Atvirumas, užnugaris, palaikymas ir nutrūktgalviškos idėjos – moterys džiaugiasi galėdamos dirbti kartu ir savo kasdienybe dalintis instagramo paskyroje mokytojos_linksmai.
„Aliona visada tokia laiminga, su šypsena – tai ir prisikabinau“, – juokais apie draugystės pradžią kalba pozityvumo taip pat nestokojanti Jūratė.
„Jūratė mėgsta su savo klase ateiti į mano kabinetą. Aš vesdavau pamoką, ji ateidavo ir sakydavo – mes irgi čia padainuosime, pagrosime“, – šypsosi Aliona.
Antrus metus besitęsianti bičiulystė tampa pavyzdžiu ir mokiniams. Pašnekovės pripažįsta, kad vaikams gera matyti judviejų draugystę: jos moko ne tik raidžių ar natų, bet ugdo pasitikėjimą savimi, sąmoningumą. Mokytojos nesigėdija prie mokinių pakvailioti ir pašokti ar pripažinti, kad ko nors nemoka.
Kartu dalijasi ir suknelėmis, ir bandelėmis
„Mes išties vidury klasės su Jūrate pašokome vaikams polką. Vaikai mato, kad mums nėra tabu šokti, groti; jie žino, kad save gali taip pat laisvai išreikšti“, – tikina 18 metų pradinukų muzikos mokytoja dirbanti Aliona.
O 19-tą rugsėjį skaičiuojanti pradinių klasių mokytoja Jūratė priduria: „Prie vaikų elgiuosi laisvai – mano mokiniai žino, kad dėl jų mieste galiu ir autobusą sustabdyti. Va, pavyzdžiui, pamatėme mieste Ingridą Šimonytę, priėjome prie jos, pasisveikinome; ji mūsų uniformą pagyrė.“
Jūratė juokiasi – jos spinta išduoda, kad mokytojos daugiau nei tik kolegės. „Atsidarius spintą suprantu, kad pusė drabužių Alionos: ir paltukas, ir striukytė, ir suknelė“, – vardija Jūratė.
Visgi, žinoma, ne tik drabužiai jų draugystę praturtina. Jūratė pripažįsta, kad judviejų draugystė jai tarsi meditacija. Be to Aliona išmokė išklausyti; būti čia ir dabar.
Štai Aliona pastebi, kad iš draugės mokosi empatijos ir jautrumo, lengvo požiūrio į gyvenimą. Ji priduria, kad Jūratė mėgsta nustebinti: be progos ką nors padovanoja, rodo dėmesį. „O aš tik bandeles jai nešu ir sukneles skolinu, – kvatoja muzikos mokytoja. – Tikrai atradau artimą sielą: pasirodo ne aš viena galiu būti tokia crazy mokytoja.“
Dirba prestižinį darbą
Tiesa, Aliona į „Šiaurės licėjų“ įžengė po 10-ies mėnesių pertraukos. 15 metų dirbusi valstybinėje mokykloje, ji galvojo, kad į mokytojos kėdę nebegrįš, bet suprato – tai jos pašaukimas. Išgirdus Kalėdinę dainą, Alioną apėmė nostalgija: prisiminė, kaip su mokiniais ruošdavosi šventėms.
„Aš nuo vaikystės svajojau apie mokytojos darbą. Visą gyvenimą galvojau, kad būsiu pradinių klasių mokytoja, bet kažkodėl pasirinkau muzikos pedagogiką, – susimąsto muzikos mokytoja Aliona. – Tikrai nesigailiu – matyt, gyvenimas sudėliojo taip, kaip reikia. Man patinka mokyti skirtingas klases; patinka, kad nėra tėvų susirinkimų.“
Ji vis tiek kasdien būna mano kabinete, juokaudama įsiterpia pradinių klasių mokytoja Jūratė, „Šiaurės licėjuje“ dirbanti jau 7 metus.
Ji pati taip pat sako suprantanti, kad pedagogės gyslelė joje pulsavo nuolatos – tik ne visada tai pripažino. „Kai manęs paklausdavo, kur stosiu po mokyklos, sakydavau – tik ne į pedagoginį“, – šypteli jau kone pusę savo gyvenimo mokytoja dirbanti Jūratė. – Vis dėlto, jau nuo vaikystės buvau tikra deleguotoja; kieme susirinkdavau vaikų darbus ir juos taisydavau. Dar lig šiol prisimenu, kad kai įstojau į pedagogines studijas, po pirmųjų egzaminų namo važiavau dėkingumo pilna širdimi, nes jutau, kad esu savo vietoje.“
Niekada nežinai, kaip pasibaigs diena, juokiasi Aliona. Ji sako, kad tik mokykla alsuoja tokia gyvybe ir kasdien stebina kurioziškomis ar netikėtomis situacijomis. „Būna, kad vaikai susipyksta dėl to, kad nepasidalino sniegu. Pilnas kiemas sniego“, – pateikia vieną iš nutikimų.
Jūratė ir Aliona jaučia begalinę aistrą savo veiklai ir kaip teigia pačios, gyvena fėjų ir vienaragių šalyje, nes iš aplinkos junta didelį susižavėjimą, pasididžiavimą ir pagarbą jų profesijai. Būtent dėl tokio didelio palaikymo moterys jaučiasi dirbančios prestižinį darbą.
