Kaunietis Vytautas Valiauga pats turi klausos negalią, tačiau tai jam netrukdo dirbti atvejo vadybininku ir padėti kitiems kurtiesiems ar neprigirdintiesiems.
Vytautas augo vaikų globos namuose, tad tiksliai nė nežino, kada neteko didelės dalies klausos. „Lyg ir prisimenu, kad būdamas mažas kalbėjausi su vaikais. Dar atsimenu, kad ne kartą teko gulėti ligoninėje. Manau, kad klausos netekti galėjau būdamas maždaug trejų. Kai turėjau eiti į pirmą klasę, mane iš vaikų namų atvežė į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą. Čia ir įvyko mano pirmoji pažintis su lietuvių gestų kalba. Mokykloje ją išmokau ir susigyvenau su tuo, koks esu. Šiuo metu negalia man gyventi netrukdo, gyvenu, kaip ir visi žmonės“, – pasakojo V.Valiauga.
Po mokyklos jis studijavo, po to keliolika metų dirbo dailės ir lietuvių gestų kalbos mokytoju, o prieš ketverius metus sulaukė pasiūlymo tapti atvejo vadybininku, nes gerai moka ir gestų, ir lietuvių kalbą. Pasiūlymą keisti profesiją jis priėmė tik iš trečio karto, bet dabar tuo džiaugiasi, nes šiame darbe jaučiasi savo vėžėse ir gali padėti kitiems.
Tuo tarpu vilnietė Rima Paulauskienė klausos problemų neturi, tačiau su kurčiaisiais dirba jau penkiolika metų. Ji sakosi esanti socialinė darbuotoja iš prigimties – nuo seno norėjo padėti žmonėms, kuriems to reikia, studijavo socialinio darbo specialybę ir pagal ją dirbo.
Pradėjo nuo darbo su girdinčiaisiais, o kartą dirbdama stovykloje sulaukė vaikų, turinčių klausos negalią, grupės, pradėjo bendradarbiauti su jų vadovais – ir vėliau buvo pakviesta prisijungti prie kurčiųjų bendruomenės veiklos. Neseniai ji tapo Vilniaus kurčiųjų centro direktore, o iki tol ketverius metus dirbo atvejo vadybininke.
Atvejo vadybininkų veiklos koordinatorė Greta Gustienė pasakojo, kad šiems specialistams darbe tenka susidurti su anaiptol ne paprastais atvejais – kai rūpesčiai mažesni, asmeniui su klausos negalia gali padėti ir vienas savos srities specialistas, tarkim, socialinis darbuotojas, individualios pagalbos specialistas ar gestų kalbos vertėjas.
Tuo tarpu atvejo vadybininkas skiriamas tuomet, kai problema rimta ir vieno specialisto nepakanka, reikalingas tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir sprendimo tarp specialistų bei paslaugos gavėjo organizavimas – tarkim, šeimoje kyla problemų, dėl kurių tenka susidurti su policijos, vaiko teisių apsaugos specialistais ir šeimai bus reikalinga įvairiapusiška pagalba, kol pavyks susitvarkyti gyvenimą.
Pirmoji atvejo vadybininko užduotis – pabendrauti su socialinę riziką patiriančiu klientu ar šeima, įvertinti situaciją, žmonių poreikius, įsigilinti į problemas, numatyti strategiją, kaip tas problemas išspręsti – tik po to jis gali nuspręsti, kokios pagalbos reikia, kokios institucijos ją gali suteikti, suburti komandą ir tapti atsakingu už tos komandos rezultatyvų darbą. Be to, koordinuodamas skirtingų specialistų veiklą atvejo vadybininkas kurčiajam jam suprantamai – gestų kalba, trumpesniais, aiškiais sakiniais – paaiškina, kas daroma ir kokie sekantys žingsniai laukia.
Ir jauniems, ir garbaus amžiaus žmonėms
R.Paulauskienė pasakojo, kad gali išskirti kelias problemų grupes, su kuriomis dažniausiai susiduria kurčiųjų atvejo vadybininkai.
