Išpuolį Paryžiuje nutapė dar prieš dešimtmetį?
Panevėžio Dailės galerijoje eksponuojamos 38 metų tapytojo Edvino Klimo drobės žiūrovams užminė mįslę: ar tai, ką prieš dešimtmetį nutapė kūrėjas, tėra keistas sutapimas, ar pranašiškos kraupių šių dienų įvykių įžvalgos?
Niūrių spalvų paveikslas, pieštas 2005 metais ir pavadintas „Ar tai Achmedas?“, labai primena nuotraukas iš Paryžiaus po kruvino teroristinio išpuolio.
Žiūrovas mato juodą apsaugininko nugarą ir tarsi iš tamsaus kambarėlio žvelgia į ištuštėjusią parduotuvės prekybinę salę, kur matyti vienintelė sutrikusi pirkėja. Paveikslo kampe įkomponuotos policijos ieškomų žmonių nuotraukos.
Pirmame plane atsidūrę tamsaus gymio barzdoti vyrai – neabejotina aliuzija į dabar ieškomus „Islamo valstybės“ teroristus.
„Tapau, ką jaučiu. Nenorėčiau mistifikuoti. Susilaikysiu nuo atsakymo“, – paklaustas, ar tikrai turi įžvalgos galių, atsargiai rinkdamas žodžius nuo tiesaus atsakymo išsisuko E.Klimas.
Prieš pat katastrofą drobėse gulė kraupios vizijos
Darbų ciklas „Pasijos“ baigtas tapyti 2011 metais. Jis taip pat pažymėtas išankstine katastrofų nuojauta.
Rinkinį sudaro drobės, kuriose matyti dujokaukes dėvintys žmonės. Vienur jų ištisa armija, kitur personažas tarsi pritrauktas iš arti, stovintis ant oranžinės žemės. Aplink – nei pastatų, nei griuvėsių, tik kažkokių galbūt suniokotų daiktų chaosas. Horizonte lyg rašalinis dangus, o gal nuolaužų pilna jūra?
Kitoje drobėje minia su dujokaukėmis virsta kaukolių srautu, dar kitoje – personažai lyg su antveidžiais, be jokių bruožų, žalzganų spalvų drobė primena veiksmą po vandeniu. Iš pirmo žvilgsnio spalviniai štrichai atrodo abstraktūs, bet geriau įsižiūrėjus ryškėja tunelis, miesto kontūrai, drumzlina upė, dėmės jungiasi į jau žiūrovo fantazijos piešiamus siaubus.
Praėjus dviem savaitėms nuo kūrinių užbaigimo, 2011 metų kovo 11 dieną, pasaulį sukrėtė žinia apie Fukušimos atominės elektrinės sprogimą. Japonijoje įvykęs žemės drebėjimas ir po jo sekusi visa šluojanti cunamio banga nusiaubė pakrantę, šlavė pastatus, transportą, glemžėsi žmonių gyvybes.
E.Klimo paveikslai atrodė lyg šių įvykių iliustracijos, nors buvo nutapyti prieš pat katastrofą.
Menkutis įtrūkis, ir krenta lėktuvai
Panevėžyje gimęs, augęs ir po studijų į gimtinę vėl sugrįžęs E.Klimas į panevėžiečių menininkų gretas įsiveržė su didele jėga ir kūrybiniu potencialu.
Dailininkas yra surengęs keturias personalines parodas, dalyvavo dešimtyje grupinių parodų Lietuvoje ir Moldovoje. Šių metų gegužę jis dalyvavo tarptautinėje tapybos bienalėje „Kišiniovas 2015“ Moldovoje. Gimtajame mieste savo kūrybą E.Klimas rodo pirmą kartą.
E.Klimas yra Vytauto Mikalausko menų gimnazijos dailės mokytojas.
