Tiesa, nuomonė pasikeičia kiek apsižvalgius. Kur daugiau rasi daugybę kortų malkų, paslaptingai besišypsančių dekoratyvinių raganaičių ir didžiulę biblioteką knygų apie burtus ir magiją?
„Užeikite, nesidrovėkite. Dar keli skambučiai, ir galėsiu jus priimti“, – taria ponia Vilija ir pakviečia pasigrožėti suvenyrinėmis raganaitėmis, kuriomis nukabinėtos erdvaus kabineto sienos.
Prisėdusios prie didelio stalo, ant kurio puikuojasi didžiulės knygos lyg iš senųjų pasakų, šnekamės apie Vilijos darbą, konsultacijas ir raganišką gyvenimą – gal, tikėtina, kitiems lemtį pranašaujanti moteris gyvena lyg inkstas taukuose?
„Nieko panašaus, – atkerta ragana. – Net jeigu žinočiau, kas man rytoj nutiks, kaip turėčiau elgtis? Juk nepasislėpsiu kokiame nors rūsyje.“
Žmones piktina raganos titulas
Pasitikėjimo savimi ir tvirtumo ugniaplaukei moteriai netrūksta. Ir nieko keista – juk ant gležnų Vilijos pečių gula ne tik 1996 metais įkurta Raganiūkščių mokykla, kuriai pati vadovauja, bet ir rūpesčiai dėl dabar jau vienuolikamečio Vaido, kurį ji įsivaikino, kai berniukui buvo vos metukai.
Tiesa, tada ji buvo labai laiminga su antruoju vyru Dariumi Sabaliausku. Ji nė įtarti negalėjo, kad vos po pusmečio, praleisto santuokoje, viskas apvirs aukštyn kojomis ir geraširdis sutuoktinis bus teisiamas dėl nužudymo.
„Kai prieš dvidešimt metų įkūriau mokyklą, jutau didžiulį visuomenės pasipriešinimą. Dabar žmonės gerokai laisvesni, tačiau tada įkurti Raganiūkščių mokyklą man buvo iššūkis. Tie, kurie linkėjo man gero, ragino nesivadinti ragana ir neprovokuoti tautiečių. Bet juk aš nesu fėja. Jei pats žmogus raganą geba sieti tik su inkvizicijomis ir žiniomis iš istorijos pamokų, tai nėra mano problemos.
Mano pseudonimas ilgainiui tapo tarsi vardu. Tie, kurie bandė ką nors neigiamai kalbėti, taip ir nutilo. Man labai juokinga girdėti klausimus, kas gi mane išrinko vyriausiąja ragana, – atrodytų, lyg būčiau pasiskelbusi prezidente! Taip kalba internautiniai kūdikėliai. Jei ateitų čia, elgtųsi visai kitaip. Iš baimės į kelnes pridėtų.
Tai yra visuomeninė organizacija. Kiekviena turi vidinę tvarką, hierarchiją ir pasiskirstymą.
„Raganiūkščių mokykla“ yra mano. Protingam žmogui ji netrukdo. Kaip norime, taip vadinamės. Tai yra mano įvaizdis ir jis man patinka.
Esu vyriausioji Lietuvos ragana. Kada nors, tikiuosi, tapsiu ir vyriausia Lietuvos ragana pagal amžių“, – šypsojosi V.Lobačiuvienė.
Aiškiaregė, kuri nekeičia savo likimo
Nors moteris žmones gydo daugiau nei trisdešimt metų, vis dėlto ją iki šiol trikdo tie, kurie ateina ir prašo nuimti prakeiksmus arba atneša konkrečią žmogaus nuotrauką ir ją rodydami klausia, ar galėjo tas žmogus prakeikti.
„Beveik trisdešimt metų aš gydau žmones savo energija. Tai vadinama energinio žmogaus lauko atkūrimu. Mano pagrindinis darbas yra gydyti, todėl pirmiausia priimu žmones, kurie ateina gydytis.
Pastaruoju metu tapo ypač populiaru ateiti ir sakyti, kad esi prakeiktas. Nepaisant išsilavinimo ir intelekto, daug žmonių kreipiasi įsitikinę, kad juos prakeikė.
Bet ir man kartais nesiseka, tačiau tai nereiškia, kad aš prakeikta. Kiekvienam iš mūsų yra duotas likimas. Net jeigu aš ir turiu aiškiaregystės dovaną, tai dar nereiškia, kad ką nors pakeisiu. Žmones mokau kitokio požiūrio. Reikia ne kaltų ieškoti, o išeities iš susidariusios situacijos.
