Dažniausiai lėtine liga sergantys asmenys išgyvena šiuos neigiamus jausmus ir būsenas:
Nerimas ir depresija. Šie jausmai yra susiję su savojo aš ir buvusių sugebėjimų praradimu.
Regreso būsena. Tai reiškia, kad sergantysis dažnai jaučiasi praradęs savarankiškumą, ir tarsi vaikas tampa visiškai priklausomu nuo kitų.
Egocentrizmas. Kai kurie lėtinėmis ligomis sergantys žmonės pradeda reikalauti ypatingai daug dėmesio sau, ir netolerantiški kitų žmonių poreikiams.
Izoliacija. Neretai pradedama vengti ryšių su kitais žmonėmis.
Kaltės jausmas. Dėl to, kad žmogus nebepajėgus atlikti jam būdingų vaidmenų, kyla stiprūs kaltės jausmai.
Projekcija, kuri pasireiškia tuo, kad savojo aš neatitikimo jausmas yra perkeliamas kitiems. Taip bandoma save įtikinti, kad „aplinkiniai mane laiko neįgaliu, bet taip nėra iš tiesų“.
Perdėtas fantazavimas. Jis pasireiškia tuo, kad sergantysis vengdamas pripažinti tikrovę pasineria į fantazijas.
Dalis lėtinių ligų yra stigmatizuojamos, pvz. psichikos ligos, tai yra vertinama kaip kažkas gėdingo, menkavertiško, pavojingo, o tai gali labai stipriai paveikti sergančiojo savęs suvokimą ir tapatumą. Susirgus žmonės pradeda atidžiau žvelgti į savo santykius su kitais.
Savęs vertinimas ir savęs suvokimo jausmas yra neatsiejamas nuo kūno sąvokos. Kai kurios lėtinės ligos arba jų gydymas (pvz. operacija, kūno organų ar dalių amputacija) pakeičia kūną, kas taip pat neigiamai paveikia žmogaus savęs suvokimą.
Poveikio stiprumas priklauso nuo keturių pagrindinių veiksnių:
Neigiama kitų žmonių reakciją į pasikeitusią išvaizdą.
Fizinė negalia stipriai neigiamai veikia suaugusiųjų savasties jausmą, nes negalėdami tinkamai valdyti savo kūno, jie tarsi neatlieka savo vaidmens visuomenėje.
Neigiamos įtakos individo savivertei turi ir būtinybė naudotis papildomomis priemonėmis, kaip pvz. vežimėlis, protezai, ramentai
Baimė būti seksualiai ir socialiai atstumtam.
Lėtinė liga yra tarsi žmogaus „biografijos sutrikdymas“, nes ji paveikia ne tik kūną, bet visą gyvenimo trajektoriją. Pirmiausiai sutrinka „normalus“ gyvenimo ritmas. Vėliau stengiamasi suprasti ligą iš pagrindų permąstant visą savo gyvenimą. Neretai pradedama gailėtis dėl savo praeities, uždavinėjami sau įvairūs klausimai, atsiranda savęs ir aplinkinių kaltinimas dėl ligos. Besikeičiančios aplinkybės verčia žmogų sutelkti turimus išteklius ir keisti gyvenimo būdą. „Biografijos sutrikdymo“ pasekmė gali būti savojo tapatumo praradimas.
Kaip ir kiekviena krizė, taip ir lėtinė liga turi ir teigiamų aspektų. Kai kurie žmonės iš naujo apmąsto savo gyvenimą ir atranda naujų iki tol neįsivaizduotų galimybių, naujų pažinčių ar veiklų. Tam reikšmės turi ir socialinė sergančiojo aplinka. Sergantis žmogus dažnai ieško paramos tarpasmeniniuose santykiuose. Artimųjų supratimas padeda sumažinti stresą bei nerimą, sustiprina stimulą gydytis. Tuo tarpu per didelis jų dėmesys, nerimavimas dėl ligos, gali sergantįjį veikti neigiamai, nes tuomet ir jis pats pradeda per dėtai nerimauti dėl ligos.
Gyventi su lėtine liga reikia išmokti. Mokymasis tai ilgas, skausmingas ir sudėtingas procesas. Kuo aktyvesnį vaidmenį žmogus prisiima savo ligos gydyme, tuo jam lengviau įveikti lėtinės ligos keliamus iššūkius.