Visų pirma, pagalbos gali prireikti jaunoms šeimoms, kuriose vienas ar abu sutuoktiniai negirdi, o namuose įsiplieskia nesutarimai gyvenant kartu ar nusiteikus skirtis, kyla sunkumų su vaikų priežiūra ar panašiai. Pagalbos prireikia įvairiems žmonėms, tai nepriklauso nuo jų statuso, išsilavinimo ar gaunamų pajamų.
Antra grupė, su kuria tenka dirbti atvejo vadybininkams – finansinių ar su būstu susijusių problemų turintys asmenys. Specialistai jiems padeda susitvarkyti gerbūvį, sprendžia būsto paieškos, nesumokėtų mokesčių ir panašius klausimus. Būna ir taip, kad tvarkomi paveldėjimo reikalai ir kurčiajam yra sudėtinga atstovėti savo teisėtus interesus, jam reikalinga pagalba teisiniais klausimais.
Trečioji grupė – vieniši garbaus amžiaus žmonės, patekę į krizines situacijas. Kai jie nebegali pasirūpinti savimi, o artimųjų nėra arba šie gyvena užsienyje, kartais apie juos praneša draugai ar kurčiųjų bendruomenės nariai ir tenka spręsti, ką daryti toliau – gal žmogui pakaks socialinių darbuotojų pagalbos, o gal metas pasirūpinti kita gyvenamąja vieta.
Taigi kurčiųjų atvejo vadybos tikslas – suteikti žmogui, turinčiam klausos negalią, išgyvenančiam socialinę krizę, reikiamą paramą ir siekti kuo didesnio jo dalyvavimo visuomenės gyvenime bei įtraukties į bendruomenę.
V.Valiauga pastebėjo: „Kurčiųjų problemos visai tokios pačios, kaip ir girdinčiųjų, nieko specifinio negaliu išskirti. Per pandemiją žmonėms daugiau reikėjo psichologinės pagalbos, dabar dažniausiai teisinės – tai susiję su darbo santykių, santuokos nutraukimu, kitais civiliniais klausimais. Tačiau yra viena specifinė problema – tai apsunkinta komunikacija ir iš to kylančios problemos.“
Kurčiuosius naujienos pasiekia vėliau
G.Gustienė aiškino, kad problemų komunikuojant kyla dėl to, kad kurtiesiems gestų kalba yra kaip gimtoji, o lietuvių – tarsi antroji kalba. Kartais kurtiesiems, net jeigu jiems padeda gestų kalbos vertėjas ar jie mato užrašytą tekstą, sunku suprasti kai kurias specialistų pateikiamas sąvokas, susigaudyti terminuose – dėl to ir reikalingas atvejo vadybininkas, kuris gali viską paaiškinti suprantama kalba bei padėti toliau bendrauti su specialistais (tarkim, su teisininku, socialiniu darbuotoju, psichologu).
V.Valiauga pasakojo: „Kadangi asmens su klausos negalia lietuvių kalbos žinios gali būti nepakankamos, tai turi įtakos jo gyvenimo kokybei. Įvairias naujienas ar pasikeitimus įstatymuose pirmiausia sužino girdintieji, nes tai cirkuliuoja jų aplinkoje (bendruomenėje, parduotuvėje, autobuse), o kurtieji jas sužino paskutinieji. Tad ir jų žinios apie darbo kodeksą, paveldėjimo, vaiko priežiūros reikalus gali būti nepakankamos, jiems gali pritrūkti informacijos apie žmonių su negalia teises, priklausančias išmokas, kompensacijas, antstolių reikalavimus ir kitus reikalus. Aš lietuvių kalbą moku gerai, tad man dažnai tenka paslaugų gavėjui išaiškinti tokius dalykus jam suprantama gestų kalba ir tarpininkauti bendraujant su įvairiomis įstaigomis.“
Trečioji pašnekovė R.Paulauskienė pridūrė, kad kurtieji dėl savo negalios specifikos apskritai nelinkę prisileisti nepažįstamų specialistų, net ir atvykusių su gestų kalbos vertėju, tad bendravimas tampa komplikuotas.