Kartą nuėjau į parodą, kur susirinko daugybė garbingų žmonių. Ten manęs puolė prašyti, kad paburčiau.
Tokiomis akimirkomis pasidarau pikta ir bjauri. Jei aš ir žiūriu į ateitį, tai ne parduotuvėje, kavinėje arba parodoje.
Aš labai rimtai ir atsakingai vertinu savo darbą. Kiekvienas pokalbis su žmogumi, kuris ateina pas mane, yra labai rimtas.
Neneigiu prakeiksmų, tačiau jie paprastai būna susiję su visa gimine ir su jais reikia labai rimtai dirbti. Tai tarsi rebusas, kurį sprendžiame kartu su žmogumi, bet jeigu jis prakeiksmą ima lyginti su kepure ir mano, kad taip paprasta jį nuimti, kartais man būna pikta“, – dėstė ragana.
V.Lobačiuvienė įsitikinusi, kad žmonės neturėtų domėtis savo likimu. Jei tai būtų neuždrausta, niekam nebūtų paslaptis, kas mūsų rytoj laukia. Žmogus privalo būti labai stiprus, kad norėtų gyventi šiandien žinodamas, kas laukia rytoj. Tik išmintingam žmogui duota žinoti, kas bus rytoj.
Kartais Vilijos klausia, kodėl ji nebando keisti savo gyvenimo, tačiau į tai ji atsako, jog to daryti tikrai net nežada. „Man leista pažiūrėti į ateitį todėl, kad aišku, jog aš jos nekeisiu. Aš ją priimsiu ir džiaugsiuosi tuo, ką turiu“, – paslaptingai kalbėjo V.Lobačiuvienė.
Viešumas trikdo kasdienybę
Iš šalies galima pagalvoti, kad ateitį spėjanti ragana gyvena idealų gyvenimą. Kaip gi atrodo jos asmeninė erdvė ir ką ten galima sutikti? Vilija tik juokiasi ir tikina gyvenanti paprastos moters gyvenimą.
Tiesa, atpažįstamumas visuomenėje ir viešumas šiek tiek trikdo moterį – juk net parduotuvėje atsitiktiniai žmonės smalsauja, kokius produktus moteris perka ir ką ketina valgyti vakarienei.
„Būna, kad net Palangos paplūdimyje žmonės prieina ir kalbina. Pasiseka man tada, kai niekas manęs nepastebi.
Paprastai praeiviai ne tik pasisveikina, bet ir ima kalbėtis, kartais net įkyriai. Tai dažnai priklauso nuo intelekto. Dažniausiai girdžiu prašymus paburti. Būtų malonu, jeigu žmogus nusišypsotų, tačiau jei išgėrę žmonės ateina aiškinti, kad manimi netiki, tačiau po kelių akimirkų prašo pažiūrėti į delną, tikrai nervina.
Su žmonėmis bendrauti man malonu. Yra daugybė žmonių, kurie man tiesiog nori padėti, pataria, užleidžia eilėje. Kartą ligoninėje man pasiūlė pagalbą, kai reikėjo greitai susitvarkyti dokumentus.
Nesinaudoju privilegijomis, bet tikrai yra žmonių, kurie nori padėti todėl, kad esu jiems ar jų šeimos nariams padėjusi, išgydžiusi“, – tvirtino ragana.
Norėjo realizuoti save politikoje
Vyriausioji ragana gimusi po Šaulio ženklu. Ji tikina turinti daug energijos ir ugnies, dėl kurios ne kartą pati yra nudegusi.
Savo asmeniniame gyvenime, tikino Vilija, yra daug praradusi. Net vyrai, kurie buvo šalia jos, nesugebėdavo susitaikyti su tempu, kuriuo gyveno moteris.
„Esu labai stipri moteris. Būna, kad atsiranda šalia manęs stiprių žmonių, tačiau tokie jie būna tik išoriškai. Paprastai viduje jie gana silpni. Man net yra tekę teisintis dėl tam tikros veiklos arba vyrai imdavo su manimi konkuruoti.
Būdavo, kad atsirasdavo tokių, kurie pasidarydavo kaip tarnai, o tai irgi nesmagu.
Suprantu, kad tai yra mano karma, lemtis. Žinau, kad eidama savo keliu, turiu kažką aukoti. Kiekvienas, kuris gyvenime ką nors pasiekė, kartu daugybę dalykų ir prarado.
Jei kas nors man leistų, rinkčiausi kitokį gyvenimą. Manau, kad būčiau galėjusi padaryti politinę karjerą. Esu lyderė ir karvedė. Visada norėjau vilkėti uniformą, dirbti policijoje.
