Prieš kelias savaites Šilalės rajone rastos dvi ant medžio pasikorusios merginos užminė mįslę, į kurią atsakymo galbūt jau nerasime.
Kaune grupinės paauglių savižudybės atvejų irgi būta, kai iš gyvenimo kartu pasitraukė iškart po kelis paauglius.
Šių nelaimių mistikos skraistę bandantys praskleisti psichologai tvirtina: pasirinkimas nutraukti gyvybę – pamatuotas ir ne per vieną dieną priimtas sprendimas.
– Kodėl jaunas žmogus, kuriam visas gyvenimas dar priešakyje, staiga nutaria savo noru išeiti iš gyvenimo? – paklausėme kasdien su vaikais ir paaugliais dirbančios Žaliakalnio progimnazijos psichologės Linos Gudomskienės.
– Tokio sprendimo priežasčių būna ne viena. Pirma, apsisprendimui pasitraukti iš gyvenimo įtakos gali turėti psichikos sveikatos sutrikimai, įvairios psichologinės problemos, patiriami sunkumai. Šiuos sutrikimus gali nustatyti specialistai, paprastam žmogui juos gali būti sudėtingiau įžvelgti.
Jeigu laiku kreipiamasi pagalbos, vaikams galima padėti. Tačiau, kai įvyksta tokio sutrikimo paūmėjimas, nei tėvai, nei pedagogai gali to nepastebėti. Tuomet vaikas pasirenka savižudybę.
Antra, suaugusieji turėtų atkreipti dėmesį į gerus ir ramius vaikus. Paprastai jie turi problemų daugiau nei vaikai, kuriems diagnozuotas psichikos sutrikimas. Šie vaikai linkę įsitraukti į įvairių pogrindinių judėjimų veiklą, pvz. tampa gotais. Jeigu ir čia vaikas neranda atsakymų, jis nutraukia gyvybę. Juo labiau kad, tarkim, gotai propaguoja mirties, kaip išsilaisvinimo, filosofiją.
Pasirinkti mirtį vaikus ir paauglius gali paskatinti ir psichologinės traumos: žinia apie sunkios ligos diagnozę tampa lemtinga. Vaikas gali nesusitaikyti su mintimi, kad serga jis pats arba jo tėvai, seserys, broliai. Artimųjų netektis taip pat gali sukelti juodų minčių apie savižudybę.
Nors kai kurios švietimo įstaigos linkusios neigti vaikų ir paauglių patyčių egzistavimą, vis dėlto šis reiškinys labai plačiai paplitęs. Gerai, jei pedagogai ar tėvai pastebi, jog iš vaiko tyčiojamasi. Tačiau jei tai daroma atsargiai, o vaikas įžeidų bendraamžių elgesį slepia, tuomet padariniai gali būti labai skaudūs. Ilgalaikis bendraamžių tyčiojimasis taip pat vaiką gali pastūmėti savižudybės link.
– Pastarųjų metų skaudžiausi vaikų savižudybės atvejai turi vieną bendrą bruožą – vaikai nusižudo dviese. Tai – simbolinis pasitraukusiųjų iš gyvenimo ženklas? Ką jis sako suaugusiesiems?
– Vaikai linkę ieškoti bendraminčių, kurie galvotų ir elgtųsi panašiai. Be to, žengti vienam tokį žingsnį – per daug sudėtinga. Paaugliai tikrai supranta, kas yra mirtis, ir kad kelio atgal nebus.
Paprastai, kai įvyksta tokia nelaimė, visų akys krypsta į savižudybę pasirinkusių vaikų tėvus. Šią tendenciją stebintys psichologai nerimauja: šiais laikais nuolat formuojama nuomonė esą tėvai kalti, kad jų vaikai pasitraukė iš gyvenimo. Tačiau taip visais atvejais tikrai nėra. Reikia suprasti ir tėvus: kai vaiką kamuoja sunkios problemos, tėvai pritrūksta žinių, kaip tokiu atveju elgtis.
Esu įsitikinusi, kad suaugusiųjų įgūdžiams lavinti reikėtų nemokamų seminarų, specialistų konsultacijų.
– Sugrįžkime prie „lengvesnių“ vaikus ir paauglius kamuojančių problemų. Dėl ko išgyvena dabartinė karta?
– Mažesnių vaikų tėvai paprastai pradeda nerimauti dėl savo atžalų mokymosi ir elgesio problemų. Tėvai nuolat klausia: kaip padėti vaikui mokytis, kaip jį motyvuoti? Tėvai turėtų išmokyti mažylį laikytis dienotvarkės. Ryte – pusryčiai, mokykla, po jos – poilsio valandėlė, tuomet namų darbų ruoša.
Mažų mokinukų darbingumas prasideda 16 valandą ir trunka kelias valandas. Būtų labai gerai, jei vaikas po pamokų galėtų kurį laiką pabūti lauke. Vaiko norą mokytis gali išvaikyti per didelis jo užimtumas. Tėvai dažnai užrašo vaikus į kelis būrelius, todėl mažyliai pervargsta ir nieko nebenori. Mokinukams būdingas ir išsiblaškymas, jie sunkiau sutelkia dėmesį – štai kodėl aiškiai sudėliota dienotvarkė jiems reikalinga.
Vyresni vaikai į psichologus jau kreipiasi patys dėl juos kamuojančių emocinių ir elgesio problemų. Jie jau nebėra vaikai, tačiau dar ir ne suaugusieji. Paaugliams itin svarbus draugų pripažinimas, šie turi didžiulę įtaką. Čia tėvai turėtų būti itin atidūs – tėtis ar mama turėtų įvertinti, kokius draugus jų atžala pasirinko. Paprasčiausias būdas tai patikrinti – pasikviesti į namus.
Draugai gali turėti didžiulę įtaką formuojantis paauglio charakteriui, mokymosi rezultatams. Aišku, viskas priklauso ir nuo paties vaiko vertybių, požiūrio, santykio su tėvais. Dažnai mums tenka susidurti su tėvais, sakančiais, kad jų atžala buvo vaikas kaip vaikas, o dabar staiga ėmė ir pasikeitė. Šio momento praleisti pro akis nevalia.
– Ar emigracija skaudžiai palietė vaikus? Juk daugelį tėvai palieka seneliams, tetoms, kitiems giminaičiams? Ką palikti vaikai išgyvena?
– Pastaruosius ketverius metus emigracijos padarinius junta ir vaikai, ir pedagogai, ir mes, psichologai. Nemaža dalis tėvų išvažiavo dirbti į užsienį, tačiau neturėjo galimybės kartu pasiimti savo vaikų. Nė vienas specialistas negali pasakyti, kas geriau: ar neturėti pinigų, bet gyventi visai šeimai kartu, ar palikti vaiką Lietuvoje, tačiau uždirbti pinigų jam išlaikyti.
Galime tik numanyti, kaip blogai jaučiasi palikti vaikai, kokie pažeidžiami ir nereikalingi jie tampa. Turbūt negalėtume tiksliai pasakyti, kuris – dvasinis, emocinis ar materialus – nepriteklius yra baisesnis.
