ Bet B.Nicholson tikina, kad jos svoris nesikeitė.
„Iš televizijos žmonės mane įsivaizduoja vienaip, o gyvenime yra kitaip. Tikrai nenumečiau svorio, bet kūno sandara sportuojant keičiasi, turiu daugiau raumenų, esu tvirtesnė ir jaučiuosi geriau, – patikino B.Nicholson, 2020-aisiais išleidusi knygą apie mitybą ir svorį „Sutramdyta meška“. – Aš daug gaminu, mėgstu valgyti – toks mano darbas.
Gal ir galėčiau labiau skaičiuoti kalorijas, bet man svarbiau neišsipūsti. Negalvoju apie greitus sprendimus, tarkime, dviejų savaičių dietas. Manau, kad žmogų formuoja kasdieniai įpročiai ir pasirinkimai.“
Uždegti kitus, kad pajustų judėjimo laimę, yra tai, dėl ko Beata dažnai dalijasi nuotraukomis ir įžvalgomis savo paskyrose socialiniuose tinkluose. Kad viskas neatrodytų per daug rimtai, ji prisigalvojo įvairių grotažymių ir smagių komentarų.
„Nuotaikos remontas“ ir „UAB Smaguma“ – taip ji apibūdina sportavimo keliamas geras emocijas.
„Dviratis – tai būdas tilpti į ekraną“, – nusipirkusi stacionarų dviratį kvatojo B.Nicholson ir pridūrė, kad olimpiadai ji nesiruošia ir nenusitaikė į „šešių kaladėlių“ pilvo presą ar ryškius bicepsus.
„Ne visiems reikia išryškinto pilvo preso, bet visiems jo reikia veikiančio. Visiems reikia geros nuotaikos ir stipraus kūno, kad galėtume patirti gyvenimą“, – teigė ekrano žvaigždė.
Beatai ypač malonu, kai nepažįstamos moterys pasako, kad jos kelias į sveikesnį gyvenimo būdą įkvėpė ir jas.
„Kai vyko „Minam 100“ važiavimas, viena moteris man pasakė, kad užsiregistravo dalyvauti paskaičiusi apie mano pirmą bandymą vasarą nuvažiuoti 100 kilometrų.
Ji sakė: „Jei Beata gali, tai ir aš galiu.“ Man patinka, kad galiu įkvėpti kitas“, – sakė B.Nicholson.
Pirmą kartą 100 kilometrų ji numynė šią vasarą iš Palangos į Juodkrantę ir atgal. Jautėsi tarsi žygdarbį atlikusi, bet, kaip pati sakė, baimės akys visada didesnės, o iš tiesų buvo lengviau. Tik į Juodkrantės kalną dviratį teko užsistumti.
„Ir gėda nebuvo“, – šypsojosi B.Nicholson, perlipusi per savo baimes.
Juk iki pandemijos ji net neturėjo dviračio, tinkamo tokioms kelionėms. Prieš keletą metų galų gale ji nusprendė nusipirkti galingą hibridinį dviratį. Vyšninės spalvos, nes, suprantama, jis turi būtų ir gražus, ne tik greitas.
Tik su pavaromis elgtis naujoji dviratininkė nemokėjo ir visoje Lietuvoje kone skandalą sukėlė, kai socialiniuose tinkluose parašė, kad nemoka važiuoti dviračiu.
„Važiavau iš namų Antakalnio rajonu palei upę, junginėjau bėgius tiek, kad grandinė nukrito. Prašiau žmonių pagalbos, kol vienas vyrukas ją uždėjo ir pamokė, kaip teisingai važiuoti“, – pasakojo B.Nicholson.
Galiausiai ji kelis kartus pasivažinėjo su profesionalu, kuris paaiškino, kaip taisyklingai naudoti dviračio technologijas kelyje. Ji jau seniai norėjo sudalyvauti „Minam 100“ akcijoje, bet iki šiol ateidavo tik išlydėti kitų. Paskui nusprendė žengti dar vieną žingsnį pirmyn ir nusipirkti elastinę dviratininkės aprangą.
