Vizitas pas amerikiečių terapeutę J. Baumgartner jos pacientams prasideda nuo neįprastos procedūros. Pagalbos ieškančios moterys ir vyrai privalo atverti savo drabužių spintą.
Tuomet J. Baumgartner, negailestingai griežtai apžiūrėjusi drabužių kalną, suduoda finalinį smūgį – neretai labai negailestingą: „Sarah, norėdama nepadaryti klaidos, siekdama visuomet atrodyti tobulai, savo garderobą padarė neįdomų, be išmonės.”
Kitai ji sako: „Mary, kodėl pradėjai slėptis už savo drabužių? Kada pradėjai rengtis tik juodais rūbais norėdama paslėpti savo trūkumą?”
Terapeutės J. Baumgartner nuomone, nė vienas šio pasaulio žmogus, savo nuogą kūną pridengiantis kokios nors formos medžiaga, tai daro neatsitiktinai.
„Savo apsirengimo stiliumi kiekvienas žmogus stengiasi ką nors paslėpti ar atskleisti”, – mano J. Baumgartner.
Šiame kelyje kai kurie žmonės taip pasiklysta, kad jų gyvenimas išsilieja į depresiją, kurią liudija jų drabužinės turinys.
Vienas J. Baumgartner pacientas buvo pirma laiko susenęs vyras, kuris dėl ankstyvos savo tėvo mirties turėjo užimti vietą šalia savo motinos. Jau būdamas pensinio amžiaus jis vilkėjo veliūrinį kombinezoną, kuris praeityje, prieš trisdešimt metų, galėjo būti laikomas prašmatniu ir elegantišku. Tačiau dabar toks drabužis atrodė kaip seniena.
Į terapeutę kreipėsi ir trečią dešimtį bebaigianti motina, iš savo išvaizdos išgujusi viską, kas galėjo liudyti jos moteriškumą, ir pirmenybę teikianti megztiniams, nugaroje padailintiems jos darbdavio prekės ženklu.
O štai 26 metų pacientė žūtbūt nenorėjo suprasti, kad aukštakulniai ir diržo pločio mini sijonėlis nėra geras pasirinkimas eiti į darbą ir lankytis bažnyčioje.
Visiems šiems žmonėms J. Baumgartner teikia psichologinę pagalbą. Apie kurioziškus atvejus ir kaip pagelbėjo savo pacientams, ji prabilo 252 puslapių knygoje „Tu esi tai, ką tu dėvi. Kaip jus apibūdina drabužiai”.
Iš pradžių J. Baumgartner gydė asmenis, kenčiančius nuo mitybos sutrikimų ir baimės. Po pokalbio su savo seserimi, turėjusia problemų dėl savo drabužių, ji atrado visiškai naują kategoriją pacientų, kuriems buvo būtina pagalba.
Tamsių ilgų plaukų, tamsių akių dailiai nuaugusi amerikietė atrodo taip, lyg savo profesiją bet kuriuo metu galėtų pakeisti į žavios televizijos serialų herojės.
Ji gyvena rytų pakrantėje įsikūrusioje Merilando valstijoje, turi savo tinklaraštį, savo psichologiškai pagrįstus patarimus nuolat dalija per JAV televiziją.
Dviejų trijų minučių trukmės filmuose amerikietė aiškina žiūrovams apie stiliaus pojūčio praradimą ir nuolat baigia ta pačia formule: „Galvok apie tai, kad iš savęs gali išspausti dar daugiau!”
Pati J. Baumgartner taip pat buvo nugrimzdusi į dvasines gelmes. Anksčiau ji turėjo liguistą potraukį prie garsių prekių ženklų, pavyzdžiui, prie „Louis Vuitton” rankinių. Ji apsipirkdavo tik dizainerių parduotuvėse, nors tai gerokai pranoko moters finansines galimybes.
J. Baumgartner neslepia: ir ji ne visada atitikdavo stiliaus reikalavimus.
Dabar savo drabužių stilių psichologė apibūdina trumpai ir aiškiai: „Paprasta klasika, kurią paryškina išskirtiniai aksesuarai.”
Jos mėgstamas apavas – aukštakulniai.
„Aukštakulniai moterį padaro bejėge? Pamėgink mane nuskriausti, tuomet pastebėsi, kaip jaučiasi tas, į kurio akį įbestas dešimties centimetrų pakulnis”, – grasina terapeutė.
Savo pacientus ryžtinga analitikė iš pradžių mėgina „gydyti” akivaizdžiai šiurkščiais metodais.
„Vaje, mūvėdama šias kelnes atrodai tikrai pasibaisėtinai”, – tokiais žodžiais J. Baumgartner pasitiko klientę, kuri stengėsi išsiugdyti pasitikėjimą savimi.
