Aktorius S. Račkys mėgaujasi gyvenimu kaime ir senelio vaidmeniu

„Atrodo, kad kuo daugiau gyveni, tuo mažiau žinai, ypač apie meilę. Gyvenime ji nuolat keičiasi. Dabar man pakanka meilės miškui, anūkams, šuniui. Bet kokiu atveju meilė – tai Dievo dovana, ir nieko galingesnio už ją nėra“, – kalbėjo žinomas šalies aktorius Sigitas Račkys (72 m.).

 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys džiaugiasi senelio vaidmeniu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys su žmona Rasa,  sūnumi Juliumi, marčia Gedmine ir anūke Ela.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys su žmona Rasa,  sūnumi Juliumi, marčia Gedmine ir anūke Ela.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys su vaikais. Iš kairės: dukra Sigita, sūnus Julius ir sūnus Andrius. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Račkys su vaikais. Iš kairės: dukra Sigita, sūnus Julius ir sūnus Andrius. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

2023-12-06 18:40, atnaujinta 2023-12-08 10:32

Bėgantys metai skausmingų minčių menininkui nekelia, jis nebeturi tikslo iš naujo užkariauti artistinių viršukalnių ar be atvangos kurti naujus spektaklius, televizijos serialus.

„Daug laiko praleidžiu vienas, bet nesu vienišas“, – tikino S.Račkys, prieš kelerius metus savanoriškai save iškeldinęs į Niūronių kaimą, Anykščių rajone.

Dabar jam didžiausia laimė būti pensininku ir Šventosios pakrantėmis vedžioti vengrų vižlų augintinę Nają. Kasdienybe vyras nesiskundžia – kiek turi, tiek užtenka, geba ir iš pensijos pragyventi, o jei pakviečia ir pats nori, nuvažiuoja pavaidinti kokiame nors seriale ar „Dviračio žiniose“.

Dažnai Sigitą sodyboje aplanko jo žmona Mažojo teatro aktorė Rasa Jakučionytė (62 m), vis dar besisukanti sostinėje ir nestokojanti vaidmenų.

Tačiau bene didžiausias S.Račkio turimas turtas, – vertesnis nei sėkmingi vaidmenys, – jo trys vaikai: duktė Sigita (41 m.) ir sūnūs Andrius (44 m.) (iš pirmos santuokos) bei Julius (34 m.). Šalia šios trijulės rikiuojasi trys anūkai. Erika (19 m.) ir Dominykas (16 m.) – Sigitos vaikai, o Ela (6 m.) – Juliaus duktė.

Vaikai ir anūkai Sigitą, įsikūrusį kaime, dažniausiai aplanko vasaromis, kai užsimano pabėgti nuo didmiesčio triukšmo ir pasimėgauti gamtos malonumais,

Vyriausius anūkus aktorius mato rečiau, nes jie su tėvais gyvena Anglijoje. Po pasaulį zujanti Sigita Erikos susilaukė Airijoje, o Dominykas gimė Pietų Afrikos Respublikoje.

Jauniausioji Ela į kaimą atvyksta dažniau. Sigitas džiaugiasi, matydamas anūkę augančią nuo mažų dienų.

„Ela čia tikras viršininkas. Kadangi marti Gedminė mėgsta atvažiuoti į netoliese esantį žirgyną jodinėti, anūkė dažnai lieka pas mane, o tada jau reguliuoja ir vis šokdina. Prisimenu kartą išėjau nusiprausę iš vonios, matau Ela susikaupusi kažką veikia, klausiu kuo ten užsiima. O ji griežtai, atsukdama į mane rodomąjį pirštą, pareiškė:„Greitai, į vonią!“. Vos išlaikydamas juoką klusniai grįžau iš kur atėjęs. Sakau, kad tikriausiai bus režisierė, nes vis nori pavadovauti. Labai aktyvi mergaitė, prisimenu, kad ir mano duktė Sigita vaikystėje panašaus temperamento buvo. Džiaugiuosi, kad Elai gamtoje patinka. Nors kur tau nepatiks, čia gi tiek veiksmo!“, – pasakojo S.Račkys.

Tačiau mikliau nei jį, Ela aplink pirštą vynioja babą Dalią.

„Visada iškaulija, kad duotų telefoną ar kokių skanėstų. Jei aš ko neduodu, tai eina pas babą. Ji yra nusiteikusi tenkinti visas mažosios užgaidas. Vaikai močiutes mano krašte vadindavo babomis ir aš savąją taip vadinau, o pakui taip vadinti ėmė ir kitos kartos“, – paaiškino aktorius.