„Kas atrodo kaip dviratininkė, ir yra dviratininkė, – juokėsi B.Nicholson. – Aišku, Valakampiuose, būna, važiuoji maksmimaliai greitai, o tada patyręs dviratininkas pramina kaip pro stovinčią. Bet aš viską darau dėl džiaugsmo. Neturiu jokio noro varžytis.“
Kai labdaringame važiavime „Minam 100“ ji kartu su seserimi Odeta Bložiene ir grupele kitų moterų pradėjo minti, nusistatė greitį apie 20 kilometrų per valandą. Švietė saulė, buvo graži ankstyvo rudens diena, ir jos distanciją įveikė greičiau, nei planavo.
„Mus suskirstė pagal pajėgumą ir greitį, yra sportininkų komandos, yra pradedančiųjų. Mes buvome vidutinio greičio grupėje, o numynėme dar greičiau. Labai geras jausmas važiuoti komandoje ir ne tik minti, bet ir plepėti“, – teigė B.Nicholson.
Šis labdaringas moterų važiavimas dviračiais vyko septintą kartą. Per renginį buvo surinkta daugiau nei 12 tūkstančių eurų, kurie skirti Lietuvos dviračių mokykloms įsigyti specialius radarus, perspėjančius apie pavojingai artėjančius automobilius.
„Jaučiausi pakylėta. Be jokių grupinių treniruočių turėjau išmokti važiuoti būriu. Mano dviratis net ne plento, jis nėra toks greitas.
Bet žmogaus organizmas sukurtas taip, kad judėdamas kuria laimės hormonus. Vakare buvau pavargusi, bet išsimiegojusi jaučiausi įsikrovusi energijos“, – sakė B.Nicholson.
Anksčiau sportuoti jai reikėdavo prisiversti. Mokykloje Kėdainiuose mergina labiausiai nemėgo kūno kultūros pamokų. Studijų Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute laikais ji kartais nueidavo į aerobikos treniruotes su drauge tik todėl, kad norėjo numesti kelis kilogramus.
Po vestuvių su anglu Tomu Nicholsonu 2003-iaisiais Beata persikėlė į Londoną, kur palankydavo pilateso, „Crossfit“ ir kitokias treniruotes, bet sportas netapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
Juo labiau laiko mankštoms nelikdavo įkūrus maisto imperiją: B.Nicholson pradėjo rašyti kulinarines knygas, vesti televizijos ir radijo laidas, leisti žurnalą, atidarė restoranų tinklą.
Prieš šešerius metus Beata ir Tomas susilaukė trečio vaiko, o po pusantrų metų – dar vieno berniuko. Bet kaskart, jei kas nors ragindavo, o Beata sakydavo, kad neturi laiko sportuoti, jos draugės ir sesuo rasdavo, kaip įspirti jai į sėdynę.
„Visada prisimenu draugę Vilmą, kuri gyvena Londone ir visą gyvenimą sportuoja. Ji man sakydavo: „Beata, ar sportuoji?“
Aš aiškindavau, kad neturiu laiko. Ji man pasiūlydavo pažiūrėti į Michelle Obamą, kuri atsikeldavo penktą ryto pasportuoti, – juokėsi B.Nicholson. – Dabar jau esu beveik kaip M.Obama ir atsikeliu pajudėti anksčiau už visus.“
Naujai pažvelgti į judėjimą ją įkvėpė triatlonininkė Inga Paplauskė, kurią pati kalbino LRT radijo laidoje „Geriausi dalykai namie“.
Ji sugebėjo paaiškinti, kodėl kai kurie negali gyventi be sporto. Kad sporto esmė nėra lašinių deginimas. Svarbiausia yra stiprinti širdį ir kūną, kuris sukurtas judėti, kad galėtum juo naudotis kuo ilgiau ir jaustis geriau.
„Galiausiai sportavimas man tapo tas pat, kas dantų valymas, – kasdieniu įpročiu, be kurio neįmanoma gyventi. Kai sportuoji kasdien, išsivysto tam tikra priklausomybė, bet ji yra pati geriausia priklausomybė“, – pabrėžė B.Nicholson.
