Edita su Aidu – nuoširdūs ir pozityvūs pašnekovai. Jiedu pasakojo, kad neretai vyresni žmonės, išgirdę sunkiai tikėtiną jų šeimos istoriją, sako, kad tai – kažkoks nesusipratimas, kad tokie jauni žmonės negali auginti tokio būrio vaikų. Jaunesni sako: „Oho, kaip šaunu“. Ir nepriklausomai nuo amžiaus žmonės stebisi, kaip jie susitvarko.
„Man atrodo, kad likimas mus tarsi atvedė į globą, nors apie tai ir negalvojome. Aidas dirbo dantų technikos laboratorijoje, o aš dar studijavau ir dirbau vaikų darželyje ikimokyklinio ugdymo mokytoja. Pasvajodavau, kad ateityje norėčiau turėti savo daržiuką, galbūt vaikų dienos centrą, na, o viskas pakrypo kiek kitaip“, – pasakojo Edita.
Kad būtų aiškiau, kaip tokie dalykai nutinka, pasakojimą reiktų pradėti nuo Aido vaikystės. Ji buvo nelengva: kai berniukui buvo 6 m., mirė jo mama. Tėtis buvo tolimųjų reisų vairuotojas, mirus mamai jis palūžo, nesugebėjo atsispirti alkoholiui. Aido vyresnis brolis, susirūpinęs, kad mirus mamai jaunėliui trūksta priežiūros ir jis gali nueiti šunkeliais, nukreipė jį pas globėją Sigitą.
Taip berniukas, būdamas 11-os, atsidūrė globėjos įkurtoje šeimynoje. Čia jis augo su visu būriu vaikų. „Mama (Sigita) sakė, kad mes visi vieni kitiems esame broliai ir seserys, mes šeima. Kiek tų brolių ir sesių buvo, net sunku pasakyti – oficialiai gal buvo vienoks skaičius, bet Sigita į viską žiūrėjo lanksčiai, būdavo, priimdavo ir paauglius keliems mėnesiams, kai tie neturėdavo kur pasidėti. Ir viskas buvo gerai, ji mumis visais labai rūpinosi“, – atsiminė vyras.
Ten gyvendamas jis ir susipažino su savo būsima žmona. Edita pasakoja, kad toje šeimynoje gyveno jos klasės draugė, tad ji kartais užsukdavo į svečius. Kelerius metus jie pažinojo vienas kitą, tačiau nebendravo. Bendrauti pradėjo vėliau.
Beje, įprasta nebuvo ir Editos vaikystė – jos mama mirė, kai jai buvo septyneri, liko ji ir jaunesnis brolis bei sesute. Nuo pat mažumės juos visus augino močiutė ir senelis, nes abu tėvai turėjo savų bėdų. Pašnekovė pastebėjo, kad daugumai vaikų globos prireikia būtent dėl to, kad jų tėvai turi vienokių ar kitokių priklausomybių, dažniausiai tai būna alkoholio sukeliamos problemos.
„Negi tai darysim mes?“
Tapę pora Edita ir Aidas vis užsukdavo pas Sigitą į svečius (jos namai visada būdavo atviri buvusiems globotiniams), pabendraudavo su vaikais, kartais ir padėdavo jiems ruošti namų darbus.
2021 m. spalio pabaigoje per šeštą dešimtį perkopusios Sigitos gyvybę netikėtai pasiglemžė koronaviruso komplikacijos – susirgusi moteris kurį laiką manė, kad tai nieko baisaus, o kai liga komplikavosi ir ji atsidūrė ligoninėje, jau buvo per vėlu.
Tuo sunkiu laikotarpiu vaikams buvo skirti laikini globėjai, bet kilo klausimas, kas jų laukia toliau. Buvo siūloma Sigitos globotinius perimti kam nors iš jos vaikų arba suaugusių globotinių, antraip jie bus išskirstyti po skirtingas vietas, juk viso būrio jokia šeimyna ar kita globos institucija nepriims. „Kiti jų perimti nepanoro ar negalėjo, juk visi turi savo gyvenimus, darbus, dažnai ir savų vaikų...“ – konstatavo Aidas.
