„Mes per dažnai lendame į kitų žmonių pinigines. Dažniau reikėtų žiūrėti, kaip patys elgiamės su pinigais“, – sako Saugirdas Vaitulionis (41 m.), vyrams skirto žurnalo „L’Officiel“ redaktorius, renginių organizatorius.
– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Šeimos atostogų namai pajūryje, apie kuriuos seniai svajojau.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Tikrai nesu iš tų, kurie norėdami pasikelti nuotaiką puola apsipirkti ir perka bet ką, nes naujas skudurėlis ar telefonas staiga turėtų išspręsti tos dienos problemas.
Dažniausiai perku tai, ko tikrai reikia. Eiti apsipirkti į prekybos centrus man yra kančia – nesuprantu pramogos pusę dienos trintis po parduotuves.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors – turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?
– Nėra daiktų, kuriems jausčiau kokią nors silpnybę ir nuolat juos pirkčiau. Nesu daiktų vergas. Nesuprantu žmonių noro vis ką nors nauja pirkti. Man tikrai nereikia nei naujų rūbų kiekvieną mėnesį, nei naujų batų.
Džinsus „drožiu“ tol, kol jau pačiam tampa nejauku juos nešioti dėl sudėvėjimo, bet net ir tuomet neišmetu, – jie iškeliauja į sodybą, kur gyvena antrą gyvenimą.
Mano spintoje yra kostiumų, kuriems 10 ir daugiau metų, o tvarkydamas drabužinę keliems megztiniams suskaičiavau jau ir antrą dešimtį – nešioju iki šiol. Jei tinkamai prižiūri drabužius ir nepuoli pirkti šlamšto vienam sezonui, jie tarnaus ilgai.
Vienintelis dalykas, kam netaupau ir leidžiu daugiau, – kelionės. Jos yra vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių. Esu iš tų, kurie linkę kolekcionuoti įspūdžius ir prisiminimus, o ne daiktus.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Manau, kad niekas niekam niekada neprivalo atsiskaityti už tai, ką pats uždirbo ir kam išleido.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Pinigus leisti protingai ir visada pasverti, ar tikrai vieno arba kito daikto man reikia.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Mano puikių tėvų auklėjimas, mokymas, kad pinigus reikia taupyti ir pinigai ant medžių neauga.
Dėl to esu taupus ir nemėtau pinigų vėjais. Esu iš paprastos šeimos ir niekas nieko man ant lėkštelės nepadavė, todėl žinau, kiek reikia dirbti, kad tuos pinigus uždirbčiau.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą savo palikimo dalį užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Tai būdas parodyti atžaloms, kad vieną dieną „kranelis“ užsisuks ir metas pradėti dirbti ir atsisėsti ant savo sėdynės. Bet nereikia būti naiviems – net ir griežčiausi tėvai savo vaikų basų tikrai nepaliks, tad vienas kitas milijonas juodai dienai tikrai bus paliktas.
Kas mes tokie, kad aiškintume, kaip koks turtuolis Billas Gatesas turėtų auklėti savo vaikus? Mes per dažnai lendame į kitų žmonių gyvenimą ir jų pinigines. Dažniau reikėtų žiūrėti, kaip patys elgiamės su pinigais.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Vienas didžiausių išbandymų žmonėms yra pinigais ir valdžia. Daug kas to išbandymo neatlaiko. Tiesa, dažniausiai šio išbandymo neatlaiko staiga praturtėję žmonės. Su dideliais pinigais ateina ir didelė atsakomybė, kuri ne visiems pakeliama.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Tėčiui darbe padėjau dažyti biurą ir už tai gavau 20 litų.
Vieną normalesnių pirmųjų atlyginimų gavau dirbdamas Panevėžio televizijoje, pamenu, nusipirkau pirmą savo paltą.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Įsipareigojimai ir atsakomybė.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Dažnai. Kiekvienas atsakingas pilietis turi prisidėti prie labdaros projektų. Kiekvieną mėnesį aukoju Ukrainą palaikančioms organizacijoms, taip pat esu kelių labdaros organizacijų ambasadorius.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Didžiausia pinigų reforma esu aš pats sau, kai periodiškai sau pasakau: „Vaitulioni, stabdyk, įsijautei išlaidaut.“ Tada pristabdau, ir vėl viskas stoja į vietas. Svarbu atsakingai leisti pinigus ir gyventi pagal kišenę.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Vis ruošiuosi šiam planui, tik niekaip neprisiruošiu. Reikėtų susiimti.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?
– Ko gero, mano šeima ir draugai vienbalsiai patvirtintų, kad esu dosnus žmonėms, kuriuos myliu, kurie man brangūs. Dažnai artimųjų dovanoms išleidžiu daugiau nei sau.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Aš jau daugybę metų visiems draugams ir artimiesiems esu įkalęs į galvą – nedovanokite man nesąmonių ar dalykų, kurių, kaip jums atrodo, man galbūt reikia. Nereikia.
Su Agne Jagelavičiūte (1980–2022) turėjome tradiciją – niekada nieko vienas kitam nepirkti, o dovanoti laiką kartu. Šią mūsų tradiciją stengiuosi taikyti ir kitiems – dovanokite laiką kartu, vakarienes, išvykas. Tai vertingesnė dovana nei svarstyklės ar dar viena baisi vaza lentynoje.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Mano svajonės yra realistiškos – nesvajoju apie dalykus, kurių negaliu sau leisti.
O jei sugalvoju ką nors didelio, skaičiuoju, kiek turėsiu papildomai dirbti, kad sau tai leisčiau. Nieko iš nieko nesitikiu ir visada viską užsidirbu pats.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Geriausias ritualas prisivilioti finansinę sėkmę – daug dirbti. Labai rekomenduoju.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Gal ne tiek laisvę, kiek saugumo jausmą. Juk visi jaučiamės saugiau, kai nereikia skaičiuoti, ar užteks pinigų susimokėti už būstą, maistui arba naujiems batams.