Menininko ekspozicija „Pastovus kitimas“ yra tarsi perspėjimas vartotojiškai visuomenei, kvietimas atsisukti ir pažvelgti, ką žmogus palieka po savęs, kai pernelyg „užsižaidžia“ technologinio pasaulio naujovėmis.
Tai kita technologinio pasaulio pusė, apie kurią negalvojame, nes retai tiesiogiai susiduriame su pasekmėmis. Kiek bežavėtų žmones nauji blizgesiai, kiek beužvaldytų vis modernesnių daiktų troškimas, mums neišvengiamai teks sužinoti baisią gamybos ir poreikių tenkinimo kainą. Sekindami ir teršdami planetą, mes patys įsisukame į uždarą ratą, kuris kaip tornadas nesustabdomai skrieja, įtraukdamas vis gilyn ir gilyn.
„Nemanau, kad žiūrovai sakys „kaip gražu“, gražių peizažų netapau, jie ir taip gražūs. Savo kūryba keliu kausimus: kur einame ir ko siekiame? Žmogus mato prabangą ir nesusimąsto, kokiomis sąlygomis ji sukurta, kas lieka po gamybinio proceso? Ar kam svarbu, kaip branduolinį kurą įdeda į reaktorius? Mes labai prisirišę prie naujovių, aš pats nė dienos neištveriu be mobiliojo telefono, tuoj apima nerimas, o jau be elektros būtų visai katastrofa. O kokia viso to kaina? Prabangos gamybos likučius kažkas juk sutvarko, atliekos keliauja į gamtą, vienur džiaugiamasi blizgučiais, kitur nusėda tonos toksinų, nuodai smelkiasi į žemės kūną“, – kalbėjo kūrėjas.
E.Klimas patikino, kad jis nėra prieš naujoves ir sparčiai modernėjantį pasaulį, bet nori priminti, kad visame kame privalo būti tam tikri „saugikliai“, neleisiantys žmonijai susinaikinti.
Tai labai gerai iliustruoja nerimastingų spalvų drobė „Techninis lūžis“. Žmogaus sukurtame mechanizme atsirado menkutis įtrūkimas – tai toks kasdieniškas reiškinys, o dėl jo krinta lėktuvai, skęsta laivai, virsta traukiniai.
„Norėjau parodyti, kad nedidelis įtrūkis mūsų pačių kūrinyje mus pražudo“, – sakė autorius.
Ekologijos žinia – per nuodus
„Jis labai ekologiškas žmogus, visada toks buvo. Ką bedarytų, visada išsiskyrė. Iš pažiūros ramaus būdo, bet moka nerti stačia galva, – šiuo atveju į tapybą. Spalvos atrodo niūrios, bet iš tiesų natūralios ir šiltos, matyti, kad autorius kūrybiškai veržlus ir drąsus“, – kalbėjo menininko mokytoja Irina Nosova.
Tapytojo mama, panevėžiečiams žinoma poetė ir kadaise čia gyvavusio poezijos teatro įkūrėja, o dabar rajone ūkininkaujanti Edita Klimienė sūnaus kūrybinį augimą apibūdino eilėraščiu.
„Jis kuklus, neišpaikintas dėmesio, taikiai dirba, ramiai gyvena. Mačiau, kaip jis smirdino tuos darbus, murlino baubus“, – dar ir proza pridėjo ji.
„Dėkoju draugei Ievai ir mamai, kad įkvėpė ir leido visokiom chemijom nuodyti šeimą“, – E.Klimas atviravo apie mylimų moterų indėlį į kūrybą.
Išties tausoti aplinką ir save skatinančios didžiulio formato drobės gimė visai neekologiškomis sąlygomis. E.Klimas jas tapė aliejiniais, akriliniais, acetoniniais, net automobiliniais dažais, naudojo nitrolakus, statybinius gruntus ir kitokius kenksmingus produktus.