Ilgam laikui vienas Sigitas su anūke Ela dar nebuvo pasilikęs, daugiausia – kelioms valandoms.

Jam nėra sudėtinga pasirūpinti mažu vaiku, tačiau įsijungia atsargumas ir atsakomybė. O pavalgydinti, panešioti, pakeisti sauskelnes, paskaityti knygutę – vienas juokas.

Aktorius prisimena laikus, kai augo jo vyresnieji vaikai. Grįždavo iš teatro ir stodavo prie krūvos nešvarių vystyklų – plaudavo, džiovindavo. O dabar, sako, vienas du ir pakeitei sauskelnes.

Kaime netrūksta įvairių darbų. Kai Sigitas aplink sodybą grėbia nukritusius lapus, jam kompaniją mielai paliko ir Ela. Mergaitė mėgsta įlipti į karutį ir atsisėsti į ant sugrėbtų lapų šūsnies. Kol senelis veža lapus kažkur išpilti, Ela visą kelią dainuoja.

Žemės ir kiti ūkio darbai S.Račkiui ne naujiena. Nes aktorius tiktų tikriausias kaimietis, gimęs ir augęs Pakruojo rajone, Mikalajūnų kaime.

„Aštuoniolika metų gyvenau kaime, nors mano mama buvo mokytoja, buvo daržai, laikėme kiaules, karves, pečius kūrenome“, – prisiminimais dalinasi S. Račkys.

Daug laiko vaikystėje jis praleisdavo pas senelius, kurie gyveno už dešimties kilometrų Guostagalio kaime. Troboje nebuvo elektros, vietoje grindų plytėjo plūktinė asla, šildydavosi pečius kūrendami malkomis, vandenį sėmėsi iš šulinio. Bet vaikystę Sigitas prisimena labai šviesiai. Tais laikais kiemai buvo pilni vaikų, netrūko veiklos. Sigito senelis, vardu Napoleonas, buvo nagingas stalius ir aludaris.

„Jokių darželių nelankiau, kaime darželio nė nebuvo. Mane dar nevaikštantį nuveždavo pas senelius. Mama pasakojo: atvažiuoja kartą pas senelius, o čia susirinkę kaimynai alų geria. Aš ropoju ant stalo, pamirkau į stiklinę su alum pirštus ir čiulpiu. Mama persigando. „Jėzau Marija, taigi mažas vaikas“. O baba tik numojo ranka: „Eik jau, alus geras produktas, mes jau seniai jam duodam“. Iš žaislų turėjau tik medinę mašinėlę. Visi mano žaidimai būdavo „ką randi kieme“. Ten rasdavau lentų, pagalių, su jais ir žaisdavau. Kai buvau didesnis, senelis duodavo vinių, o pats išeidavo dirbti. Aš kaldavau tas vinis į aslą. Senelis grįžta iš darbo, ištraukia vinis ir aš vėl kalu.

Vaikščiodavau purvinas palei traktorius. Mama atvažiuoja, aš visas juodas, akys tik blizga. Ir nė velnio – nei sirgau, nei kokių mikrobų prisirankiojau. Kai paaugau padėdavau seneliui alų gaminti, vandens atnešdavau“, – prisiminimais dalinosi S.Račkys.

Kaip atsiminimą apie senelį aktorius turi išsaugojęs kelis jo oblius, taip pat jo gamintą labai tvirtą taburetę. Dar jis labai gerai prisimena babos virto kisieliaus skonį, daugiau tokio skanaus niekur negėrė. Senelio gamintas alus buvęs išskirtinis – kartoko skonio, tamsus. Vėlesniais metais Sigitas bandė tokio ieškojo. Kartą aptiko kažkuo panašų. Dar jis prisimena kaip vasaromis po šienapjūtės darbų su džiaugsmu šalia kitų talkininkų įsitaisęs čia pat lauke pasičepsėdamas valgydavo duoną su lašiniais ir pomidorais.

„Pas babą maistas buvo be įmantrybių. Padėdavo išvirtą gabalą kiaulienos ant stalo, kas norėdavo atsipjaudavo ir valgydavo. Senelis mėgdavo peiliuku kruopščiai skutinėti mėsą apie kaulą. Ir aš paprašydavau, kad man duotų paskutinėti. O kaip skanu būdavo dar ir tuos kaulus iščiulpti“, – pasakojo Sigitas.