Edita atsiminė: „Sužinoję apie mamos (Sigitos) mirtį, važiavome automobiliu ir jis atsiduso – kaip liūdna, kad viskas taip pakrypo, labai gaila vaikų... Mano viduje kirbėjo tik viena mintis – nejaugi jis nori pasakyti, kad tais vaikais turėtume rūpintis mes?! Paklausus jis atsakė, kad viskas priklauso nuo mano sprendimo, juk perėmę vaikus grįžtume į jo vaikystės namus, o man būtų viskas kitaip – ne taip artima, pažįstama.“
Po to pora daug apie tai diskutavo, svėrė įvairius pliusus ir minusus, o galiausiai – pasiryžo.
Vaikai šiuo jų sprendimu liko labai patenkinti – juk niekur kraustytis nenorėjo, o juodu dar ir pažinojo iš seniau.
Taip vien dviem šunimis ir kate iki tol besirūpinusi pora prieš dvejus metus staiga pradėjo rūpintis dešimčia vaikų. Tiesa, jau per pirmąjį pusmetį du iš jų užaugino – jie sulaukė pilnametystės, dar po pusmečio vienas vaikas iš laikinos globos sėkmingai grįžo į savo biologinę šeimą. Neseniai šeima į savo būrį priėmė dar vieną vaiką, kol jo šeimoje nurims audros, taigi dabar namuose gyvena aštuoni nepilnamečiai – trys mergaitės ir penki berniukai, iš jų jauniausiam – 10 m., vyriausiam – 16 m. Du vaikai turi specialiųjų poreikių.
Dėl savo sprendimo nepasigailėjo
Abu pašnekovai tvirtino, kad nors būna nelengvų momentų, dėl savo priimto sprendimo niekada nesigailėjo.
Bet ar nebuvo baisu staiga apsigyventi su tokiu būriu vaiku? „Na, pradžioje viską užgožusi buvo globėjos netektis ir buitis, daugiau galvojome apie tai, kaip padėti vaikams išgyventi gedulo laikotarpį, o ne apie tai, kokį sprendimą priėmėme. Drąsiau buvo ir dėl to, kad ir seniau lankydavomės tuose namuose, vaikus pažinojome. Ir Aido namai čia buvo“, – atsakė Edita.
Visgi ji atsiminė, kad tuo metu jai baisu pasidarydavo, nuėjus į parduotuvę – neįsivaizduodavo, kiek ir ko pirkti tokiai didelei šeimynai, ir nė neaišku, kas ką valgo – dabar jau pačiai juokinga, atsiminus, kaip dėl to jaudindavosi.
Sunkiausia jauniesiems globėjams buvo net ne pati pradžia, o antrasis pusmetis. Pradžioje jie su vaikais stengėsi būti kuo draugiškesni, juolab, kad suprato, jog po globėjos netekties jiems visiems nelengva. „Po kurio laiko atėjo metas, kai vaikai pradėjo tikrinti mūsų ir savo ribas, paaiškėjo, kad jie į mus žiūri labiau kaip į draugus, tad teko pasitempti, kad būtumėm tinkamas autoritetas. Kitaip tariant, pradžioje atleidome vadeles – tad vėliau teko jas įtempti“, – nusišypsojo Edita.
Didieji nesklandumai dabar jau praeityje, bet dar pasitaiko tikrai gąsdinančių momentų – tarkim, kai paauglys pažada grįžti namo iš miesto iki 22 val., bet negrįžta, jo nėra ir 24 val., ir jis kurį laiką nė neatsiliepia telefonu. Galiausiai visgi paaiškėja, kad nieko baisaus nenutiko, tik tenka važiuoti į miestą jo parsivežti.
Svarbu kalbėtis ir nesikeikti
Pašnekovai pastebėjo, kad svarbiausia su vaikais kalbėtis – būna, kažką kartoji, kartoji, atrodo, paauglys nieko negirdi, bet kažkada pradeda klausytis, o paskui dar ir kitiems vaikams tą patį persako tavo žodžiais.