Didelei drobei reikia erdvės, tad procesas vyko ten, kur rasdavo vietos: sandėlyje, garaže, pašiūrėje, mamos ūkio patalpose.
Paveikslo dydis priklausė nuo to, kokio dydžio sieną rasdavo. Vieną darbą tapė namie, bute, kai reikėjo išnešti – nelindo pro duris.
„Dažams skiesti naudojamas terpentinas, jis daromas iš pušų sakų. Atrodytų, ekologiškas produktas, bet nuo kontakto ant rankų atsiranda votys, plaučių erozija, alergijos. Betgi mano tapyboje tai vienas iš nekenksmingiausių produktų. Apsauga – tik atviras langas“, – menininkas apibūdino žiūrovui nešamos persergėjimo žinios kainą.
Menotyrininkai atkreipė dėmesį
Šį pavasarį per Dailės dienų parodas Vilniuje žinomi menotyrininkai atkreipė dėmesį į panevėžiečio kūrybą, autoriui žarstė komplimentus, sakė dedantys daug vilčių į jo kūrybines perspektyvas.
E.Klimas prisipažino, kad į dailės pasaulį įžengė ne todėl, kad nuo mažumės mėgo piešti, o vien dėl to, kad buvo neklaužada vaikas. Mokykloje sunkiai sekėsi tikslieji mokslai, mokytojai jį nuolat linksniavo kaip blogą mokinį.
„Nuėjau į dailės mokyklą, tai įkvėpė: kad ir blogas esu, bet gal įstosiu į Dailės akademiją“, – paauglystėje užgautas ambicijas prisiminė E.Klimas.
„Akademijoje išmokau amato, o kai baigiau, pradėjau kurti“, – šypsosi panevėžietis.
Ekologijos tema E.Klimo kūryboje apsigyveno nuo pat pirmųjų studijų metų ir plėtojama iki šiol. Menu nešamos žinios aktualumas neblėsta. Be to, ji tapo tapytojo skiriamuoju bruožu, jau atpažįstamu braižu.
„Sukau galvą, ką tapyti, ir sumaniau vaizduoti kitą pramogų pusę kaip antipodą: gamtos užterštumas, tai, ką paliekame po savęs. Pradėjau tapyti žmones, kurie valo užterštą gamtą, sprogusius branduolinius reaktorius. Mintyse gyvavo Černobylis. Sukrėtė žinia, kad iš JAV atsiųsti robotai sugesdavo nuo radiacijos, o tada vietoj jų buvo siunčiami kareiviai plikomis rankomis.
Kambaryje susikonstravau modelį: ant stovo pritvirtinau kareivišką „šinielių“, ant kamuolio užmoviau dujokaukę“, – pasakojo E.Klimas.
Panaudojo realius nusikaltėlių atvaizdus
Dailininkas prisiminė ir kaip gimė paveikslas „Ar tai Achmedas?“, primenantis kruviną išpuolį Paryžiuje.
Studijų laikais jis gavo užduotį nutapyti šių dienų aktualiją. Nusprendė dažais perteikti vis labiau bauginamą naujųjų technologijų kišimąsi į asmeninę žmogaus erdvę – agresyvėjantį masinį sekimą. Įtaisytos kameros mieste, patalpose, transporte, darbo vietose, prekybos centruose, žmogų nuolat seka visa aprėpianti dirbtinė akis.
Kad paveiksle galėtų įkomponuoti neva ieškomų – sekamų žmonių nuotraukas, E.Klimas kreipėsi į policijos komisariatą ir gavo realius 2005 metais policijos ieškomų asmenų atvaizdus, juos ir panaudojo.
„Nežinau, kokios jie buvo tautybės, bet tamsaus gymio, panašios išvaizdos į dabar ieškomus teroristus. Vadinasi tai, ką piešiau prieš dešimtmetį, tebėra aktualu ir, liūdna pripažinti, virto kruvina šių dienų aktualija“, – sakė E.Klimas.
