Geriausias būdas atsipalaiduoti
Teptukas slysta šilku, o baltame fone atsiranda kalnai, jūra, laivelis. Pabarsčius druska šlapią audeklą, spalvos susilieja, nepalikdamos aiškių kontūrų.
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vedėja Božena Markevič netikėjo, kad kada nors kurs paveikslus ant šilko. Piešti jai teko tik mokyklos laikais.
Sužinojusi, kad Santariškių klinikose dailininkė Karina Lukauskaitė moko medikus tekstilės paslapčių, Božena buvo viena pirmųjų projekto „Menas žmogaus gerovei“ dalyvių.
Kartą per savaitę ji su kolegėmis džiaugėsi galėdama tapyti ant šilko.„Tai - geriausias būdas atsipalaiduoti“, - prisipažino B. Markevič.
Tapyba ant šilko suteikia laisvės, lengvumo pojūtį, žmogus nesijaučia suvaržytas, tai užburia ir traukia.
Kiekvienas gali kurti, savo darbais sušildyti aplinką, kurioje dirba, užmegzti nuoširdžius ryšius su bendradarbiais.
Ypač to reikia ligoninės personalui ir pacientams. Gydymo įstaigos aplinka ir taip baugina, kelia nerimą, o medikai - vieni labiausiai pažeidžiamų specialistų, jų profesija susijusi su rizika, atsakomybe už kito žmogaus sveikatą, amžinu stresu ir nesugebėjimu tinkamai atsipalaiduoti.
Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje dieną naktį verda darbas, nes čia patenka neramūs, suirzę ir prislėgti ligoniai. Kartais vien nuo minties, kad reikės gultis į ligoninę, žmogui gali pasidaryti blogai.
Nėra dienos, kad B. Markevič nereikėtų raminti kuo nors besiskundžiančius ir nepatenkintus pacientus. Jai prireikia šaltų nervų, įtaigos, o svarbiausia - neprarasti kantrybės.
Būtent kantrybės įmanoma pasisemti kūrybos pasaulyje, kuriant geometrinius raštus, derinant spalvas.
Todėl kai projektas baigsis, gydytoja B. Markevič neketina paleisti teptuko iš rankų.
Gali skirti laiko sau
Gydytojai Jonei Šalnienei taip pat nebuvo gaila paaukoti kelių valandų piešimui. Ji įsitikinusi - grįžus iš ligoninės į namus, kažin, ar pavyktų rasti laiko tapymui. Juk šeimoje moteriai visada atsiranda buities darbų.
Dirbdama Santariškių klinikose ji labiausiai pasiilgsta tylos, ramybės, gamtos, ryškių spalvų. Tokia vidinė tyla ją aplanko piešiant, liejant dažus. Tada pailsi ne tik balso stygos, bet ir galva. „Gydytojams tenka labai daug kalbėti, nors ligoniams taip neatrodo. Vien dėl to daugeliui kyla stresas. Tuomet vieni kolegos ima blaškytis, nes nieko nespėja, o kitų veikla, atvirkščiai, - sulėtėja. Būna dienų, kai neturi nė minutės sau“, - prisipažino pašnekovė.
Kartą per savaitę dailininke pasijusdavo ir bendrosios praktikos slaugytoja Laura Ramonaitė.
Po piešimo pamokos jai neretai tenka toliau dirbti, ir moteris pastebėjo - tądien, kai piešia, kur kas mažiau pavargsta, būna ramesnė, atidesnė ligoniams. „Dirbant karščiuotis negalima. Sunkiems ligoniams reikia kantrybės, švelnumo“, - tikino L. Ramonaitė.
Kalbėti spalva, formomis, prisiliesti prie kitokio pasaulio - vien dėl šių dalykų verta imti teptuką į rankas. Taip mano kineziterapeutė Rasa Savukaitė. Medikė išmargino ne vieną šilkinę skarelę, nutapė šaliką. Jai ypač patinka eksperimentuoti su spalvomis.
R. Savukaitė renkasi spalvas pagal tai, kaip jaučiasi. Vieną dieną, kuri jai buvo sunkesnė nei kitos, naudojo tamsesnes spalvas.
Po savaitės kineziterapeutė toliau margino šaliką. Kai viską baigė, paaiškėjo, kad viena šaliko dalis išėjo šiek tiek niūresnė, o kita - linksmesnė. „Spalvos atskleidžia vidinę būseną. Juk ne atsitiktinai vieną dieną traukia šiltos spalvos, o kitą - šaltos“, - sakė R. Savukaitė.
Menas gerina psichologinį klimatą
Santariškių klinikos - viena iš keturių šalies įstaigų, įsileidusių projektą „Menas žmogaus gerovei“. „Išankstinis nusistatymas, esą „aš nemoku“, „negaliu“, „man nieko neišeis“ ištirpsta, jei žmogus turi galimybę priimti individualius menininius sprendimus“, - teigė šio projekto sumanytoja Dailininkų sajungos galerijos direktorė Roma Survilienė.
Šis projektas skiriasi nuo meno terapijos, nes užsiėmimui vadovauja profesionalus dailininkas, jo tikslas nėra išgydyti kokį nors sutrikimą.
Stresą dažnai patiriantys žmonės yra įtraukiami į kūrybinę veiklą, tai praplečia jų pažinimą, suteikia impulsų saviraiškai, ugdo pasitikėjimą savo jėgomis, stiprina bendravimo įgūdžius.
Meninė veikla gerina grupės psichologinį klimatą, žmonės geriau pažįsta vienas kitą, jaučia solidarumą.
Tokie projektai, kai menininkai bendradarbiauja su gydymo įstaigomis, dienos centrais, senelių globos namais, jau 20-30 metų vykdomi Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, Skandinavijoje.
Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad menininkų veikla gydymo įstaigose atneša daug naudos. Geresnės nuotaikos būna ne tik medikai. Jaukioje ir draugiškoje aplinkoje gydomi pacientai greičiau sveiksta, jie patiria mažiau streso, vartoja mažiau vaistų. „Muzika, dainavimas, teatras - viskas tinka, jeigu žmogus po darbo nori atsipalaiduoti ir neparsinešti į namus neigiamų emocijų“, - teigė R. Survilienė.
Dar vienas privalumas - žmogui nereikia vykti į meno galeriją ar koncertų salę, toje pačioje aplinkoje, kur dirba, jis gali pasinerti į kūrybos pasaulį. Kultūra tarsi ateina pati.
Atitrūkus nuo kasdienių rūpesčių, randus laiko sau, gerėja savijauta, fizinė ir dvasinė sveikata. „Netiesa, kad meninei veiklai reikia specialaus išsilavinimo. Reikia atvirumo“, - teigė R. Survilienė.