„Kai prieš 20 metų stojau į pedagogikos studijas, visi mane laikė „tik“ mokytoja. Juk kiti stojo į teisę, mediciną. Visgi po 20 metų tie patys teisininkai ir gydytojai rašo man ir prašo rekomenduoti gerą mokytoją jų vaikui. Tada užpūsta toks saldus pasididžiavimas mūsų profesija“, – džiaugiasi Jūratė.
Apie mokyklą galvoja ir laisvadieniais
„Kas yra laisvalaikis“, – nusijuokia mokytojos, paklaustos apie gyvenimą už mokyklos ribų.
Abiejų pasauliai sukasi aplink mokyklą, darbą ir vaikus – mintys neblėsta ir laisvadieniais. Mokytoja Aliona net Kalėdines dovanėles mokiniams jau nupirkusi, o Jūratė į mokyklą nuvyksta ir šeštadieniais.
„Galvoju, kai tampi mama – tu amžiams esi mama. Kai esi mokytoja – ja irgi būni nuolatos, ne tik mokykloje. Na, gal tik vasarą pavyksta šiek tiek atitrūkti, – mintimis dalijasi Jūratė. – Pamatau muziejų – užeinu paklausti, ar priimtų su vaikais. Prisimenu net, kai buvome su draugais restorane – negalėjau ramiai nusėdėti, paklausiau padavėjos, ar priimtų čia 16 mažų vaikučių. Mokytoja manyje yra nuolat. Nebūna taip, kad pabundu savaitgalio rytą ir staiga aš nebe mokytoja.“
Darboholikėmis save laikančios moterys telefoną šonan padeda ir mintis nuo darbo nukreipia tik dviem atvejais: Jūratė solo latino šokių pamokose, o Aliona – sportuodama su gyvenvietės bendruomenės moterimis.
„Jau trečius metus lankau solo latino šokius – dabar dar intensyviau, nes vyksta pasiruošimai varžyboms. Tai vienintelė vieta, kai palieku telefoną. Mokinių tėvai žino, kad įprastai esu pasiekiama visada, – pasakoja Jūratė. – Taip pat lankau ir vaidybos pamokas, esu vizažo meistrė. Visgi tai yra tik hobiai – dėl mokyklos teko daug ko atsisakyti.“
Kaip pabrėžia pati, mokytoja Aliona sportuoja ne dėl išvaizdos pokyčių, bet dėl to, kad galėtų visiškai atsiriboti nuo minčių apie darbą.
„Jūratė gerai pasakė – tai vienintelis laikas, kai telefonas būna padėtas į šalį. Tai laikas, kai aš pilna galva neriu į sportą ir galvoju ne apie mokyklą, bet apie tai, kaip teisingai atlikti pratimą, – paaiškina. – Manau, kad turiu ir kūrybinę gyslelę, kurią atskleidžiu įvairiomis formomis: galiu ir gėlių kompoziciją sukurti, ir scenarijų parašyti, ir atvirukus pagaminti.
Visgi mokytojos patikina – mokytojų darbas ir nuolatinės mintys jų nevargina. „Jei vargintų, tektų pasitraukti“, – užtikrintai sako Jūratė.
Skirtumai tarp valstybinės ir privačios mokyklos
Viso pokalbio metu mokytojos negailėjo gražių žodžių mokymo įstaigai, kurioje susipažino. Jos teigia, kad jos bendruomenė atvira ir laisva: čia žmonės nebijo kartu juoktis, verkti ir šokti, čia jos junta didelį palaikymą ir motyvaciją, ko pritrūkdavo valstybinėse mokyklose.
Aliona atvirauja – iš valstybinės mokyklos persikėlus į „Šiaurės licėjų“, jai akys ant kaktos iššoko. Šiemet čia ji atvedė ir savo penktoką sūnų.
„Vos mėnesis praėjo, bet jis man jau sako, kad čia ir vaikai, ir mokytojai kitokie. Čia nėra mokytojų su ilgais sijonais ir storais akiniais, o vaikai draugiški. Pavyzdžiui, sūnaus klasė išėjo į šiaurietišką žygį, sustojo užkąsti ir maniškis nustebo, kad čia visi vienas su kitu dalijasi savo atsineštu maistu. Man pasidarė keista, kad per tiek metų kitoje mokykloje jis nesuprato, kad dalytis yra normalus reiškinys, vertybė. Čia vaikai net su mokytojais dalijasi – jei kas kokį obuolį atsineša, tai ir mokytojams pasiūlo“, – pastebi mokytoja.
Pagalbos iš vaikų prašyti reikia atsargiai, pritaria Jūratė. „Jei paprašei vaikų stiklainiuko, tai žinok, kad kitą dieną visi atsineš po stiklainiuką – juk mokytoja sakė, kad reikia“, – nusijuokia.
„Kai tik atėjau čia dirbti, maniau, kad visi nori padėti tik tam, kad paskui galėtų prašyti pagalbos ir iš manęs. Vėliau supratau, kad taip nėra – čia žmonės padeda ir dalijasi, nes tikrai nuoširdžiai to nori“, – priduria mokytoja Jūratė.