Ir dar aktorius atskleidė, kad iš tikrųjų jo pavardė ne Račkys, o Račkus. Jo senelio metrikuose buvo parašyta rusiškai „Račkys“ – rusiška „u“ rašoma kaip „y“. Tad taip ir liko – Račkys. Sigitas turėjo metrikus, galėjo pasitaisyti pavardę, bet jau buvo prilipusi „Račkys“.

Nuo mažens būsimasis artistas apie visą žemės ūkio techniką nusimanė, žinojo kas kokią funkciją atlieka.

Jo tėtis dirbo kolūkyje sunkvežimio vairuotoju. Tuo sunkvežimiu nuo penktos klasės Sigitą ir kaimynų vaikus veždavo į Linkuvos mokyklą. Nuo namų iki Linkuvos mokyklos buvo trys

kilometrai. Ūgtelėjęs Sigitas į mokyklą dažniausiai dviračiu nuvažiuodavo, o žiemą, kai pasnigdavo, eidavo pėsčias.

S.Račkio baba buvo labai religinga, o senelis priešingai – visiškai netikintis: „Kai jau buvau studentas, išlydėdama močiutė mane peržegnodavo. Kartą į kišenę įdėjo duonos gabalėlį ir pasakė, kad tai šventinta duona. Aš apie tai pamiršau. Kažkada kyštelėjau ranką į kišenę, išsitraukiau ir prisiminiau. Galvoju, ką daryti su sudžiūvusiu gabaliuku, išmesti nedrąsu, vis tik šventintas. Tai įsidėjau į burną ir suvalgiau“.

Dėl profesijos pasirinkimo niekas nepatarinėjo: kur nori, ten eini, ką nori, tą renkiesi. Sigito artistiškumas jau skleidėsi mokykloje. Nuvažiavo vaikinukas iš kaimo į tuometinę konservatoriją sostinėje ir įstojo į aktorinį. Jei nebūtų įstojęs, kažką kitą būtų rinkęsis.

Nė vienas iš S.Račkio vaikų nesirinko aktorystės kelio. Jis, tikrai, nebūtų prieštaravęs: „Bet tik tada, jei turi talentą, aktorystė yra normalus darbas. Aš neturiu kuo skųstis, mano prigimčiai teatras tiko“.

S.Račkys daugiau nei 30 metų kūrė įsimintinus vaidmenis teatre. 2000 metais išėjo iš teatro, ėmėsi režisuoti spektaklius, net 14 metų režisavo televizijos serialus.

Jei dabar kas nors paklausia apie planus, aktorius tikina, jog neturi jokių planų. Jei kas pasiūlo vaidinti, sutinka, bet dėl nieko nekvaršina galvos, tada ir smegenys atsipalaiduoja, nėra streso.

„Man nieko netrūksta, esu laimingas. Savo namus kaime vadinu pensininko rojumi, nes reikia tik kelių pliauskų, kad galėčiau pasišildyti“, – kalbėjo S.Račkys. Sodybą netoli Anykščių dar sovietiniais laikais įsigijo Sigito uošviai. Perdarytame iš pirties name, kuriame aktorius apsistojęs, yra visko, ko reikia, net galima pasikaitinti pirtyje.

Paklaustas ką dažniausiai veikia kaime, S.Račkys patikino, jog dienos dabar jam bėga kur kas greičiau. Nepastebi, kaip ateina vakaras. Kartais eina gulti pirmą ar antrą valandą nakties, nes užsibūna prie kompiuterio, mėgsta ir knygas skaityti. Ėmė vaikščioti į baseiną Anykščiuose, kur yra ir kelios pirtys, burbulinė vonia – kaip pensininkas moka keturis eurus.

„Mokausi gyventi lėtai, mažiau dirbu, klausau paukščių, gėriuosi į kiemą užsukančiomis stirnomis, sukaliau paukščiams lesyklą. Daug minčių kyla apie nueitą kelią, apie tai kas esu, ar teisingai gyvenimą nugyvenau.

Vaikams pasakiau, kad kai numirsiu, tegu nugabena į Linkuvą – noriu atgulti šalia babos ir senelio Napoleono. Vis dėl to kaimo vaikas yra kaimo vaikas. Gali išvažiuoti iš kaimo, bet kaimas visada liks su tavimi“, – kalbėjo S.Račkys.

Lrytas.lt kviečia tarti „Ačiū seneliams“ ir pradžiuginti ne tik dėmesiu, bet ir dovanomis. Padėkas savo seneliams rašykite šiame puslapyje: Ačiū seneliams.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.