Atsisakyti gyvenimo tada, kai jis visas dar tik prieš akis, kai visos galimybės dar tebėra atviros, yra ypač daug skausmo sukeliantis žingsnis. Jauni žmonės žudosi dėl kiek kitokių priežasčių, nei suaugusieji, nesusiformavusios asmenybės gerokai imlesnės aplinkos poveikiui.
Ar jaunus žmones gali paskatinti žudytis mirties estetizavimas masinėje kultūroje, filmuose, ar tai viso labo nepagrįsti šventeivų bauginimai? Kaip apie savižudybes turi pranešti žiniasklaida, kad ir neiškreiptų tiesos, ir nepaskatintų potencialių savižudžių ryžtis drastiškam žingsniui? Apie tai lrytas.lt kalbasi su psichologu Andriumi Kaluginu.
- Kokios priežastys jaunus žmones atveda prie savižudybės? Ar jos skiriasi nuo vyresnių žmonių motyvų?
- Be abejo, skiriasi. Jauni žmonės labiau paveikiami visokių išorinių faktorių. Jie jautresni išoriniams dirgikliams.
Suaugusiųjų savižudybės daugiausiai būna grįstos įvairiais kriziniais momentais – šeimoje ar darbe, pinigų stygiumi, alkoholizmu, atleidimu iš darbo. Tai labiau su gerbūviu susiję dalykai.
Jaunimas iki 18 metų gana dažnai žudosi dėl meilės. Jeigu meilė vienpusė, ieškoma tokių radikalių priemonių. Taip pat žudomasi dėl patyčių. Mokyklose, gimnazijose vaikai, neapsikentę patyčių ir neradę palaikymo namuose, šeimoje iš artimųjų, patys nesugeba su tuo susitvarkyti. Jiems atrodo, kad pasaulis labai baisus, grėsmingas, žiaurus, ir jie tada imasi tokių kraštutinių priemonių.
Kitas dalykas yra narkotikai. Ketvirtoji priežastis gali būti tam tikri religiniai, dvasiniai judėjimai, sektos, kur yra diegiami destruktyvūs principai.
- Lietuvoje tokių sektų taip pat yra?
- Tai dažniau pasitaiko pasaulinėje praktikoje. Lietuvoje sektinių savižudybių yra mažiau, arba jos labai užslėptos, ir to niekas niekada nepasakys.
- Savižudybė dėl meilės iš tikrųjų yra noras numirti ar noras nubausti tą, kuris nemylėjo? Galbūt norima tik atkreipti į save dėmesį, tikintis, kad kas nors išgelbės nuo mirties?
- Egzistuoja ir vadinamosios demonstratyvios savižudybės. Tai suicidiniai ketinimai, kada, ačiū Dievui, žmogus nenori iki galo nusižudyti. Bet iš tiesų, kai žudomasi dėl meilės, tai dažniausiai būna noras nubausti meilės objektą: „Va, matai, ką tu pridarei? Tegul dabar būna tau skaudu. Pajusi, kaip tau bus blogai be manęs“.
Kartais savižudybė būna žiaurus ir liūdnas noras būti išgirstam. Jaunas žmogus dažnai neranda kitų priemonių prisibelsti iki savo artimųjų arba mylimųjų širdžių, jausmų, ir pasirenka tokį būdą, kad jo balsas būtų išgirstas.
- O į tas demonstratyvias „savižudybes“, garsius pareiškimus, grasinimus žudytis reikia žiūrėti rimtai, ar kaip į išsidirbinėjimą?
- Labai rimtai reikia žiūrėti. Jeigu jaunas žmogus prisiryja tablečių ir eina į mokyklą, greičiausiai tą jis daro su pasąmonine mintimi, kad bus pamatytas, kai nukris, ir kad jį išgelbės.
Bet jau pats suicidinis ketinimas reiškia, kad šitą vaiką reikia labai atidžiai stebėti, atkreipti dėmesį – vieną kartą jis tą gali padaryti demonstratyviai, o kitą kartą įgyvendinti rimtai.
