Lietuvių kalbos ir literatūros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, hab. dr. Nijolė Laurinkienė papasakojo, kad deivė Milda pirmą kartą paminėta tik XIX a. pirmoje pusėje istoriko Teodoro Narbuto raštuose. Šis teigė, kad jai buvo paskirtos dvi šventyklos – viena Kaune, Aleksote, kita Vilniuje, Antakalnyje, dabartinės šv.Petro ir Povilo bažnyčios vietoje.
Po to vieni istorikai romantikai deivę Mildą priėmė kaip tikrą, kiti smarkiai ja abejojo ir jos egzistavimą neigė. Visko išgalvoti T.Narbutas, esą, negalėjo, matyt, kažką tikrai apie šią deivę girdėjo, bet tikslesnių nuorodų jis nepateikė.
Rašytojas Petras Tarasenka yra minėjęs, kad Mažeikių rajone, Sedos apylinkėse buvo Mildos slėnis su ąžuolynu ir šventu šaltiniu, kurio vandeniu žmonės gydydavosi. 1917 m. rašytojas Petras Vaičiūnas parašė kūrinį „Milda, meilės deivė“, kur ją vaizdavo kaip gražią moterį giliomis ramiomis akimis, ilgais tamsiais plaukais, grakščią, kaip žydinti lelija. Tai – jo vaizduotės vaisius.
Kitos lietuvių deivės, pavyzdžiui, gyvybės ir vaisingumo deivė Žemyna ar Laumė, buvusi Perkūno žmona, nutrenkta į žemę už neištikimybę, yra daug senesnės ir autentiškesnė už Mildą. Nepaisant to, Milda lietuviams yra labai miela. Ji netgi lyginama su graikų Afrodite bei romėnų Venera.
Mildos vardas tikriausiai kilęs iš žodžio „milti“, kurio dažniau vartojama forma yra „pamilti“. Mergaitės Lietuvoje mielai vadinamos Mildos vardu (pernai jis suteiktas 70-čiai naujagimių).
Be to, pastaraisiais dešimtmečiais pamėgta gamtoje švęsti Mildos šventę. Ne veltui šiai šventei pasirinktas gegužės mėnuo – laikotarpis, kai viskas gamtoje žydi, aplink labai gražu, o ir žmonės pasijunta energingesni, labiau nori džiaugtis gyvenimu, mylėti ir būti mylimi.
N.Laurinkienė sakė: „Meilės jausmas ir senovėje, ir dabar žmonėms labai svarbus, be jo negalime gyventi. Yra žinomas Rene Descarteso posakis „Mąstau, vadinasi, esu“, bet senuose raštuose aptikau ir posakį „Mylime, vadinasi, gyvename“. Gal ir keista, bet šią mintį išreiškė stačiatikių vienuolis.“
O gal seniau meilės jausmas buvo ne toks reikšmingas, kaip dabar, juk santuokos dažnai būdavo kuriamos tėvų susitarimu? „Meilė tikrai buvo svarbi ir seniau, na, o meilė ir santuoka ne visuomet sutampa... Būdavo ir taip, kad žmonės susituokia, verčiami aplinkybių, bet gyvendami kartu visai neblogai sutaria ir tampa artimi. Kad meilės tema lietuviams labai svarbi buvo ir seniau, rodo ir tai, kad didžioji dalis liaudies dainų yra apie meilę. Apie ją daug kalbama ir pasakose, kurios paprastai baigiasi vestuvėmis“, – sakė pašnekovė.
Būdavo senovėje ne tik meilės, bet ir sekso. Tik dažnai liaudies dainose apie tai kalbama subtiliau, kaip apie „sutryptą darželį“, „nukrėstą raselę“ ar prarastą vainikėlį... Pasitaiko ir dainų, kur pasakojama apie bernelį, kuris užsuka į mergelės klėtelę ir praleidžia ten naktelę. Iš to, kad tokių dainų nemažai, galima spręsti apie tai, kad ir tokių atvejų būdavo daug. Nors daug kas buvo draudžiama, žmogaus prigimtis prasiverždavo. Visko pasitaikydavo ir tarp valstiečių, ir aukštuomenėje.
N.Laurinkienė teigė: „Legendos egzistuoja, tai – mūsų dvasinės kultūros paveldas, kuris teikia žmonėms dvasinio peno ir gyvybingumo. Ir jeigu žmonėms norisi turėti deivę Mildą, tad kodėl gi ne?“