Būna ir taip, kad globėjai sako, jog vaikams kažko daryti negalima, o tie aiškinasi – kodėl negalima, ir tada suaugusieji susivokia, kad gal ir tikrai nieko baisaus nenutiks, jeigu jie savo požiūrį pakeis. „Auga jie, kartu augam ir mes“, – šypteli Edita.
Viena iš svarbių taisyklių namuose – nesikeikti. Mat vyresnieji parsineša iš savo aplinkos įvairių negražių žodžių, mažesnieji tuojau juos perima, ir situacija tampa sunkiai valdoma.
Iš pradžių globėjai turėjo ir ambicijų, kad visi vaikai turi kuo geriau mokytis – bet palengva atėjo supratimas, kad ne visiems visi dalykai gali gerai sektis. Sutuoktiniai visuomet pasiruošę vaikams padėti atlikti namų darbus, jei tik jie to panorės (paaugliai dažnai linkę to išdidžiai atsisakyti).
Globėjai savo kelyje sutiko ir labai šaunių specialistų, kurie prireikus jiems padeda ir pakonsultuoja – tai Kauno socialinio skyriaus vedėja, jų globos koordinatorė ir keli kiti. „Tiesa, buvo ir specialistų, kurie yra pasakę, kad mes padarėme ne viską, ką galėjome, kad vienoks ar kitoks vaiko elgesys pasikeistų – tuomet tegalėdavau atsakyti, kad mes vaikais rūpinamės dar tik metus, taip kaip mokame geriausiai, tad nereikia norėti, kad mums atėjus jie taptų kažkokiais kitokiais žmonėmis“, – pastebėjo Edita.
Labai naudingi porai pasirodė būsimiesiems įtėviams bei globėjams skirti GIMK mokymai, kurie padeda sudėti gerus pagrindus globai. Beje, šiuos mokymus gali baigti ir tie, kurie dar tik nori susivokti, ar globa arba įvaikinimams jiems tiktų, ar ne – tik mūsų herojams išėjo atvirkščiai ir jie pirma gavo vaikus, o tik paskui nukeliavo į mokymus.
Neplauti indai ir kiti rūpesčiai
Praėjusią vasarą pora, besirūpinanti visu būriu vaikų, rado laiko susituokti – dar iki tol, kol „atsitiko vaikai“, Aidas, Editos draugės padedamas, pradėjo ieškoti jai sužadėtuvių žiedo – o paskui viskas pakrypo visai kitaip, nei jie įsivaizdavo.
Oficialioje šventės dalyje dalyvavo ir globotiniai, tiesa, vakare suaugusieji šventė vieni, o paskui dar ir dviese išvyko į neilgą povestuvinę kelionę. „Bet pastebėjau, kad kai vaikus kažkam paliekame, man labai neramu, kaip jiems sekasi, ar tiems, kurie juos prižiūri, ne per daug sunku. Tad geriau jau kažkur važiuoti kartu – tą darome nelabai dažnai, bet šią vasarą prie jūros, ežerų ar į sodą buvome nuvykę ne kartą. Kitą vasarą planuojame ilgesnę kelionę po Kroatiją ar Italiją“, – pasakojo Edita.
O ar jiems neapmaudu dėl to, kad jų draugai dar jaunatviškai pramogauja, o jie gamina maistą didelei šeimynai ir rūpinasi namų darbais? „Pramogų nepasigendame, gal dėl to, kad ir seniau mes buvom tokie jauni „pensininkai“ – kai draugai kalbėdavosi, kur varys savaitgalį, mes mieliau likdavome namie ir rinkdavomės užuolaidas (turbūt prisidėjo ir tai, kad turėjome tris augintinius, o jie ne visur laukiami)“, – sakė Aidas.
