Iki jo septynerius metus susitikinėjau su kitu vaikinu. Nors ir pykdavomės, aš galėjau galvoti tik apie jį. Bręsdama suvokiau, kad šis žmogus ne man skirtas. Be to, jis tikrai nebuvo geras. Mano buvusysis buvo įklimpęs į narkotikus, vagiliaudavo ir panašiai. Aš kilusi ne iš tokios šeimos. Tiesiog buvo toks amžius, kai tokie vaikinai traukė. Galų gale mes išsiskyrėme ir po kelių mėnesių sutikau savo dabartinį vaikiną. Mes susitikome atsitiktinai ir pradėjome po truputį susitikinėti. Galiausiai mes pamilome vienas kitą.
Draugystės pradžia buvo be galo smagi tiek man, tiek jam. Džiaugėmės vienas kitu ir panašiai. Pradėjome gyventi drauge ir atsirado šiokia tokia trintis. Bet mes tai išgyvenome. Dabar paskutinius du mėnesius mes nuolat ginčijamės, kažkuo esame nepatenkinti. Vis sakau, kad išeisiu, nors to nenoriu. Jis man pasako kažkokį priekaištą, o aš tuoj išpučiu burbulą. Jis mane ramina, prašo pakalbėti, viską išspręsti gražiuoju. Pakalbame, ir vėl viskas iš naujo.
Pradėjau galvoti, kad tik dabar pasirodėme vienas kitam tokie, kokie esame. Tačiau mano draugas sako, kad aš tiesiog per daug imu viską į širdį. is be galo geras vaikinas. Niekada nekoneveikia manęs, nuolat dėl manęs jaudinasi, o aš kaip kokia višta šoku į akis.
Pavyzdžiui, vieną vakarą šventėme su draugais. Aš tiek prisigėriau, kad iškoliavau savo draugą, prie kitų akių labai daug negražių dalykų pridariau. Sakiau savo vaikinui, kad jį paliksiu. Liepiau jam grįžti pas savo buvusiąją, aiškinau, kad mano buvęs vaikinas mane labiau mylėjo ir panašiai. To vakaro ir visko, ką tuomet kalbėjau, nepamenu. Mane parnešė namo. Kokia gėda būti tokia panele... Man draugas buvo anksčiau sakęs, kad aš turiu mažinti gėrimų kiekį, nes tampu agresyvi ir kalbu netikrus dalykus, dėl kurių jį skaudinu. Taip pat jis sakė, kad mano draugai daro man blogą įtaką. Tiesa, jie kalba man negražius dalykus apie jį.
Aš savo vaikinui pažadėjau nebesišvaistyti grasinimais palikti jį, nebegerti alkoholio ir mažiau susitikinėti su drauge, kuri mane nuteikinėja prieš mano mylimąjį. Jis davė man paskutinį šansą.
Dabar jau kelinta diena nervinuosi ir labai išgyvenu. Negaliu pažinti savęs. Mano draugas traumuotas dėl to, ką padariau, bet vis ramina mane, kad jei taip nebesielgsiu ir jį gerbsiu, turėsime gražią šeimą. Aš tik labai bijau, kad jis į mane nebežiūrės taip, kaip žiūrėjo, kad nebepasitikės manimi. Prašau jūsų pagalbos, nes noriu tapti ramesniu žmogumi, išmokti bendrauti ir kalbant neišpūsti visko (su savim aš tikrai moku dirbti, bet kartais man nepatinka, kas pasakyta, todėl aš pratrunku. Mano vaikinas lyg kempinė sugeria viską, ką pasakau ir man tai atrodo normalu). Noriu išmokti gerbti ir noriu, kad daugiau taip nenutiktų kaip tą nelemtą vakarą. Nežinau net ką begalvoti. Jau baigiu iš sielvarto save sužlugdyti...
Atsako psichologas Marius Daugelavičius.
Laiškas tikrai ilgas bei išsamus, tačiau nutylėta keletas labai svarbių momentų. Pirmasis klausimas, kuris lieka neatsakytas – o dėl ko konkrečiai kyla ginčai? Dėl ko pykstatės? Ko kiekvienam konkrečiai trūksta jūsų santykiuose?
Tarp laiško eilučių galima įskaityti, jog abi pusės turi pakankamai nemažai priekaištų, nepasitenkinimo, nerealizuotų poreikių. Vertėtų tai aptarti ne konflikto metu, kai nei viena pusė nepasiruošusi girdėti, o ramiai išskyrus tam procesui laiko bei vietą. Suprantu, jog kai gerai, nesinori judinti nemalonių klausimų, bet tokiu atveju jie kaupiasi viduje, galbūt pasąmonėje ir galų gale priveda prie konflikto. Nepasiduokite iliuzijai, jog pyktis iš tikrųjų nėra dėl ko ir viskas yra gerai. Taip tikrai nėra. Tokiu atveju pretenzijos tik nustumiamos gilyn ir atėjus laikui išsiveržia kaip vulkanas.
Kitas svarbus momentas, kuris nutylėtas – tai jūsų santykiai su tėvais, ypač su tėvu. Iš laiško matyti sudėtingi santykiai su apskritai vyrais jūsų gyvenime. Galbūt išoriškai viskas gerai ir galbūt jūs netgi tikite, jog mylite savo tėvus, o jie vienas kitą. Bet papasakota istorija byloja apie truputėlį kitokią situaciją – nuoskaudas bei pretenzijas vyrams, kurios dažniausiai prasideda nuo nuoskaudų bei pretenzijų tėvui. Vertėtų pažvelgti giliau – ką jūs jaučiate tuo klausimu? Kur slypi pretenzijos bei nuoskaudos? Kas vyko jūsų vaikystėje?
Be abejo,vienai sunku įsigilinti į giluminius (dažnai pasąmoninius, nesuvoktus) procesus, todėl palankiausias variantas būtų kreiptis pas specialistą psichologą, psichoterapeutą ir pabandyti kartu su juo atsakyti į šiuos svarbius klausimus.