Mano gyvenime vis dominuodavo šauliškas išdidumas. Visada turėjau lyderio sindromą. Esu tam tikra fašistė ir negaliu su tuo kovoti.
Pirmasis vyras mane labai palaikė. Jo buvimas šalia man buvo labai svarbus. Mudu išsiskyrėme po 14 metų, praleistų santuokoje, tačiau tai buvo geriausi metai. Jis visada mane besąlygiškai palaikė.
Net po skyrybų gerai sutarėme, tačiau tam žingsniui ryžomės dėl vienos priežasties – nenorėjome gadinti santykių ir gražių prisiminimų pykčiais ir kivirčais.
Su pirmuoju vyru susilaukiau dviejų dukterų. Vyriausiajai – 36-eri. Ji yra mano priešingybė. Tai labai nepasitikinti savimi ir kompleksuota moteris. Jai rūpi tik šeima ir vaikai.
Antrai dukrai – 31-eri. Ji bėgikė maratonininkė, kuriai ypač įdomi aiškiaregystė. Nuo pat mažens ji kartu su manimi dalyvaudavo konsultacijose. Dar kai ji buvo įsčiose, aš gydžiau žmones. Tiesa, nenorėčiau, kad kas nors iš mano artimųjų eitų mano keliu“, – sakė moteris.
Tyčiojosi iš įvaikinto berniuko
Po skyrybų su pirmuoju vyru moteris bandė laimę kurti su penkiolika metų jaunesniu Dariumi Sabaliausku. Vilijai atrodė, kad jų santuoka bus labai sėkminga ir laiminga, tačiau vos per pusmetį viskas apvirto aukštyn kojomis. Šiuo metu D.Sabaliauskas nuteistas už nužudymą.
„Su Dariumi labai norėjome turėti vaikelį. Nusprendėme pasiimti kūdikį iš vaikų globos namų. Vaidui, kuriam dabar 11, tada buvo vos metukai.
Kai įsivaikinau berniuką, buvo net pasklidusios kalbos, kad tai padariau dėl savireklamos arba dėl pinigų, kuriuos, neva, gaunu už vaiką.
Bet visa tai yra juokinga – kokius gi pinigus aš gaunu, jei net už dienos stovyklą turiu sumokėti pati?
Nuo pat tos akimirkos, kai pasiėmiau kūdikį, niekas nepaklausė, kaip aš jį auginu ir kaip man sekasi tai daryti. O juk mažylio gerovė ir jo gyvenimo sąlygos priklauso tik nuo to, kaip aš tai sugebu sukurti.
Iki šiol mano vaikelis yra kitoks nei visi vaikai. Juk dviejų mėnesių jį mama išmetė. Jam ir dabar kiekvieną dieną reikia laikytis už rankos. Jam didžiausia trauma, jeigu vakare jo neapkabinu. Jis miega su žaisliukais ir nori jausti, kad nėra vienas.
Kartais prie Vaiduko žmonės ima kalbėti apie mane kaip apie globėją. Kaip žmonės drįsta taip daryti? Kiekvienas žmogus turi teisę turėti mamą. Aš visada prašau nekalbėti apie tikrąją motiną. Jis žino, kad nesu jo biologinė mama, tačiau to jam ir pakanka. Jo nereikia daugiau traumuoti. Vaidukui labai svarbu turėti kuo daugiau giminių. Jis nuolat apie tai kalba – jam tai suteikia saugumo.
Kai vaikas buvo antroje klasėje, jis patyrė siaubingą psichologinį smurtą. Tada aš kreipiausi į socialines darbuotojas, tačiau nesulaukiau nė vieno atsakymo. Visi tiesiog numojo ranka į mūsų problemas.
Iš vaiko buvo tyčiojamasi dėl to, kad jis įvaikintas. Net negalėjau niekam pasiskųsti.
Jei neturėčiau savo raganyno ir žmonių, kurie man čia padeda, nežinau, kaip būtų ir kur dėčiau vaiką.
Visai neseniai atsirado ir Vaiduko sesuo. Jai 20 metų. Kai ji mus susirado, negalėjau jos išvaryti. Juk puikiai suprantu apie ryšį tarp tikros sesers ir brolio. Esu atsakinga ir, jeigu tik galiu, visada stengiuosi padėti“, – tikino ragana.
Šiuo metu šalia moters nėra jokio žavaus džentelmeno. Nors pačiai Vilijai žavesio ir charizmos netrūksta, vis dėlto ji įsitikinusi, kad taip, kaip ji gyvena dabar, yra geriausias sprendimas.