- Ar mirties estetizacija masinėje kultūroje, filmuose, muzikiniuose vaizdo klipuose, kai parodoma, kaip gražiai herojai numiršta ar nusižudo, gali paskatinti ir pačius jaunus žmones žudytis?
- Ne tik gali, bet ir skatina. Ką tik įvyko naujos „Saulėlydžio“ sagos dalies premjera. Tai filmas apie vampyrus, jį žiūri jaunimas.
Man jau teko girdėti iš klientų ir pažįstamų žmonių: „Kaip aš norėčiau numirti ir tapti vampyru. Norėčiau rasti kokį vampyrą, kuris mane nužudytų, ir aš tapčiau vampyru“. Čia jau netiesioginis suicidinis ketinimas.
- Bet gal tai ne rimtas pareiškimas, o tiesiog pajuokavimas?
- Kai tokius filmus ar klipus žiūri žmogus jau virš 20 metų, su subrendusia psichika, susiformavusiomis vertybėmis, tai nieko baisaus. Jis susidėliojęs savo atsakomybes, turi draugus, tėvus, darbą, galbūt jau ir savo šeimą. Toks žmogus klipus, kuriuose estetizuojama mirtis, žiūri su protu, neperkeldamas viso to sau.
Bet jeigu turime 14, 15 ar 16 metų vaikiną ar merginą - tuomet, pagal žmogaus psichologinę raidą, yra pats protestinio elgesio pikas. Protestinis elgesys nukreiptas prieš tėvus, prieš draugus, prieš mokytojus, prieš visą pasaulį.
Kai susideda protestinio elgesio laikotarpis, nesusiformavusi psichika, atsakomybių nebuvimas (kai žmogui atrodo, kad visas pasaulis yra priešiškai nusiteikęs, ir jis atsako tiktai už save), tuomet mirties estetizavimai per muzikinius klipus ir filmus vienareikšmiškai gali paskatinti savižudybę. Apskritai bet kokie socialiniai negatyvių dalykų romantizavimo aspektai yra blogai.
- Ką tokiu atveju turi daryti tėvai? Griebti už pakarpos kiekvieną gotuką, kuris žiūri niūrius muzikinius klipus, juodai dažosi ir rengiasi, ir drausti jam visa tai daryti, kad tik jis nežiūrėtų į tą romantizuotą mirtį?
- Ne. Griežtos, radikalios priemonės gali iššaukti dar didesnę protestinio elgesio bangą. Protestinis elgesys dominuoja tame laikotarpyje. Jeigu tu kiekvieną gotą gaudysi ir jį spausi, jis gali ir nusižudyti. Kiti jo draugai – iš protesto.
Būtina duoti jiems pasireiškimo laisvę. Jeigu tas gotas pasirenka saviraiškos formą – aprangą, tam tikrą įvaizdį, kosmetiką ar dar ką nors, tai yra labai gerai. Tegul jis per tai išreiškia savo vidinį pasaulį. Tai jau yra mažų mažiausiai nelaikymas viso to viduje. Jo požiūris, gyvenimo filosofija pasireiškia išoriškai. Ir ačiū Dievui - tegul reiškiasi per tai.
Kur kas blogiau, kuomet jaunas žmogus visa tai laiko viduje, savyje. Tą sunku sukontroliuoti, beveik neįmanoma.
- Žiniasklaida neretai sulaukia priekaištų, kad „reklamuoja“ savižudybes. Ar pats savaime informavimas apie įvykdytas savižudybes gali paskatinti kitų savižudybių atsiradimą, jų skaičiaus didėjimą?
- Žiniasklaidos vaidmuo tikrai yra nemažas. Bet svarbu, kaip šita medžiaga yra pateikiama. Neseniai skaičiau apie dviejų šešiolikmečių merginų savižudybę Šilalėje. Viename portale buvo pateikta pakankamai sausa, statistiškai ciniška informacija, kad nutiko toks įvykis, be jokių komentarų, ir iš karto po straipsniu pateikti jaunimo pagalbos linijos telefonai, kur kreiptis tokiais atvejais. Tai gali paskatinti potencialius savižudžius.
Bet jeigu šalia to straipsnio bus komentarai, kurie išaiškins, kad tai ne išeitis, kad tai ne blogis, o itin kraštutinė priemonė, kad tai destruktyvu – tas bus tiktai į naudą.
