Lygiai tas pats prieš daugelį metų nutiko ir su jos mama – Ona budėjo prie mirštančiosios, bet pačią mirtį vis tiek pramiegojo, trumpam užsnūdusi. Panašus nutikimas yra buvęs ir Onos giminaitei.
Vilnietis 53 m. Artūras neseniai atsisveikino su mylimu augintiniu. Garbaus amžiaus šuo nugaišo būtent tada, kai šeimininkas trumpam nuo jo atsitraukė ir išėjo į lauką parūkyti.
Ar tai tik sutapimas, ar tam tikras dėsningumas? Kodėl mirštantieji taip elgiasi? Nori apsaugoti mylimus žmones nuo skausmingų išgyvenimų?
O gal patys artimieji, pasąmoningai nujausdami laiką, kada mylimą žmogų ar gyvūną ištiks mirtis, lyg netyčiomis suskumba pasitraukti ar trumpam užmigti?
Gana dažnas atvejis
Parapsichologas Vladimiras Azanovas patvirtino – tokie dalykai nutinka gana dažnai. Bet ne mirštantysis „užmigdo“ artimuosius. Tiesiog, kai nieko nėra šalia, numirti yra lengviau.
„Siela tokiu būdu atranda ramybę. Mirštančiajam niekas netrukdo, tuo metu jokių pašalinių vibracijų nėra, ir tada siela gali išeiti iš savo kūno.
Kai mirštančiajam dėmesį skiria artimieji, žmogus „maitinasi“ tomis energijomis, tai savotiška pagalba. Kai artimieji dėmesio skiria mažiau, tada nėra papildomos energijos ir atsiranda galimybė išeiti“, – aiškino parapsichologas.
Pasak V.Azanovo, žmogus pasąmoningai žino laiką, kada gali numirti, maždaug trijų dienų laikotarpyje. Maždaug metai prieš mirtį jis gali pradėti šnekėti, kad jam laikas išeiti – savotiškai ruošiasi.
„Kai artimieji šalia, jis negali savo jėgomis išeiti ir greitai numirti“, – įsitikinęs parapsichologas. Kaip tokiu atveju elgtis yra teisingiau – palikti mirštančiajam daugiau privatumo ar vis dėlto būti šalia?
„Manyčiau, kad ir tas, ir tas variantas yra tinkamas. Nieko gero, jeigu po to mes gailimės, kad tą vieną akimirką nebuvome šalia. Žmogus išeis ar šalia mūsų, ar be mūsų – tai neturi reikšmės. Siela atranda tą laiką, kada jai reikės išeiti“, – sakė V.Azanovas.
Ašaros mirusiajam netrukdo
Parapsichologas paneigė vyraujantį įsitikinimą, kad ką tik mirusiam žmogui trukdo artimųjų raudos ir emocijos. „Emocijos – natūralus dalykas. Mes praradome artimą žmogų, todėl taip elgiamės. Sielai nuo to nei šilta, nei šalta – ar mes verksime, ar šypsosimės, ar čiaudėsime“, – sakė jis.
Pasak jo, miręs žmogus jaučiasi panašiai, kaip sapnuojantis. „Kai miegate, jūs negalite reguliuoti savo sapno. Taip ir mirusiojo siela gali matyti šalia savo kūno artimuosius, bet į juos nereaguoja.
Mirusysis taip pat dalyvauja savo laidotuvėse, bet emocijų neišgyvena. Kai mes miegame, stiprias emocijas jaučiame nebent, kai sapne bijome – tada galime prabusti“, – dėstė V.Azanovas. Esą, dėl to labai svarbu, kad mirusiojo siela neišsigąstų.
Kaip teisingai elgtis šalia mirusiojo? Visų pirma – tyla, ramybė, lyrinė muzika. Svarbu netriukšmauti.
Taip pat reikia patalpoje, kurioje yra miręs žmogus, uždengti visus veidrodžius, jei tokių yra. Taip reikia padaryti, kad siela nesugebėtų pamatyti savęs veidrodyje.
„Įsivaizduokite – miegate, ir staiga nubudę pamatote prieš save veidrodį. Jūsų reakcija bus išgąstis. Taip ir siela gali save pamatyti, ir čia nėra nieko gero.
Veidrodis yra langas į aną pasaulį. Tada siela greičiau išeina, tačiau ji dar turi pabūti šalia mūsų dvi-tris dienas“, – aiškino V.Azanovas.