Užuot užmezgusi kontaktą su kliente, terapeutė ant jos šliūkšteli kibirą šalto vandens: „Tikrai gaila, kad tu taip atrodai.”
Šis dialogas – rūpestingai J. Baumgartner išmoktas vaidmuo. Juk niekas neįvaro tiek daug baimės iš peliuko vaidmens besivaduojančiam žmogui kaip įžeidžiantis komentaras dėl jo išvaizdos.
Žinoma, po tokio šalto dušo terapeutei labai svarbu pateikti pacientams deramą atsakymą.
Dauguma J. Baumgartner pacientų – dailiosios lyties atstovės, kurios rengiasi perdėm blankiais, senamadiškais drabužiais ir todėl aplinkiniai jas laiko nevertomis dėmesio.
Šiam tipui J. Baumgartner priskiria ir atlikėją Susan Boyle. Didžiosios Britanijos talentų šou dalyvavusi senoviškai susišukavusi moteris pasirodė turinti nuostabų balsą. Bet scenoje britė vilkėjo tokio stiliaus suknelę, kokios buvo madingos prieš 30 metų.
„Kaip gali būti, kad taip atrodanti moteris turi tokį neįtikėtiną balsą?” – stebėjosi J. Baumgartner.
Ji nustatė ir diagnozę: giliai glūdintis tapatybės sutrikimas. Vien iš baimės nepatraukti aplinkinių dėmesio tokie žmonės savo pasirodymus viešumoje padaro blankius, nepatrauklius ir būtent dėl to patraukia dėmesį.
Ne mažiau juokingai atrodo ir per 60 metų perkopusios močiutės, kurioms vis dar patinka tinklinės kojinės ir mini sijonėliai.
Muzikos grupės „Blondie” narė Debbie Harry (67 m.) jau daug dešimtmečių ištikima savo stiliui. Būdama 30 metų ji mėgo sportinių marškinėlių ilgio sukneles ir iki kelių siekiančius ilgaaulius.
Žilagalvė atlikėja vis dar vilki drabužius, kurie tarsi gundo poruotis, bet iš tiesų moteris atrodo komiškai. Atlikėja traukia kitų dėmesį amžiaus neatitinkančiu apsirengimo stiliumi.
Panašių pavyzdžių yra ir vyrų pasaulyje. Vokietijoje jau daug metų savo apsirengimo stiliumi išsiskiria televizijos laidų vedėjas Thomas Gottschalkas (62 m.). Senstanti pramogų pasaulio garsenybė nuolat stebina savo drabužiais, kurie anaiptol nerodo gero skonio.
J.Baumgartner nuomone, jei drabužių stilius neatitinka žmogaus asmenybės, tai iškart pastebima.
Psichologė pažeria kritikos ir popmuzikos žvaigždei Madonnai, kuri perkopusi per 50 metų vis dar rengiasi kaip mergaitė.
Bet terapeutė pastebi ir gerų amžiaus ribų nepaisančios atlikėjos bruožų: ji puikus pavyzdys moters, kuri nuolat ir drąsiai eksperimentuoja.
Kasdieniame gyvenime J.Baumgartner vis dažniau pastebi motinų, kurios rengiasi drabužiais iš savo paauglių dukterų spintų, ar vidutinio amžiaus vyrų, kurie papildo armiją stipriosios lyties atstovų, dėvinčių smėlio spalvos bluzonus.
Prie J.Baumgartner pacientų priklauso ir pirkimo karštligės apsėsti asmenys, kurie skryniose ir spintose kaupia drabužių krūvas, jų net neištraukę iš pakuočių.
Nuo liguisto potraukio kaupti drabužius kenčiantys žmonės apsipirkę parduotuvėse jaučiasi taip, lyg būtų nuriję raminamųjų vaistų tabletę.
Esama pacientų, mėgstančių užgriozdinti būstą nudėvėtais drabužiais, kurių turėtų atsisakyti. J. Baumgartner kelia nerimą faktas, kai 50-metė vis dar laiko spintoje nėščiajai skirtą drabužį – gal kada prireiks?
Voverei būdingą troškimą kaupti turi visi žmonės. Dauguma suaugusiųjų tik 80 procentų atvejų apsivelka 20 procentų turimų drabužių.
Esama ir tokių motinų, kurios taip atsidavusios savo šeimai, kad nuolat dėvi megztinį su futbolo klubo, kuriam priklauso jos vaikai, atributika.
Savo klientes J.Baumgartner ne tik išvaduoja iš problemų, bet ir pamoko kelių auksinių taisyklių, kurių būtina laikytis norint išvengti didžiausių mados katastrofų.
Niekada negali kyšoti iš po sijono ar kelnių dėvimi apatiniai baltiniai, nederėtų puoštis pernelyg skambančiais ar barškančiais aksesuarais, negalima vilkėti drabužių su įžeidžiančiais užrašais.