- Savižudybės detalių atskleidimas, būdų paminėjimas – korėsi, venas pjovėsi – gali būti pavojingas kitiems?
- Gali. Būna, kad žmogus svarsto, žudytis ar ne. Man yra tekę dirbti su tokiais žmonėmis. „Tiktai nežinau, ką pasirinkti – tabletes, kilpą, peilį ar stogą“, - sako jie. Kai aprašomos detalės, toks žmogus gali gauti įrankį ir nuspręsti - „O, pasikarsiu!“
- Bet juk visi teoriškai žino visus tuos savižudybės būdus, kokia čia paslaptis?
- Teoriškai žino visi, bet kai kurie žmonės dar blaškosi, nežinodami, kurį įrankį pasirinkti. Toks žmogus pamato, kad populiaru kartis – čia pasikorė, čia pasikorė – tai ir aš pasikarsiu.
- Išeina, kad savižudybės tam tikra prasme yra mados reikalas?
- Yra madingi žudymosi būdai. Moterys dažniausiai pasirenka vienus būdus, vyrai kitus. Veikia ir kultūrinės tradicijos. Amerikos didmiesčiuose populiaresnis savižudybės būdas yra šokti nuo aukštų pastatų. Lietuvoje vyrauja tabletės ir kilpa.
- Kaip teisingai reikėtų viešai kalbėti apie savižudybes, kad jų nepaskatintume, bet kartu neiškreiptume tiesos? Ar būtinai reikia pabrėžti negatyvius aspektus, savižudžio silpnumą, trūkumus? Ar visada yra tiesa, kad žudosi tik silpni žmonės, nevykėliai?
- Jeigu kalbėsime apie tai tiktai blogai, gali būti paradoksalus atvirkštinis efektas. Žmogus sako: „Man kuo blogiau, tuo geriau“. Geriausias pokalbis apie savižudybę yra individualus, atsižvelgiant į konkretaus žmogaus ypatumus.
Kalbant apie viešą informavimą apie savižudybes – galbūt ne pats efektyviausias, bet teisingas būdas būtų aiškinti, jog tai yra kraštutinės problemų sprendimo priemonės, kad tai yra ne išeitis, kad tai taškas visam gyvenimui, ir nepaliekamas joks šansas problemai išspręsti. Savižudis deda tašką ne tik ant problemos, bet ir ant visko. Čia yra pabaiga, ir jokių šansų sau išspręsti tą problemą jis nepalieka.
Tas informacijos pateikimas, žinoma, turėtų būti su neigiamu atspalviu, bet jokiu būdu ne kritika ar savižudžių juodinimas, kad jie silpni, nevykėliai, „psichai“ ar girtuokliai. Pateikiant informaciją nereikėtų menkinti ar juodinti pačių savižudžių. Reikėtų kritikuoti pačią priemonę ir atbaidyti nuo jos. Sakyti, kad savižudybė kaip problemos sprendimo priemonė yra netinkama, žiauri, baisi, sukelianti problemų artimiesiems, draugams.
- Bet akcentuojant, kad tai kraštutinė ir ypatingai baisi priemonė, potencialiam savižudžiui nesuteikiama galimybė susireikšminti? Ar tai negali tapti stimulu savižudybei?
- Deja, gali. Tačiau jeigu bandysime sumenkinti šią priemonę, sakysime, kad nusižudė, bet tai nieko tokio, prie Lietuvos savižudžių statistikos prisidėjo dar du žmonės – bus dar blogiau. Žmogus manys, kad čia tikrai nieko tokio, nieko čia baisaus, ir jam net jokios baimė nebus.
- Kaip aplinkiniams atpažinti pavojų? Ar yra patikimų ženklų, liudijančių apie planuojamą savižudybę? Ar žmogus, mėgstantis kalbėti mirties tematika, jau yra potencialus savižudis, ar tiesiog tuo domisi iš smalsumo, galbūt mėgsta pasibauginti?
