Moteris kartu su vyru Mantu (37 m.) yra įkūrusi japoniško maisto šeimos restoraną „Kreivi pagaliukai“, tiesa, dabar restorano reikalus daugiausia tvarko sutuoktinis, nes tai buvo jo svajonė. O Justina puoselėja savąją – yra įkūrusi „Upės studiją“, kur organizuoja įvairias mamoms su vaikais skirtas šventes, seminarus bei kitokius renginius.
Studija tokį pavadinimą gavo keturmetės dukrelės Upės garbei. Taip pat šeima augina dvimetį sūnelį Girių.
Per Kalėdas suėjo dveji metai, kai šeima atsikraustė į Panevėžį ir jame ėmėsi savo verslo – seniau jie gyveno Norvegijoje. Panevėžyje, iš kurio Justina ir kilusi, jie jaučiasi pritapę. „Be kita ko, čia viskas vietoje, tad lengviau viską spėti – Vilniuje tiek neprilakstyčiau“, – pastebėjo moteris.
Sostinėje ji su vyru gyveno prieš emigraciją. Ten Justina buvo išbandžiusi daugybę įvairių profesijų. Pradėjo dar Panevėžyje nuo kasininkės darbo parduotuvėje vasarą, kai baigė vienuolika klasių. „Mano mama buvo vienos parduotuvės vadovė, ji mane paragino vasarą padirbėti – esu jai už tai labai dėkinga, nes po to supratau, kaip svarbu gerai mokytis, ir susidėliojau savo prioritetus“, – pasakojo pašnekovė.
Studijų metais persikrausčiusi į Vilnių moteris dirbo padavėja barmene, tapo vienos, vėliau – kitos drabužių parduotuvės vadove, po to – komercijos vadove naujienų portale.
Ieškoti didesnio uždarbio užsienyje Justina neketino, tam ryžosi jos būsimasis vyras. Jis Vilniuje turėjo naktinį klubą-barą, bet skausmingai bankrutavo, o tada greitai išlėkė uždarbiauti į Norvegiją, kad galėtų grąžinti skolas.
Pora pusmetį gyveno atskirtai, o po to Justina ryžosi iškeliauti paskui mylimąjį. „Jis buvo trumpam grįžęs, išsivežė mane į Paryžių (pati buvau padovanojusi jam kelionę gimtadienio proga). Ten jis paprašė, kad išeičiau iš darbo – tada dirbau mados namuose – ir pasiūlė vykti kartu į Norvegiją. Prieš tai dar man pasipiršo, žiedelį užmovė prie Eifelio bokšto – na, kuri gi tokiu atveju nesusileistų“, – nusijuokė pašnekovė.
Svėrė rūkytą žuvį
Norvegijoje jai teko imtis gerokai prastesnių darbų nei Lietuvoje – keletą mėnesių dirbo žuvies fabrike, vėliau perėjo į „valymus“ – tvarkydavo biurus, mokyklas.
Moteris sako, kad pradžia buvo sunki – tekdavo keltis daug anksčiau nei gimtinėje, nes Norvegijoje daugelis darbus pradeda dar prieš 7 val., darbas buvo fiziškai sunkesnis. Nelengva buvo ir psichologiškai – juk dirbdama Vilniuje mados namuose aptarnaudavo Lietuvos įžymybes, o Norvegijoje sverdavo rūkytą žuvį, tad kartais suabejodavo, ar priėmė teisingą sprendimą.
Pora buvo išsikėlusi tikslą, kad iki vestuvių reikia atiduoti skolas. Vėliau, kai jas atidavė, nusprendė svečioje šalyje likti ilgėliau, nes išsikėlė naują tikslą – užsidirbti pirmajam būstui Lietuvoje (galiausiai ir šį tikslą įgyvendino).
Pora susituokė 2018 m. rugsėjį, jau po mėnesio pradėjo lauktis vaikelio.
Nuovargis Norvegijoje
Kai buvo aštuntą mėnesį nėščia, moteriai įsisiurbė erkė – jos Norvegijoje taip pat paplitusios, tik, skirtingai nei Lietuvoje, neplatina erkinio encefalito, o Laimo ligą sukelti gali. Erkės įsisiurbimo vietoje atsirado raudona dėmė, bet šeimos gydytojas ligos nenustatė, sakė, kad viskas bus gerai.
Moteris sėkmingai pagimdė dukrelę. Tačiau netrukus jos sveikata pablogėjo – vis pakildavo temperatūra, skaudėjo sąnarius, permušinėjo širdis. Medikai ir tada nieko nenustatė – sakė, kad gal žindančiai mamai prasidėjo krūties uždegimas, dėl to ir kyla temperatūra, o gal ji tiesiog pervargusi.
