Medicinos paslaugos sveikatos draudimą turinčiam žmogui turėtų būti teikiamos bet kurioje gydymo įstaigoje. Kurioje – jo valia rinktis. Privačios gydymo įstaigos savo dienos stacionaruose seniai teikia ir chirurginę, ir terapinę pagalbą.
O sostinėje esanti Ąžuolyno klinika – pirmoji ir vienintelė Lietuvoje privati gydymo įstaiga, turinti šiuolaikinį psichiatrijos stacionarą, už jame suteiktas paslaugas gaunanti finansavimą iš ligonių kasų.
– Kuo skiriasi privačioje psichiatrijos ligoninėje teikiama pagalba nuo tos, kurią ligoniai gauna valstybinėje gydymo įstaigoje?
– Pirmiausia požiūriu į pacientus. Mums rūpi, kad jie pasirinktų mus. Dėl to stengiamės, kad jie sulauktų dėmesio, atidumo ir profesionalų pagalbos. Bet tai nereiškia, kad savo pacientams pataikaujame.
Ir psichiatrai, ir psichoterapeutai dirba kaip darni komanda. Psichoterapijai apskritai klinikose skiriama ypač daug dėmesio.
Niekur kitur nesu regėjęs tokio pacientų užimtumo. Žinoma, ne visiems tai patinka – kai kam atrodo, kad psichiatrijos ligoninė – tinkamiausia poilsiui vieta. (Šypsosi.)
– Kokios ligos verčia pacientus praverti klinikų duris?
– Dažniausiai paslėpta, įsisenėjusi depresija. Žmogus kenčia ilgai, neretai pats vienas, kol nebegali ištverti ir ima ieškoti pagalbos. Tokių pacientų pas mus dauguma – apie 60–70 proc.
Yra pacientų, sergančių priklausomybe nuo alkoholio. Manau, kad alkoholizmas – kitų psichikos ligų, pavyzdžiui, depresijos ar nerimo, pasekmė. Todėl pirmiausia reikia jų ieškoti, jas gydyti, o tuomet atsitraukia ir priklausomybė.
Psichiatrijos stacionaro paslaugų prireikia ir tuomet, kai tenka keisti gydymą. Būna, ligonis daugybę metų geria vaistus nuo depresijos, bet jie nebepadeda.
Depresijos gydymas yra specifinis, vaistai pradeda veikti po savaitės, turi šalutinį poveikį, kartais ir visai neveikia. Todėl keičiant vienus vaistus kitais geriausia, kad medikai galėtų stebėti pacientus.
Kartais žmonėms, besigydantiems vaistais, reikia ir psichoterapijos. Bet jie užsivertę darbais, pluša nuo ryto iki vėlaus vakaro ir neranda jai laiko. Tuomet sakau: „Žmogau, sustok. Guldome į ligoninę ir tvarkome problemas.”
Stacionare gydome ir sergančiuosius šizofrenija ar į ją panašiomis ligomis. Turime daug pacientų, kuriuos tokios ligos užklumpa pirmąkart. Dažniausiai tai jauni žmonės. Taip pat yra ligonių, sergančių senatvės silpnaprotyste, lydima psichozių.
– Lėtinis nuovargis nesvetimas daugybei žmonių. Ar į stacionarą jie guldomi tam, kad nusimestų nepakeliamą darbų naštą?
– Kartais darboholikų kitaip sustabdyti neįmanoma. Be to, staiga stabtelėjus atsiranda abstinencija. Žmogus, netekęs sunkaus darbų nešulio, nesitveria savo kailyje, jį apima didžiulis nerimas, todėl jam reikia gydytojų psichiatrų pagalbos.
Vis dėlto tokiems pacientams psichiatrijos ligoninės retai prireikia. Dažniausiai jie gydomi ambulatoriškai.
– Ar tam, kad privačioje ligoninėje žmogus gautų paslaugas nemokamai, reikia šeimos gydytojo siuntimo?
– Jei guldoma planine tvarka – taip. Bet jei prireikia skubios pagalbos, gaišti laiko poliklinikose nepatartina. Geriau važiuoti tiesiai į kliniką.
– Kiek laiko trunka gydymas ligoninėje?
– Dvi tris savaites. Reikia daug psichoterapijos paslaugų, o ir vaistų ne visada įmanoma parinkti iš karto.
– Psichikos ligos mįslingos. Kaip jas atpažinti?
– Tai išduoda keistas elgesys. Atsiranda haliucinacijų, dažniausiai – klausos. Arba kliedesių. Žmogui atrodo, kad jį kažkas persekioja, nuodija. Kamuoja keistos mintys, nepasitikėjimas artimaisiais. „Nebegaliu valgyti jūsų maisto. Esu jo nevertas. Neuždirbu”, – sako. Ir nevalgo dieną, antrą, trečią.
– Ar psichikos ligos renkasi aukas pagal intelektą?
– Anaiptol. Tarp jų aukų būna ir labai protingų, atsakingas pareigas einančių žmonių.
