Šis klausimas domino ir Šeimos santykių instituto specialistus, 3 metus vykdžiusius ES struktūrinių fondų finansuojamus projektus, skirtus socialiai pažeidžiamų asmenų (vaikų globos namų auklėtinių ir socialinės rizikos šeimų) integracijos į darbo rinką galimybių gerinimui. Nors projektuose dirbta su skirtingomis tikslinėmis grupėmis, tačiau tiek savarankiškam gyvenimui besiruošiantiems vaikų globos namų auklėtiniams, tiek socialinės rizikos šeimoms integracijos į visuomenę ir darbo rinką problema yra aktuali.
Šiuo sudėtingu visai šaliai laikotarpiu, kai darbo neturi daugiau nei 11 proc. darbingo amžiaus piliečių, darbo susiradimas net motyvuotiems, turintiems kvalifikaciją asmenims asocijuojasi su sudėtinga misija. Problema ypač aktuali kalbant apie socialinės rizikos asmenis, kurie gyvena probleminiuose Lietuvos rajonuose, pasižyminčiuose lėtesniu už šalies vidurkį ekonomikos augimu, mažesnėmis investicijomis, aukštesniu nedarbo lygiu. Dėl nepakankamo pasirengimo savarankiškam gyvenimui dar gyvenant globos namuose, buvę vaikų globos namų auklėtiniai taip pat patenka į socialiai pažeidžiamų asmenų grupę.
Teisinė bazė ir socialinės paramos sistema socialiai pažeidžiamų asmenų integracijai į visuomenę ir darbo rinką veikia. Tačiau esamos socialiai pažeidžiamų asmenų problemos, kurias spręsti padeda socialiniai darbuotojai, rodo, kad reikalingas sisteminis požiūris ir efektyvesnių darbo metodų paieška.
Vaikų globos namų auklėtiniai, pradėję gyventi savarankiškai, stokoja socialinių, darbinių gebėjimų, dažnai turi mažesnę veiklos motyvaciją, atsakomybę, nesijaučia savarankiški ir netiki savo galimybėmis. Socialinės rizikos šeimų problemos kompleksiškos, o jų sprendimą riboja šeimų pokyčių motyvacijos, atsakomybės už savo šeimos gerovę, savarankiškumo stoka, bendruomenės atsiribojimas ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas.
Socialiai pažeidžiami asmenys dažnai turi pažeistą orumą ir savivertę, neturi motyvacijos pokyčiams, jų vengia bendruomenė, nenoriai priima darbdaviai. Todėl specialistų, teikiančių pagalbą šiems asmenims, kompetencija ir tikėjimas teikiama pagalba yra labai svarbus.
Žmogui su pažeista saviverte sudėtinga jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu. Tačiau kaip gali žmogus būti orus ir vertingas, jeigu yra priklausomas, nesavarankiškas ir gyvena nepritekliuje? Ar galimi vidiniai pokyčiai, jeigu nei jis pats, nei aplinka tuo netiki? Jeigu žmogus jaučiasi vertingas ir vertinamas, tiki savo galimybėmis, tikėtina, kad jo motyvacija veikti ir siekti savo tikslų yra didesnė.
Socialiai pažeidžiamiems asmenims sudėtinga be išorinės pagalbos pasiekti šių tikslų. Todėl socialiniai darbuotojai yra tie, kurie yra arčiausiai ir jų vaidmuo ugdant vaikų globos namų auklėtinių ar daugiaprobleminių šeimų tikėjimą savo galimybėmis, veiklos motyvaciją, savarankiškumą, padedant užmegzti ryšius su bendruomene yra labai reikšmingas.