Beje, valgyti šeimynai dažnai gamina būtent jis. Visi kartu namuose yra susidarę budėjimo grafiką, kur numatyta, kada kas tvarko virtuvę, koridorių ir kitas bendras patalpas, tik kartais nuo to grafiko nukrypstama. Būna ir taip, kad ryte globėjai apsižiūri, kad trūksta švarių indų, nes vakare kažkas pamiršo įjungti indaplovę – bet iš to problemos nedaro ir valgo iš šventinio servizo lėkščių.
Sutuoktiniai neslepia, kad kartais ir pavargsta – o kai pasidaro irzlūs, kažkuo nepatenkinti, tai labai persiduoda ir vaikams. Tad kai suaugusieji pastebi, kad vienas iš jų jau suirzęs, nelaimingas, pasiūlo jam išeiti prasiblaškyti. Kaip pastebėjo Aidas, pakanka kuriam laikui atsitraukti nuo šurmulio namuose, kad ir nuvažiuoti nusiplauti automobilį ar degalinėje nusipirkti kavos – ir viskas aprimsta, o namo grįžti atsigavęs.
„Būna ir taip, kad kartais dėl kažkokio auklėjimo dalyko nesutariame – tada galiausiai Aidas pasako, kad aš galiu daryti taip, kaip pati noriu, bet tada aš jau pykteliu – gi vaikai mūsų abiejų, tad kodėl aš turiu viena spręsti...“, – nusijuokė Edita.
Globa gali įtraukti?
Kai žavi globėja su vaikais kažkur nueina, kartais sulaukia klausimo, ar ji – jų sesuo. „Sakyčiau, kad mūsų jaunas amžius turi ir pliusų – juk mes patys neseniai buvome paaugliai, tad geriau suprantame, kuo jie gyvena ir kaip jaučiasi, mums lengviau užmegzti draugišką santykį. Bet, žinoma, mums sunkiau įrodyti, kad visgi turime autoritetą. Užtat labai apsidžiaugiu, kai kuri nors mergaitė man kažką papasakojo kaip draugei – o paskui jau klausia patarimo kaip mamos“, – sakė Edita.
Globotiniai kartais juos pavadina „mama“ ir „tėčiu“ – taip darė ir pačioje pradžioje, tarsi norėdami patikrinti, kaip tai nuskambės, vėliau perėjo prie vardų, o dabar vis dažniau jau nuoširdžiai kreipiasi į juos kaip į tėvus. Ypač gražiai jiems skamba žodis „tėtis“ – kai kurie dar kurį laiką augo su mamomis, bet tėčiai jų gyvenime sušmėžuodavo itin retai. „Kartais net pykteldavau – kodėl Aidas jau tėtis, o aš vis dar Edita, ar kokia Dita, Ita...“, – nusišypsojo globėja.
Grįžtant prie žmonių reakcijų – būna ir atvejų, kai kažkas sako, kad sutuoktiniai globos ėmėsi dėl pinigų. „Tokių žmonių norisi paklausti – na, jei, jūsų manymu, vaikų globa – tokios aukso kasyklos, kodėl jūs patys jos nesiimate? Bet, kad ir ką kas bekalbėtų, manau, kad pinigai tikrai nėra tas motyvatorius, dėl kurio žmogus turėtų pasiryžti globai. Tai turi ateiti iš vidinio noro, arba, kaip mūsų atveju – situacijos, kuri padėjo atrasti savo vidinį norą daryti tai ką, darom, situacijos, kuri padėjo atrasti savo pašaukimą“, – pasakojo Edita.
Neseniai jiedu sulaukė pasiūlymo imtis laikinos vieno paauglio globos – jam nebuvo kur apsistoti, kol aprims šeimoje įsiplieskę nesutarimai – na, ir ilgai nedvejoję sutiko.
„Ko gero, taip ta globa ir įtraukia, dėl to kai kurie žmonės tuo užsiima visą gyvenimą. Mes buvome įsitikinę, kad užauginsime tik šiuos vaikus – ir viskas, bus ramu, bet dabar jau nesame tikri, kaip viskas bus“, – prisipažino sutuoktiniai.