- Yra du pagrindiniai universalūs požymiai. Abu jie grįsti pastabumu ir dėmesingumu – ko, deja, mums trūksta. Žmonės sako: „Niekas negalėjo pagalvoti, kad jis nusižudys“, nors iš tikrųjų apie mirtį jis kalbėjo pastaruosius pusę metų. Tiesiog žmonės negirdi. Kaip tai pastebėti - pati didžiausia problema.
Viena iš apraiškų yra ir tai, kad žmogus tiesiog kalba apie mirtį. Nesvarbu, kokiame kontekste – su šypsena, su ironija, tiesiog aptarinėja filmus, kuriuose buvo savižudybė, arba kokius nors savižudžių atvejus, perskaitytus žiniasklaidoje. Bet kuriuo atveju, tai yra ženklas, kad kažkas yra ne taip, net jeigu žmogus apie tai kalba laisvai, su šypsena.
Gerai, jeigu atsiras žmogus ir taip pat draugiškai paklaus - „O kodėl tu staiga šia tema taip susidomėjai? Kodėl apie tai šneki?“ Toks žmogus gali nusižudyti, gali ir ne, bet jeigu tokios mintys ateina – jos ateina ne šiaip sau.
Antras pagrindinis dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį – ženklus žmogaus elgesio pasikeitimas. Labai svarbu tą pastebėti. Pavyzdžiui, visada kalbus, draugiškas, komunikabilus žmogus jau kelintą dieną ar kelintą savaitę vaikšto užsisklendęs savyje, tylus, ramus, su niekuo nesikalba – tai dar ne faktas, kad jis galvoja apie savižudybę, bet jam būdingo elgesio pasikeitimas rodo, kad tam žmogui kažkas ne taip.
Ir priešingai – jeigu žmogus, visuomet santūrus, ramus, tylus ima daug kalbėti, daug juoktis, džiaugtis gyvenimu – tai taip pat gali būti ženklas, kad jis kažką sumąstė, ir galbūt negero. Vėlgi reikėtų atkreipti dėmesį ir paklausti, kodėl tokios permainos. Visai gali būti, kad jis jau rado išeitį – planuoja savižudybę, ir jam viskas yra tvarkoje.
- Bet juk abu šie požymiai atrodo būdingi kone kiekvienam normaliam, sveikam paaugliui. Kas iš paauglių šiais laikais nesižavi vampyrais? Kuris iš jų nepatiria nuotaikų svyravimų? Natūralu, kad dažnam keičiasi elgesio modeliai, lyginant su vaikyste, ir netgi radikaliai, nes bandoma eksperimentuoti su savimi...
- Visiškai sutinku. Sunerimti reikia, kai toks elgesys ir tokie pokalbiai tampa tendencija. Ne tai, kad vieną dieną jis linksmas, o kitą dieną liūdnas, po to vėl linksmas.
Čia kalba apie vampyrus, čia toliau sėkmingai mokosi mokykloje. Apie tendenciją galima kalbėti, jeigu toks pat elgesys laikosi dvi ar daugiau savaičių. Jeigu visada linksmas, aktyvus vaikinas arba mergina dvi dar daugiau savaičių vaikšto užsisklendęs, reikia kažkam iš suaugusiųjų – mokytojų ar tėvų – su juo pasikalbėti, pasiklausti, kas vyksta.
- Kiek tiesos tame, kad tamsus metų laikas, ruduo paskatina savižudybes? Tai mitas ar tiesa?
- Čia reikėtų žiūrėti statistiką. Šimtu procentų galiu pasakyti tik tai, kad vadinamoji sezoninė depresija siejama tiesiogiai su rudens laikotarpiu. Depresija suaktyvėja būtent spalio – lapkričio mėnesiais. Savo ruožtu depresinė būsena tikrai gali nulemti ir savižudybę.
Kai yra depresija, nieko nesinori, būna visiška apatija, ir žmogus gali parašyti „Pavargau gyventi“ ar tiesiog „Pavargau“. Ruduo, tamsus laikas, nuovargis, žmogus jaučiasi blogai, yra prislėgtas, ir pavargęs nuo gyvenimo užsinori vienu smūgiu išspręsti visas problemas. Taigi, ruduo yra rizikos laikas.
