Šiūpariai – nemažas, apie 350 gyventojų turintis, ir gražus, turistų lankomas kaimas, o prie jo grožio prisideda ir Martynas. Jo iš medžio išdrožti darbai puošia aplinką: kapinaitėse stovi jo rankomis restauruota koplyčia ir kryželiai, miesto tvenkinyje šokinėja jo padirbtos žuvys. Meistras viską daro be atlygio, tiesiog jam patinka dirbti su medžiu ir puošti aplinką.
Martynas pasakojo, kad jis nėra profesionalus drožėjas – didesnę gyvenimo dalį dirbo su metalu, buvo technologas gamyklose. Tiesa, kai dar buvo vaikas, mėgo iš medžio išsidrožti kokią mašinikę, sykį ir ranką skaudžiai persipjovė.
„Kai prasidėjo krizės ir valdiški darbai baigės, nuėjau dirbti prie statybų. O ten dirbo ir toks telšiškis, mėgdavęs drožinėti visokius šaukštus – pasiūlė ir man prisijungti, būdavo, po darbo susėdam vagoniuke ir drožinėjam“, – atsiminė keliolikos metų senumo įvykius pašnekovas.
Paskui jis su tuo kolega buvo pakviestas prisidėti prie medinės vilos restauravimo darbų Neringoje, taip pat buvo pakviestas į skulptorių stovyklą. „Tie skulptoriai mane tiesiog užkerėjo. Po to susirinkau visus reikiamus įrankius ir, kai persikraustėm į kaimą, drožiu, kai tik pasitaiko proga“, – pasakojo Martynas.
Drožinėja buvusioje salėje
Jiedu su žmona, apsisprendę kraustytis į kaimą (vaikai jau suaugę ir gyvena atskirai), gana ilgai ieškojo tinkamos sodybos, kol galiausiai prieš septynerius metus įsikūrė Šiūpariuose, buvusių kultūros namų pastate.
„Žmona rado internete skelbimą, atvažiavom, susitarę apžiūrėti namą, ir vos jį pamatę panorom sprukti atgal – iš išorės viskas atrodė prastai. Tačiau buvo nepatogu išvažiuoti, nes juk buvome sutarę su gaspadorium susitikti, o kai jis aprodė vidų, pasirodė, kad viskas neblogai sutvarkyta – ten, kur buvo scena, įrengta gyvenamoji patalpa, kur žiūrovų salė – dabar mano garažas ir dirbtuvės“, – pasakojo Martynas.
Kadangi jiedu su žmona jau buvo patyrę, kad tinkamą namą pasirinkti ne taip lengva – tai nėra vandens, kanalizacijos, tai vieta nepatogi – liko Šiūpariuose ir dėl to nepasigailėjo. „Čia ramybė, ežers, medžiai, patogu gyvent senukams. Nors aš dar ne sens, gi dar turiu planų trisdešimčiai metų į priekį, bet gerai, kad nereikia laipiot į trečią aukštą“, – nusišypsojo vyras.
Teko atnaujinti virstančią koplytėlę
Ėmęsis darbo su medžiu Martynas pradėjo nuo savo namų puošimo, kažką vis padarydavo savo artimiesiems (pasak jo, stalų jau visai giminei yra pridirbęs), o darbuotis bendruomenės labui pradėjo gana netikėtai.
Meistras pasakojo, kad yra toks Šiūparių akmuo, kuris buvo apsamanojęs – vietinės moterys kartą ėmėsi jį šveisti, o jis atėjo į talką. Netrukus į svečius atvykusi dukra atėjo kviestis jo namo ir prasitarė, kad tądien jo gimtadienis.
Tai išgirdusios moterys greitai susiorganizavo ir užsuko pasveikinti naujakurio. Tuomet jie ir pasišnekėjo apie tai, kad vietos kapinaitėse kiekvieną gegužę vyksta mišios, bet koplytėlė labai sena, virstanti, ir ją reiktų atnaujinti, reiktų ir stalo, o ir kryželiai vos laikosi.
Martynas pasisiūlė tų darbų imtis – juk jam tai patinka, be to, jis prisipažino pagalvojęs, kad taip bus paprasčiau įsilieti į bendruomenę – vyresnio amžiaus naujakuriui, ir dar nelinkusiam sėdėti prie butelio, naujų bičiulių susirasti gali būti nelengva.
Bendruomenė prie kapinaičių atnaujinimo darbų kaip galėdama prisidėjo, bet didelė jų dalis teko Martynui. Išgražėjus kapinaitėms sekė kiti darbai, kurių jis imasi savo iniciatyva: tai suoliukai, lentos su užrašais, kaimo tvenkinyje nardančios žuvys ir kiti.
Meistras pripažino, kad kai buvo sutvarkytas ir išvalytas kaimo tvenkinys, jam kilo noras jį papuošti delfinais. Ėmėsi juos gaminti, tik štai išmaniomis technologijomis naudotis jis nemėgsta. „Tik vėliau per televizorių pamačiau, kad delfinų uodegų pelekai yra horizontalūs, o aš jau buvau padaręs vertikalius, tai išėjo gal kokie žiobriai“, – prisipažino meistras.
Tačiau ir šis jo darbas sulaukė žmonių komplimentų. „Dabar aš suartėjęs su bendruomene, kaip sakant, mano „reitings“ pakilo“, – sakė linksmai nusiteikęs pašnekovas.