Vakarais moteris jausdavosi tokia nuvargusi, kad net drebėdavo, kartais net kelioms sekundėms dingdavo regėjimas. Bet ji buvo linkusi tikėti specialistų žodžiais, kad taip nutinka dėl pervargimo, tik stebėjosi, kad ta motinystė tokia sudėtinga.
Prisidėjo tai, kad šeima sveikatą tikrindavosi tam skirtame nedideliame sveikatos tikrinimo punkte („legevakte“), o į rimtesnę gydymo įstaigą patekti buvo sunku.
Serga kūnas, bet ne siela
„Po to, kai dukrai buvo 10 mėn., man pasidarė visai blogai – suparalyžiavo dešinę veido pusę, be to, viename kelyje pradėjo kauptis skysčiai ir atrodė, kad jis tuoj sprogs – tada pagaliau su greitąja mane išvežė į universitetinę ligoninę Bergene“, – pasakojo Justina.
Ten jai galiausiai buvo diagnozuota Laimo liga, blogiausia, trečioji, jos stadija. Jei liga būtų nustatyta anksčiau, ji būtų sustabdyta, skyrus antibiotikų kursą, o įsisenėjusios ligos pažaboti nepavyksta iki šiol, nors Justinai jau buvo skirti 8 antibiotikų kursai.
Visgi tuo sunkiu metu moteris vėl pastojo ir susilaukė sūnelio Giriaus.
„Dabar kartais jaučiuosi gerai, bet būna ir sunkių dienų. Ligos pikas būna rudenį, kai pasilpsta imuninė sistema ir organizmas pradeda elgtis taip, tarsi vėl būtų įsisiurbusi erkė. Prasideda širdies permušimai, dėl centrinės nervų sistemos pažeidimų padidėja nerimas ir prasideda panikos atakos. Laimei, atradau alternatyvių gydymo metodų – deguonies kamerą ir ozono kapsules – kurios padeda atsistoti ant kojų ir pasijusti geriau, nors iki galo ir neišgydo“, – pasakojo moteris.
Ir pridūrė, kad blogiausia būtų, jei sirgtų ne tik kūnu, bet ir siela, todėl labai stengiasi išlikti stipri psichologiškai.
„Kasdien sau sakau, kad, nors ir jaučiuosi prastai, visgi aš sveikstu. Jei neturiu jėgų, būna negera, leidžiu be sąžinės graužaties vaikams žiūrėti filmukus, kol aš pagulėsiu. Veiklų skaičių sumažinu, bet jei vien gulėčiau lovoje, būtų tik blogiau. Restorane vyras puikiai tvarkosi pats, kiti mano darbai fiziškai nėra sunkūs, tad kažkaip išlaviruoju. Ir bandau save raminti, kad gal liga mane užklupo ne be reikalo, o tam, kad atsigręžčiau į save, pradėčiau rūpintis savimi ir suprasčiau, ką iš tikrųjų noriu veikti – grįžti į Lietuvą, vesti renginius mamoms ir vaikams, suburti moterų ratą“, – sakė pašnekovė.
Nereikia užsukti negatyvo rato
Justina yra ir nuomonės formuotoja, aktyviai besireiškianti socialiniuose tinkluose, bet ji supranta, kad prastai besijausdama kitų mamų nemotyvuos – tad kartais tiesiog parašo, kad tądien jaučiasi prasčiau. Ir dažnai sulaukia sekėjų rūpesčio bei palaikymo.
Apskritai socialiniuose tinkluose jai labai norisi kitas mamas raginti, kad nekaltintų savęs, jog kažką daro blogai, ir nesistengtų būti supermamomis – pakaks būti geriausia, kokia gali, savo versija.
„Internete stengiuosi bendrauti draugiškai, nesuprantu, kam ten pyktis – juk jei būni negatyvus, pats užsuksi tą ratą ir negatyvo tik daugėja. Aš su niekuo nesibaru, ir man nieko blogo žmonės beveik nerašo. Na, kažkas kritikavo, kad kopijuoju Indrę Stonkuvienę – tiesiog mes abi blondinės, abi turime humoro jausmą ir daug įvairių veiklų, apskritai Indrė šauni moteris – tad priėmiau tą frazę kaip komplimentą“, – sakė Justina.
Nepaisant kartais prastos sveikatos, ji nusiteikusi jaustis gerai ir vystyti mėgstamas veiklas (neseniai pasirodė jos „Ne tik mama“ marškinėlių linija, už kurią gautas pelnas bus skirtas mamoms iš Moterų krizių centro). Be to, dabar ji su šeima puikiai jaučiasi Lietuvoje ir yra nusiteikusi gimtinės nebepalikti – nors neatmeta tikimybės, kad gal kada nors visi išsikraustys į Vilnių, o gal – į mišką.
Justiną galite sekti intagrame @ne_tik_mama.