„Aš išmanau darbo su šia visuomenės grupe specifiką, tad kai aš ar kitas ją išmanantis žmogus jiems suprantamai paaiškina, kas daroma ir kas laukia toliau, žmogus pasijunta geriau ir nusiteikia specialistais, su kuriais susidūrė, pasitikėti. Būna ir taip, kad atvejo vadybininkas išaiškina žmogui, kokie procesai vyksta ir kas jo laukia, pradeda reikiamas procedūras, o toliau paslaugos gavėjas reikalus su teisininkais, seniūnijos atstovais ar kitais specialistais sėkmingai sutvarko pats“, – sakė R.Paulauskienė.
Statistika gali nustebinti
Skaitytojui gali atrodyti, kad kurčiųjų aplinkui yra nedaug, taigi ir atvejų, kai jiems kyla rimtų problemų, sprendžiamų iš karto su keliomis institucijomis, labai mažai.
Tačiau G.Gustienės pateikta statistika byloja ką kita: vien šiemet nuo sausio iki rugsėjo pabaigos Vilniaus regione atvejo vadybininko paslaugas gavo 29 asmenys, iš viso su jais dirbta 475 val.), Kauno – 32 klientai (557 val)., Klaipėdos –7 klientai (94 val.), Šiaulių – 10 klientų (159 val.), Panevėžio – 7 klientai (122 val.). Praėjusiais metais tendencijos buvo panašios.
Atvejo vadybininkas su kiekvienu paslaugos gavėju dirba pagal poreikį, o vidutiniškai kiekvienam atvejui tenka po 20 darbo valandų.
Kas nudžiugina labiausiai
Kokie atvejai, kai pavyksta rasti sprendimą, ypač džiugina pašnekovus?
R.Paulauskienė atsiminė, kad džiugu buvo, kai pavyko išspręsti vieno be namų likusio vyro problemas. Tėvams mirus jis, maždaug penkiasdešimtmetis vyras, liko niekam nereikalingas ir benamis, glaudėsi pašiūrėje, o artinosi žiema. Vyras beveik su niekuo nebendravo, net gestų kalbą buvo primiršęs. Visgi susitelkus specialistams, koordinuojamiems atvejo vadybininko, pavyko laiku jam parūpinti laikiną nakvynę, o vėliau – ir nuolatinį socialinį būstą bendrabutyje, jis įgudo pats pasirūpinti savo gerbūviu.
„Būna ir atvejų, kai nudžiugina skyrybos – tarkim, šeima smarkiai pykstasi, galbūt vienas jos narys kenkia kitiems, o dėl skyrybų sąlygų jie niekaip nesutaria, bet galiausiai po kelių konsultacijų ir mediacijos jiems pavyksta rasti susitarimo taškus“, – sakė R.Paulauskienė.
V.Valiauga teigė, kad džiugu būna visuomet, kai pavyksta žmogaus naudai išspręsti sudėtingus teisinius klausimus, o tai gali būti ir vaiko susigrąžinimas, ir paveldėjimo termino atnaujinimas, ir susitarimas su darbdaviu (tarkim, dėl algos ar kompensacijos išmokėjimo ir jos dydžio), ir pastangos atsikratyti priklausomybės, ir didesnė draudimo išmoka (kuri pradžioje buvo skirta pernelyg maža), ir statybų ar sklypo įforminimo, ir įvairiausi kiti klausimai.
G.Gustienė pastebėjo, kad atvejo vadybos paslauga lieka patenkinti ne tik patys kurtieji, bet ir įvairių institucijų atstovai – juk ir jiems nelengva bendrauti su žmonėmis, kurie kalba gestų kalba.
Visi trys kalbinti specialistai neabejojo, kad atvejo vadybos paslauga tikrai reikalinga ir naudinga. Ji bus teikiama ir kitąmet. Paslaugos teikimą finansuoja Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Žmonės, turintys klausos negalią, dėl atvejo vadybos paslaugos gali kreiptis į savo regiono kurčiųjų centrą. Kontaktus rasite čia https://www.lkd.lt/atvejo-vadybininku-priemimo-laikas-ir-kontaktai
