Kaip savo žodžiais apibūdintumėte intelektą? Dažniausiai žmonės jį sieja su protu. Jei protingas, vadinasi, ir intelektualus. Literatūroje galime rasti įvairių intelekto sąvokų, taip pat ir skirtingų intelekto tipų. Intelektas (iš lot. intellectus – suvokimas, prasmė) – tai supratimas, pažinimas. Naudodamiesi intelektu mes gebame planuoti veiksmus, ieškoti reiškinių priežasčių, mąstyti ir spręsti problemas, formaliai ir neformaliai mokytis, suvokti ir suprasti mus supančių daiktų esmę, gebėti tinkamai elgtis tam tikroje situacijoje.
O dabar pagalvokite apie savo tėvus, senelius, prosenelius. Jei turite šeimos genealoginį medį, galite prisiminti ir dar tolimesnius giminaičius. Ar jūsų intelekto lygis panašus į jūsų tėvų arba senelių? O gal jūs protingesnis? Mokslininkai teigia, kad dėl sudėtingų socialinių ryšių mūsų intelektas evoliucionuoja ir tobulėja. Gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos mokantis iš savo ir kitų patirties bei ją perimant iš kitų kartų, blaiviai protaujant, darant įvairius sprendimus ir gvildenant problemas ugdo intelektą. Žmonių elgesys adaptyvus tam, kad geriau ir kokybiškiau gyventume. Vadinasi, bendravimas ir santykis su supančia aplinka daro mus protingesnius. Intelektas atspindi aukščiausią sąveikos su aplinka būdą.
Ar už šiandieninį savo intelektą turite būti dėkingas tėvams ir seneliams? O gal prie jo formavimosi prisidėjo aplinka, kurioje išaugote? Intelektas priklauso tiek nuo genetinių, tiek nuo aplinkos veiksnių. Nors, pasak mokslininkų, didžiausia dalis, maždaug 50 proc., atitenka genams, o aplinkos veiksniams priskiriama 20 proc. Dar 20 proc. siejami su sąlygomis įsčiose, o paskutinieji 10 proc. lieka įvairioms iš anksto nenumatytoms aplinkybėms. Maždaug apie dvidešimtus gyvenimo metus intelektas pasiekia aukščiausią išsivystymo lygmenį.
Intelekto raida
Kaip iki šių dienų formavosi žmonijos intelektas? Kaip jis perduodamas iš kartos į kartą ir kas lemia jo pokyčius? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia atsižvelgti į genetikos, evoliucijos, nervų sistemos bei smegenis tiriančių mokslininkų atradimus.
Genetinį kodą, kuriame yra užkoduota informacija, tėvai perduoda savo vaikams. Taip veikia paveldimumo mechanizmas. Žmogus, išaugęs iš vienos mamos ir vienos tėčio ląstelės, gimsta turėdamas trilijonus ląstelių, kurių branduolyje esančiose chromosomose – paveldimumo informacijos vienetai – genai. „Puokštė“ genų, kurią paveldėjome iš tėvelių, vadinama genotipu. Genai yra atsakingi už konkrečius paveldėtus požymius ir savybes. Fenotipas – tai genotipo ir aplinkos sąveikos nulemta išorinių savybių visuma.
Fiziologinius organizmo procesus ir fenotipo charakteristikas, tokias kaip kūno sandara, fiziniai gebėjimai, protinės galimybės, elgesio būdai lemia baltymai. Nors genai daro labai didelę įtaką konkrečioms paveldėtoms savybėms pasireikšti, tai gali būti tik prielaida, bet nebūtinai garantija. Ar šios paveldėtos savybės pasireikš, priklauso ir nuo aplinkos sąlygų. Genai nebūtinai yra lemiantis veiksnys. Pavyzdžiui, ne kiekviena, ypač šiuolaikinė, moteris nori susilaukti palikuonių. Vadinasi, asmenybes formuoja tiek genai, tiek aplinka. Genai negali tiesiogiai lemti konkretaus elgesio, tačiau jie yra atsakingi už tai, kad tam tikroms sąlygoms pasireikštų tam tikras elgesys.
Šiuolaikinis žmogus Homo sapiens atsirado maždaug prieš 200 000 metų. Kolektyvinis informacijos perdavimas atsirado ne taip ir seniai – prieš 70 000 metų. Žmonių mąstymas ir elgesys pradėjo kisti tuo metu, kai jie pradėjo burtis į bendruomenes siekdami įgyvendinti bendrus tikslus. Kertinis evoliucinės psichologijos elementas yra XIX a. Ch. Darwino aprašytas natūralios atrankos fenomenas. Ištisos gyvų organizmų rūšys keičiasi dėl natūralios atrankos. Didesnė galimybė išgyventi konkrečioje aplinkoje tenka tiems, kurių biologinė struktūra ir psichologinės savybės yra labiau prisitaikiusios prie esamų sąlygų.
Rūšis vystosi, jei išgyventi padedančios savybės nuolat perduodamos iš kartos į kartą. Keičiantis aplinkai ar individui keičiant aplinką, privalo kisti ir prisitaikymo paveldimos savybės, kitaip rūšis gali išnykti. Dėl aplinkos sąlygų įvairovės gali susiformuoti aibė įvairių rūšių. Mes visi turėjome tuos pačius protėvius. Tačiau šiandien aplink matome aibę įvairiausių rasių su skirtingomis ypatybėmis – odos spalva, plaukų tekstūra, akių forma, ūgis. Vadinasi, laikui bėgant natūrali atranka mus keičia.
Aplinkos įtaka
Aukšto socialinio intelekto žmogus pirmiausiai turi gerai pažinti save – savo asmenybę. Kiekvienas asmuo turi savitą įgimtų ir įgytų savybių asortimentą. Individo asmenybė išsiskiria savitumu, jai būdinga pastovių savybių sistema, lemianti šio žmogaus vietą konkrečioje bendrijoje. Asmenybė – tai išmoktas elgesys ir, norint ją suprasti, reikia suvokti, kokiomis sąlygomis ji formavosi.
Austrų psichiatras A. Adler, vienas asmenybės teorijų tyrėjų, akcentavo socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Mūsų elgesys gali būti suprastas tik atsižvelgus į supančią aplinką. Skirstydamas asmenybės tipus Adler nurodė socialiai naudingą tipą, kuriam būdingas didelis socialinis interesas – jis bendradarbiauja su kitais, siekia bendrų tikslų, yra empatiškas, duoda daugiau, nei gauna. Tai žmogus, turintis polinkį bendrauti ir rūpintis kitais. Jis yra aktyvus ir sprendžia problemas, kylančias tiek darbe, tiek gyvenime. Jis nebijo sunkumų ar daryti klaidų.
