Kelias veda į Gilūtų kaimą, tiksliau – į puoselėjamą Svetlanos ir Zifrido Puzirauskų sodybą, kurioje po vasaros žydėjimų jau ilsisi gėlynai ir užbaigti visi lauko darbai. Energinga šeimininkė kviečia į jaukius namus ir kalbamės apie gražų kūrybinį įkvėpimą, netikėtai aplankiusį Svetlaną beveik prieš dvejus metus.
„Prieš kurį laiką vyriausia dukra Bernadeta paskambino ir paprašė perrinkti jos paliktą kūrybinę medžiagą – siūlus, audinių atraižas, karoliukus… O visa, kas lieka nepatrauklu, pasiūlė tiesiog išmesti. Pažvelgiau į jai jau nereikalingus įvairiaspalvius karoliukus savo delne ir pagalvojau – kaip juos tokius išmesti? Gaila. Gal įmanoma kažkur panaudoti… Juk tai puošybos elementai.
Buvau mačiusi įvairių rankdarbių, suvenyrų, dėžučių, skirtų papuošalams saugoti. Užsidegiau noru kažką padaryti pati ir aplankė toks įkvėpimas, jau antri metai niekaip nesustoju. Mintys vis sukasi apie medžiagas, kurias naudoju pagrindiniam dekorui – ašutinę, liną, siūlus, apie antraeiles žaliavas – kartonines dėžutes, indelius nuo parduodamų pieno produktų, begalę dalykų, įprastai jau metamų į konteinerius, bet pati juos naudoju norimoms formoms išgauti. Šeimoje, darbe ir vietinėje parduotuvėje visi žino, kad mano kūrybiniam procesui gali kažko prireikti, neskuba mėtyti…“, – juokiasi Svetlana, pasakodama apie kūrybinių detalių paieškas.
Pasak pašnekovės, klausantis įkvėpimo, visas tamsusis metų laikas labai greitai praeina. „Mes esame laiko įkaitai. Skubame, lekiame, tiesiog priklausome nuo skubėjimo. Dirbdama Šv. Roko ligoninėje slaugytojos padėjėja, kitaip vertinu mūsų gyvenimo kokybę ir kiekvienam duotą laiką. Ligoninės aplinkoje matome tai, ko nemato kiti. Šalia senjoro ar sergančio žmogaus būname sunkiausiomis akimirkomis, todėl ir patys daug ko mokomės – dažniau šypsotis, apkabinti, paguosti. O rankdarbiai tapo mano įkvėpimo šaltiniu. Bet kokia kūryba – Aukščiausiojo kalba. Tokiame kūrybiniame procese pati pamirštu liūdnesnes akimirkas, rūpesčius, pasaulio problemas, skubantį laiką.
Su pieštuku nedraugauju, todėl galutinio rezultato viziją išlankstau ar iškerpu. Mano „sunkioji artilerija“ – vyras Zigfridas, padedantis ieškant detalių iš medžio, antraeilių žaliavų. Žiemą mes abudu pasiskirstome teritorijas – jam su medžio dirbiniais – rūsys, o man lieka namų erdvės“ – pasakoja Svetlana, kurios įkvėpimu vainikuoti darbeliai greitai tapo paklausūs draugų ir pažįstamų rate, kultūros darbuotojai ėmė kviesti auksarankės moters kūrybą į organizuojamas parodas.
„Ar į bažnyčią kokio krepšelio paprašo, ar gimtadieniui kažkam reikia originalios dovanos… Dabar planuoju dalyvauti adventinių vainikų pynime Gilūtų bibliotekoje. Kūrybinės mintys verda galvoje, kad tik laiko visų idėjų įgyvendinimui užtektų“, – juokauja itin puoselėjamų namų šeimininkė, rodydama trejeto atžalų Bernadetos, Ernesto ir Brigitos nuotraukas, džiaugdamasi užaugusiais vaikais, lankančiais gimtąjį lizdą.
Svetlanos rankdarbiais šviečia visi namų kampai – dekoratyvinės dėžutės papuošalams ir kitokios detalės, naudojamos buityje… Žvakidės, kilimėliai, vąšeliu apnerti gėlių vazonai, meninės kompozicijos ir daugelis kitų malonių smulkmenų, bylojančių apie šeimininkų kūrybines galias.
Palengva supranti, kad čia rusenanti gyvenimo šviesa neužgožiama vėlyvo rudens ūkanose, neužspaudžiama ir žmogaus širdyje, kol vaikai ar bent vienas iš trejeto, būtinai keliaus tėvų pramintu pažinimo taku, darbuose ar mintyse kurdami, dalindami gėrį. Ar gali būti kitaip?.. Kol tokie auksarankiai gyvena ir tiki po gimtinės dangumi, Rytų Lietuvos paveikslas su senų kaimų spalvomis dar neišblanks. Išliks.
