Minėta frazė: „Viskas išsipildys, reikia tik panorėti“, būdinga žmonėms, kurie galvoja, kad pasaulyje nuo jų niekas nepriklauso. Išsipildo tik tai, kuo jie tiki. Todėl tokie žmonės dažnai nieko nedaro, nepajudina nė piršto norėdami realizuoti savo svajonę. Sėdi ir laukia, kol iš dangaus nukris likimo siųsta dovana.
Tada, kai žmogus praranda bet kokią viltį, svajonė išsipildo... Tačiau ji praranda savo prasmę. Kodėl taip įvyksta? Paprastai svajonės skiriamos į tris pagrindines kategorijas: materialines vertybes, tikslo pasiekimą (sulieknėti, pasiekti karjeros aukštumų) ir santykius su priešingos lyties atstovu.
Jei žmogus nori kažko materialaus, tačiau neturi tam lėšų, jis svajonę „nurašo“ guosdamasis: „Nusipirksiu, kai užsidirbsiu“. Užsidirbs ar ne – tai jau kitas klausimas.
Noras kažko išmokti arba kažko pasiekti išsipildo greičiau ir lengviau. Nors daug kas vis tiek nesiryžta užsiimti tuo, kas jiems labiau patinka. Žmonės mano, kad neturi tam sugebėjimų. Tačiau nėra nieko neįmanomo. Reikia tiesiog eiti ir daryti, siekti savo tikslo. Jei vis dėlto nepavyktų, tada ir galėsite pasakyti, kad bandėte, tačiau nieko neišėjo.
Vyro ir moters santykiai – viena sudėtingiausių temų psichologijoje ir gyvenime. Daug žmonių nuleidžia rankas net ir nepradėję santykių su tais, kurie jiems patinka. Stengiasi ne tik patys save įtikinti, bet ir visą pasaulį, kad jie neverti savo meilės objekto, kenčia, sielvartauja, išgyvena. Kas po to? Niekas savaime neatsiranda mylimojo vietoje.
Tie žmonės, kurie mėgsta kartoti, kad viskas išsipildys, reikia tik panorėti, žiūri su pavydu į tuos, kurie viską turi, tačiau savo psichologinių barjerų net nebando laužyti. Priešingai – kai kurie iš jų net mėgina sutrukdyti tiems, kurie nori, kad išsipildytų jų svajonės. Girdi, tegul ir jie nieko neturi, sėdi prie suskilusios geldos.
Kita labai populiari frazė: „Svajoti nedraudžiama!“ Ji buvo žinoma dar tais laikais, kai žmonės griežtai buvo skirstomi pagal luomus. Vaikai, dar nieko nesuprasdami apie juos supantį pasaulį, žiūrėjo į turtuolius ir sakė savo tėvams, kad jie gyvens taip pat, kaip ir jie. Tuo tarpu gyvenimo aplamdyti suaugusieji su sarkazmu kartojo: „Cha! Svajoti nedraudžiama!“
Laikai pasikeitė, gyventi tapo paprasčiau, o šis posakis tvirtai įstrigo žmonių galvose. Dabar jį mėgsta kartoti pavydūs žmonės ir tie, kuriems vaikystėje buvo kalama į galvą, kad jie neverti laimės. Užaugę jie ima pykti ant viso pasaulio. Nieko neturi, o tai, ką turi – neteikia džiaugsmo. Todėl springsta juodu pavydu ir šaiposi iš tų, kurie svajoja, norėdami sunaikinti jų vos užgimusią svajonę.
Kai neišsipildo pavyduolių svajonės, jiems lieka tik neapykanta pasauliui ir mintys, kad jei jie nieko neturi, tai negali turėti ir kiti. Tai – uždaras ratas. Šie žmonės savo energiją nukreipia netinkama linkme. Jei jie bandytų pasiekti savo svajonę, dingtų ir pavydas.
Parengė Sniegė Pilypienė
