Senovės graikai taip gerbė laiką, kad net turėjo dvi su juo susijusias dievybes – Chroną ir Kaerą. Chronas – tai chronologinio, kiekybinio laiko, žyminčio įvykių seką, personifikacija. Jis vaizduojamas kaip hibridinis dievas, turintis gyvatės kūną ir tris galvas: žmogaus, jaučio ir liūto. Antrasis dievas Kaeras įkūnijo galimybes, sėkmę ir tinkamumo momentą. Jį graikai vaizdavo kaip jauną, gražų dievą su sparnais ir viena plaukų sruoga. Jis stovi ant pirštų galiukų, nes nuolat bėga. Kaeras rankose laiko svarstykles, taip parodydamas, kad likimas yra teisingas, nes pasveria, ar esi nusipelnęs sėkmės. Tačiau pagauti ją ar nepagauti – paties žmogaus atsakomybė. Taigi šis laikas buvo ne likimo šeimininkas, o savotiška žmogaus, siekiančio savo žemiško tikslo, priemonė.
O ką žinome apie laiką šiandien? Kad jį rodo laikrodžiai, kompiuteriai ir mobilieji telefonai. Kad rudenį jį paankstiname, o pavasarį sugrąžiname. Kad yra laiko juostų. Kad Grinvičo meridiane yra vieta, kur steriliai saugomas specialus laiko etalonas, pagrįstas vadinamuoju atominiu laiku. Atrodytų, visiems toje pačioje vietoje gyvenantiems žmonėms laikas turėtų būti vienodas. Tegul sau fizikai kalba apie laiko reliatyvumą – mums jis turėtų būti tas pats, kad susitartumėme. Visi turime laikrodžius, o dauguma – mobiliuosius telefonus, kurie periodiškai siunčia tikslaus laiko signalus. Tačiau jei viskas būtų taip paprasta, pasaulyje neegzistuotų nepunktualumas. Nebūtų ir tokių posakių „Pamiršk praeitį, žiūrėk į ateitį“ ar priešingai „Kas pamiršta savo praeitį, tas pasmerktas ją kartoti“. Nepunktualumas, t. y. kai žmogus nesilaiko sutarto laiko, – gana dažnas ir erzinantis reiškinys. Nekantriai žiūrėdami į laikrodį lyginame tai, kas turėtų būti, su tuo, kas yra. Ir piktinamės, jei asmuo, reiškinys ar renginys vėluoja. Viskas įvyksta tada, kada įvyksta. Tačiau mes linkę sakyti, kad „įvyko per anksti“, „dabar jau vėlu daryti“ ir „galėtų vykti greičiau“ taip, tarsi egzistuotų vidiniai laiko normatyvai. Taigi nuolat darome prielaidą, kad kažkur egzistuoja viena atskaitos sistema – teisingas, objektyvus laikas. Ir kad egzistuoja kažkoks kitoks, miglotas – vidinis subjektyvus laikas. Apie jį ir pakalbėkime.
VIDINIS LAIKAS ATSPINDI ASMENYBĘ
Neurolingvistinio programavimo specialistai naudoja įdomų „laiko linijos“ pratimą. Asmuo prašomas susikaupti ir vaizduotėje atkurti įvairius savo gyvenimo momentus, tarsi paveiksliukus. Tarkime, chronologiškai įsivaizduoti savo ankstyvą vaikystę, paauglystę, dabartinį momentą, artimiausią ateitį, tolimą ateitį ir senatvę. Vėliau jo klausiama, kuriose erdvės vietose šie įvykiai atsiduria. Pavyzdžiui, vaikystė – už pakaušio iš kairės ir apačioje, dabartis – prieš nosį ar pačioje galvoje, ateitis – priešais viršuje. Žmonės šiuos vaizdinius projektuoja skirtingai. Sujungus vaizduotės sukurtus įvykius į vieną liniją, gaunama kreivė, vadinama „laiko linija“. Kai kurių asmenų kreivė būna surizgusi, kitų – gana tiesi. Su kokiomis žmogaus savybėmis tai susiję?
Jei laiko linija išsidėsto priekyje (žmogus sako „Štai čia matau savo vaikystę“ ir rodo, tarkime, į kairę ir į priekį, o paauglystę mato kairėje viršuje), o toliau linija, įskaitant ir dabarties momentą, eina prieš jo nosį – asmuo gyvena „kiaurai permatomu laiku“. Jis neblogai seka savo gyvenimo įvykius, nesunkiai prisimena faktus, tačiau stokoja emocinio įsitraukimo. Jis gyvena „stebėtojo“ gyvenimą, viską matydamas, tačiau iki galo neišgyvendamas akimirkos.
Jei laiko linija eina iš pakaušio pusės – dabarties momentas atsiduria galvos viduje, o toliau linija eina į priekį ir kiek į šalį, žmogus gyvena „įjungtu laiku“. Jis labai įsitraukia į kiekvieną akimirką, tačiau nepakankamai gerai suvokia, kas, kodėl ir kur link jis gyvena.
Linija, einanti žemyn, neretai rodo, jog asmuo suvokia gyvenimą kaip laipsnišką degradavimą, o einanti aukštyn – kaip optimistišką kopimą į kalną.
Jei asmens laiko linija eina ratu, jis linkęs sakyti, jog jis „užsiciklina ties tuo pačiu“, kad jo gyvenime viskas kartojasi ir, kad jam dažnai… svaigsta galva.
Žmonės, kurių laiko linija eina tiesiai į priekį, nemato tolimos ateities, nes ją užstoja artimesnės ateities „skaidrės“. Tam, kad asmuo pamatytų ateitį, specialistai jo paprašo kiek pakelti kreivės priekį į viršų.
Kai kurie žmonės „įklimpsta“ į praeitį, nes mato ją labai arti savo nosies. Jei ten projektuojami liūdni vaizdai, asmuo linkęs į depresiją. Jei arti nosies atsiduria ateitis, toks asmuo yra linkęs sutelkti dėmesį į rytojų. Jei ten yra bauginančių vaizdų, žmogus labai nerimauja.
Nustačius laiko linijos kryptį, neurolingvistinio programavimo specialistai siūlo ją „paredaguoti“, t. y. „pažaisti“ su įvairiomis jos kryptimis, „atpainioti“ ją, susikurti „šviesią ateitį“ ir t. t. Praktika patvirtina, kad šie neįprasti pratimai iš tiesų duoda rezultatų!
