Mados kūrėja, lektorė Aušra Muzikevičiūtė (59 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Gyvenimo grožis ir dinamika – kiekviena diena yra kupina naujovių, o tai mane veža.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Išskirtinumu. Bandos jausmas iš prigimties man yra svetimas, niekada jo nesupratau – turbūt jau ir nesuprasiu. Nesuvokiu, kaip galima norėti būti panašiam į visus kitus savo išvaizda, mintimis ir elgesiu. Juk turime nuostabią privilegiją, kurią atsinešame gimdami, – esame „the one and only“ (liet. vienintelis). Kodėl vėliau tą išskirtinumą norime kažkaip paslėpti už bandos? Gal rutina mus suvalgo?

– Koks patinka patiekalas?

[[ge:lrytas:lrytas:29772562]][[ge:lrytas:lrytas:30085379]]

– Viskas, kas pagaminta su baravykais. Esu dzūkė ir vis dar jų neatsivalgau. Austrei galiu pasakyti – ačiū, ne. Silkei su baravykais niekada to nepasakysiu. Verdu net cepelinus su baravykais – esu nustebinusi ne vieną gurmaną.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Švaros. Laukų. Pušų. Odos. Bažnyčios. Tai kvapai, kurie išlaisvina fantaziją.

– Geriausia gauta dovana?

– Kelionės ir vaikai. Kelionės yra mano sparnai. Jos mane praturtina, verčia keistis, išjaučiu kiekvieno sutikto žmogaus istoriją. Moku jų ir pati susikurti.

Kiekvieno savo vaiko gimimą esu išgyvenusi kaip pasaulio stebuklą. Neįmanoma pamiršti to jausmo.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... jis yra manyje ir mano aplinkoje. Tik tuomet, kai pasiekiu darną su savimi, viskas aplinkui tampa rojumi.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be jausmo, kad gyveni, kad turi dar vieną dieną nudžiuginti pasaulį savimi, savo darbais, mintimis ir gerais norais.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Po įtemptos darbo savaitės man būtina išvykti iš Vilniaus – gal prie jūros, gal į pušynus savoje Dzūkijoje. Jei to padaryti nepavyksta, mėgstu išeiti atsipūsti į gerą barą, restoraną, klubą. Kai pavyksta šauniai praleisti laiką su įdomiais žmonėmis, jaučiuosi įsikrovusi. O jei pavyksta pašokti – absoliuti jėga.

[[ge:lrytas:lrytas:30473619]]

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Gamta. Ilgi pasivaikščiojimai. Geras masažas. Geras filmas. Gera knyga. Dabar yra tiek daug literatūros apie tai, kaip tvarkytis su savo mintimis.

– Blogiausias įprotis?

– Cha... Teko pasiklausti dukros apie mano blogiausią įprotį. Sakė, jog tai mano bandymas viską ir visus smulkmeniškai kontroliuoti, kad viskas pavyktų tobulai.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Esu iš tų, kurie ko nors naujo mokosi nuolat. Nekenčiu užsistovėti vietoje su turimomis žiniomis ir, kaip daugelis žmonių, visiems įrodinėti, kokia kieta esu.

Pasaulis dabar labai greitas, ir aš noriu su juo suspėti – mano smalsumas beribis. Taigi viską, ko nežinau arba nesuprantu, noriu žinoti ir suprasti, tad kasdien dedu nemažai pastangų, kad tai pasiekčiau.

Pamenu, kartą mane išklausiusi psichoterapeutė pasakė: gal jau gana – įdarbink savo gebėjimus, žinias, kalbas ir tiesiog ramiai gyvenk? Nepavyko – mokausi toliau, dirbu darbą, kuris reikalauja naujų žinių kasdien.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Norėčiau pasimatymo su Bono ir The Edge iš grupės „U2“. Kodėl? Nes dievinu jų muziką ir eiles. Būtų labai įdomu juos pažinti. Atrodo, jie dar ir pašėlę – man tai labai patinka.

Mėgstu gerąja prasme pamišusius žmones. Jie yra labai kūrybingi.

– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Jau ir dabar turiu daug profesijų – kaskart reikia persijunginėti iš vienos į kitą. Paskaitę mano gyvenimo aprašymą žmonės nesupranta, kur mane padėti, – esu labai daug kas. Bet, aišku, būtų smagu pabūti tuo, kuo dar nesu, – gera didžiulių renginių organizatore. Bet atsakiusi į šį klausimą matau, kad tai jau darau, tik mažesniais masteliais.

– Drąsiausias sprendimas?

– 1991 metais skristi į JAV verslo klase (nes tik tokį bilietą tuomet kažkoks man nepažįstamas žmogus suorganizavo) su 52 doleriais kišenėje buvo labai drąsu.

1998 metais išeiti iš namų su 8 mėnesių dukrele ant rankų svetimoje šalyje ir tikėti, kad manimi bus pasirūpinta, irgi buvo labai drąsu.

Ir dar daug drąsių sprendimų – esu bebaimė keisti gyvenimą, jeigu jis manęs netenkina. O tai yra drąsu, nes tinkamų aplinkybių niekada nebūna – jas turėjau susikurti pati.

[[ge:lrytas:lrytas:30473616]]

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Kai buvau pakviesta dėstyti Niujorko mados ir technologijų institute, tai buvo stipru.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Šampano ir varškės pakelį – grįžusi į Lietuvą vis dar negaliu be jos gyventi.

– Mėgstamiausias posakis?

– Jų turiu keletą. „Kas tavo – pas tave ateis“ (tėčio man nuo mažens kartotas). Tai leidžia man nesigvelbti nieko, kas ne man skirta, ir užleisti vietą man skirtiems potyriams.

„Visais mumis yra pasirūpinta.“ Ši mintis suteikia man vidinę ramybę ir tikėjimą.

„Po mažą žingsnelį, ir atsirasi ten, kur nori būti.“ Tai pats svarbiausias mano gyvenimo šūkis – turėti viziją ir judėti jos link.

„Tuščia jo.“ Mėgstu kartoti, kai stebimasi kitų žmonių elgsena. Kiekvienas turime gyventi savo gyvenimą. O čia nelieka nei lūkesčio, nei nevilties.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Amerikietės Ayn Rand knyga „Šaltinis“. Iš filmų – mėgstu žiūrėti juos apie stiprias moteris. Pavyzdžiui, dokumentinis filmas „The Eye Has To Travel“ yra apie beprotiškai stiprią, egocentrišką moterį Dianą Vreeland (1903–1989), kitados dominavusią mados pasaulyje.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Tą, kuri gerai drėkina ir pamaitina odą. Nesivaikau brangių ženklų, bet stebiu naujienas ir joms nesu abejinga.

– Meilė tai...

– ... santarvė su savimi.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Kaip laisvą, nebijančią būti savimi asmenybę. Pasirodo, laisvė yra toks retas dalykas, o man atrodė savaime suprantamas! Supratau, kad ją labai sunku pajusti, jei norėsite įtikti visam pasauliui. Būdamas laisvas žmogus tu trauki visą pasaulį prie savęs, ir tai ne perskaitytos frazės, o išgyventa savo kailiu.

Mados kūrėja Aušra Muzikevičiūtė: „Tinkamų aplinkybių niekada nebūna – jas turėjau susikurti pati“