Kartą ji lankėsi JAV sostinėje Vašingtone ir sugalvojo, kad geriausias būdas spėti apžiūrėti Baltuosius rūmus, Kapitolijų ir kitus garsius pastatus bei monumentus – juos apibėgti.
Tą 10 kilometrų ekskursiją kartu su seserimi ir pussesere Beata pavadino turistiniu bėgimu.
Paskui nebuvo nė vienų atostogų, per kurias ji nebūtų pabėgiojusi, – ar tai būtų Roma, ar Palanga.
„Atostogos nereiškia vien ryte atsisėsti viešbučio kavinėje ir valgyti kruasanus. Tiesiog nuostabu naujame mieste anksti išbėgti į gatvę, kai žmonių nėra, apžiūrėti apylinkes, pasifotografuoti. Ir tikrai nebūtina bėgti be sustojimo.
Svarbu pajudėti, žengti tą pirmą žingsnį. Jei kuri nors moteris iki tol nesportavo, turi antsvorio ir nesiryžta, svetimame mieste gali nesidrovėti, nes bent jau pažįstamų nesutiks“, – nusijuokė B.Nicholson, dažnai socialinėse paskyrose pasakojanti apie savo turistinius bėgimus tiek Lietuvos kurortuose, tiek užsienyje.
„Kai reikia užbėgti ar tiesiog užlipti į kalną, prakaitas teka upeliais ir liežuvis iki kelių, bet visada po to minimalaus sporto pusvalandžio apima pergalingas jausmas, lyg Dzeusui prie šono ant Olimpo sėdėtum!“ – po pabėgiojimo Kretoje tvyrant karščiui parašė B.Nicholson ir norėdama įkvėpti kitas moteris panaudojo savo mėgstamas grotažymes „Dydis nesvarbu“ ir „Judink kumpius“.
O kai Lietuvoje gili žiema ir laukus nukloja sniegas, B.Nicholson ragina visus išsitraukti lygumų slides. Nors pati pirmą kartą prieš dvejus metus iššliuožusi jautėsi kaip begemotas ant pačiūžų, slidės jai tapo didžiausiu žiemos malonumu. Tiesa, iš pradžių visiškai neišmanė slidinėjimo technikos.
„Viską išmoksti darydamas. Ant sofos sėdėdamas neišmoksi – faktas!“ – teigė B.Nicholson.
Televizijos laidoje „Beatos virtuvė“ garsioji vedėja pasišaipė iš savęs, kad „viena ranka tortą gamina, kita liepia sportuoti“. Bet svarbiausia jai yra geros emocijos, kurioms patirti kartais reikia ir torto, bet nuolatos būtina maistinga mityba ir judėjimas.
Naujajame LRT sezone savo laidoje ji ne tik moko gaminti maistą, bet rubrikoje „Valgyk ir žydėk“ kalbina mitybos specialistus, mokslininkus, gydytojus apie gerą savijautą.
Nors vieno stebuklingo recepto nėra, B.Nicholson įsitikinusi – geriau pažinti savo kūną ir juo rūpintis reikia kiekvienam.
„Jei pažiūrėsi visas sezono laidas ir girdėtus patarimus pritaikysi sau, garantuoju, kad tapsi nauju žmogumi“, – pabrėžė B.Nicholson.
Jos planuose – ne tik nauja namų virtuvės hitų knyga, kuri pasirodys vėlyvą rudenį, bet ir naujo žanro leidinys. Apie savo asmeninį kelią į optimizmą ar, kaip ji vadina, laimės burbulą, B.Nicholson rašo knygą, kuri galėtų įkvėpti ir motyvuoti.
Kai kas nors draugiškai pasiūlo neužknisti visuomenės savo pozityvumu, Beata prisipažįsta, kad ir ji pervargsta darbe, kad nėra lengva auginti keturis vaikus, kad laiko ir jėgų dažnai trūksta. Bet net tuomet ji randa bent dešimt minučių tempimo pratimams ar dviračiui ir tuo pasidžiaugia.
„Tai yra geriau nei nieko! – sakė nepagydoma optimiste save vadinanti B.Nicholson. – Viskas tik tavo rankose.“
