Nusikalsta itin aktyvūs arba tylūs
Visuomenei nepriimtini veiksmai, daugeliu atveju, paauglystėje neatsiranda iš niekur. Polinkis į asocialų elgesį formuojasi dar vaikystėje. Psichologė išskiria dvi kardinaliai skirtingas vaikų rizikos grupes.
Pirmuoju atveju reikėtų dėmesį atkreipti į labai aktyvius vaikus, kurie elgiasi priešingai, nei yra prašomi. Ir atvirkščiai: verta sunerimti dėl itin tylių, uždarų vaikų. Nors pastarieji itin retai nukrypsta į nusikalstamą elgesį, jų prasižengimai būna daug rimtesni, žiauresni.
Anot R. Jusienės, ypač sudėtinga su tais paaugliais, kurie augo be tėvų. Tokie vaikai gyveno taip, kaip išmanė. Neretai paauglystėje juos užvaldo pyktis dėl to, kad buvo apleisti, patyrė smurtą. Šie vaikai kerštauja už tai, kad jų niekas nemylėjo.
„Paauglys, užaugęs aplinkoje, kurioje jis buvo mylimas, niekuomet neprasikals dėl to, kad neturi ką veikti. Turėdamas laisvo laiko jis sugalvos, kuo gali užsiimti ir, įprastai, tai bus socialiai priimtina veikla“, – psichologė paneigia visuomenėje vyraujantį stereotipą.
Žmogaus charakterį formuoja jį supanti aplinka: šeimos nariai, auklėtojai, mokytojai. Klaidinga manyti, kad vaikas, prasidėjus paauglystei, staiga tampa socialus ar asocialus. Šios savybės ugdomos visą gyvenimą.
Kodėl tam tikras elgesys išryškėja būtent paauglystėje? Pradėjus bręsti, natūraliai padaugėja nerimo, įtampos. Vykstantys svarbūs fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai sukelia tikrą sumaištį paauglio galvoje.
„Reikia suprasti, kad jiems tai yra labai sudėtingas metas. Juk mes visi nerimo ar įtampos apimti kartais elgiamės taip, kaip niekada nepasielgtume. Paaugliams galioja lygiai tos pačios taisyklės. Tačiau kaip tam tikroje situacijoje jis pasielgs, priklauso nuo to, kokioje aplinkoje augo“, - kalba R. Jusienė.
Paklauskite atžalos, kaip jam sekasi
Atžalos kontrolė yra tik vienas iš būdų norint užauginti dorą paauglį. R. Jusienė teigia, kad kartais tėvai, juo labiau, paaugliai, nesugeba įvertinti, kas yra kontrolė. Domėjimasis tik fiziologiniais vaiko poreikiais, ar jis pavalgė, ar apsirengė, ar laiku nuėjo miegoti, nėra pakankama paauglio priežiūra.
Labai svarbu susikurti stiprų emocinį ryšį. Tėvai kartais neįvertina, kiek daug jų atžalai reiškia pasiteiravimas, kaip jiems tądien sekėsi mokykloje, kas įdomaus ar svarbaus nutiko.
„Dažnai girdžiu skundus, kad paaugliai nenori su tėvais kalbėtis. Nereikia nieko kito tikėtis, jei su vaikais pradedama atvirai bendrauti tik paauglystėje. Derėtų pripažinti, kad jeigu niekada anksčiau neklausdavome, kaip jiems sekasi, tai emocinis ryšys taip lengvai ir neatsiras. Drąsesnis vaikas gali net papriekaištauti: Kodėl tau tai parūpo? Anksčiau juk niekada nerūpėjo“, – pastebi psichologė.
Būtent puikus vienas kito supratimas, dalijimasis išgyvenimais yra tinkamo auklėjimo pagrindai. Išaugusi emigracija komplikuoja šią situaciją. R. Jusienė įvardija dvi emigracijos sukeltas problemas, kurios lemia, kaip ateityje vystysis vaiko charakteris.
Kai tėvai uždarbiauja užsienyje, o jų atžalos lieka gimtinėje prižiūrimos giminaičių, vaikai praranda galimybę vystyti artimą ryšį su tėvais. Jų nėra šalia svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis ar tada, kai norisi tiesiog pasikalbėti.
Kita problema yra ta, kad tėvai paauglius laiko pakankamai subrendusiais gyventi savarankiškai. Vienu atžvilgiu, jaunuoliai džiaugiasi suteikta laisve, galimybe pačiam pasirūpinti savimi, tačiau jų širdyse ima krebždėti nerimas. Blogiausia, pasak R. Jusienės, jei savarankiškai gyvenantis paauglys neturi atsakomybės jausmo. Tokiu atveju ši laisvė gali ne tik pakreipti jaunuolį netinkamai elgtis, bet ir nusikalsti. Norint to išvengti tėvams derėtų dažniau pasikalbėti su savo atžala, padėti spręsti iškilusias problemas.
