– Į jus kreipiasi daugybė įvairiausių žmonių – kiek jų yra vaikystėje patyrę smurtą?, – paklausėme V.Budraitytės.
– Nežinau, kokia statistika Lietuvoje, bet mano klientų stastistika tokia: kas antra į mane besikreipianti moteris yra patyrusi smurtą – čia nekalbu apie lengvą pliaukštelėjimą.
– O vyrai?
– Dar dažniau. Nežinau, kodėl Lietuvoje tokie keisti įstatymai. Jei tu pareigūnas, teisėjas, valdininkas, policininkas – taip pat daugybės kitų profesijų atstovas – tu negali kreiptis į psichiatrą. Draudimo nėra, bet tampi nebepatikimas arba netinki toms pareigoms. Ir tuomet jiems lieka kas? Būrėja – tokia kaip aš.
Jie žino, kad niekam nepasakysiu. Net vardų pavardžių nežinau. Užsirašo Jonukas ar Petriukas – ir tiek žinių. Bet matau, kas vyksta.
Depresijos, nemiga, polinkis į alkoholizmą – net aukščiausius postus užimantys žmonės nuo to kenčia.
Smurto Lietuvoje klaikiai daug. Buvau priversta tapti psichologe, nes supratau, kad žmonės ateina pas būrėją pasikalbėti.
– Iš ko matosi, kad žmogus buvo vaikystėje muštas, skriaustas?
– Iš pirmo žvilgsnio vaikystėje išgyvento smurto dažniausiai nesimato. Kartais tai rodo kortos, horoskope yra tam tikrų linijų, inkstų veikla sutrikusi – bet ne visada.
Aš susiduriu su žmonėmis, kurie turi klaikių nuoskaudų iš vaikystės, patirtų savo šeimoje. Jie prisimena siaubą, kurį dažniausiai patyrė iš geriančių tėvų, bet sėkmingai išsikapstė.
Ateina verslininkas: 40 metų, du vaikai, sėkmingas verslas – arba ponia: graži šeima, klestintys vaikai. Abu iš inteligentų šeimų. Net įtarti negalėtum jokio smurto vaikystėje!
Kartą vienas septyniasdešimtmetis pradėjo graudžiai verkti, kad tėvas jį primušė, kai buvo penkerių metų. Žiauriai primušė.
– Kas užauga iš muštų vaikystėje?
– Galiu pasakyti apie tuos, kurie kreipėsi į mane: užauga normalūs ir nemažai pasiekę žmonės, bet su labai didelėmis psichologinėmis problemomis.
Pirmiausia, jiems labai sunku susirasti porą. Kaip bebūtų keista, jie renkasi smurtaujantį sugyventinį.
Net jei mušė ne tave, o tavo mamą – vėliau susirasi tokį vyrą, kuris tave muš.
Baisiausia, kad jei ir susiranda vyrą – tai geriantį. Jos net nežiūri į negeriantį vyrą. Atrodo, bėk nuo to geriančio – bet joms į pasąmonę įkalta.
Net žinodamos, kad nieko gero iš to nebus, moterys kiša kilpą į galvą.
– O vyrai renkasi smurtaujančią moterį?
– Aš su tuo nesusidūriau. Per trisdešimt metų tik kartą vyras minėjo, kad žmona jį daužo.
Bet smurto aplinkoje išaugęs žmogus jaučia nerimą.
Mes labai agresyvi tauta. Kodėl užsieniečiai mums atrodo kaip medūzos: „pardon – pardon“, kodėl stebimės, kad Niujorke visi vairuotojai mandagūs?
– Ar jūsų klientai pasakoja, kad muša vaikus?
– Jokiu būdu – visi aiškina, kokie jie geručiai: „Mane mušė – bet aš savo vaikų nemušu“. Bet ateina jų vaikas ir pasakoja, kad tėvas sadistas. O tėvui atrodo, kad jis labai švelnus, palyginus su tuo, kaip mušė jį patį. Jie net nesuvokia, kad smurtauja. Kas čia tokio, kad sūnus savaitę į fizinio lavinimo pamokas negali eiti.
Be to, tėvai žaloja savo vaikus paauglius – stumdo, laiko už gerklės. Jiems atrodo, kad taip rungiasi. Jau nekalbu apie keiksmažodžius – rėkimus, grasinimus nužudyti. Po to pažada vaikui kokią nors dovaną, pavyzdžiui, brangią mašiną – ir jis niekam nesiskundžia.
Kai praneša, kad vaikas namuose nusižudė dėl problemų mokykloje – niekada netikiu. Jie žudosi todėl, kad jų tėvų šeimoje, nors ir išoriškai tvarkingoje, yra smurtaujama.
– Nuo kokio amžiaus prasideda nemušti Lietuvos gyventojai?
– Sakyčiau, nemuštųjų karta dar neprasidėjo. Vienas kitas nemuštas. Dar negalima kalbėti apie kartą, kurie negavo beržinės košės.
Iš mano klientų patirties – šešiasdešimtmečių karta gaudavo diržo už prastus pažymius, praleistas pamokas, gal bernus pagaudavo rūkančius.
Mano anūkų karta mažiau gauna mušti. Bet mūsų karta gavo pylos visi daugmaž vienodai, o dabar išsiskyrė: vieni negauna visai, kiti gauna labai daug.
– Kas, jūsų nuomone, galėtų pakeisti šią situaciją?
– Tik įstatymai. Ir kai kaimynai nebijos skambinti į policiją ir pranešti, kad šalia yra mušamas vaikas.
– Bet tai reiškia, kad jūs turėsite mažiau klientų?
– Klientų man užteks!
