„Mūsų aplinkoje dabar pernelyg daug dirgiklių. Telefonai, televizoriai, kompiuteriai, kino centrai, muzika, kiti garsai. Gyvenimą esame užteršę triukšmu”, – sako A. Griškonytė.
– Dažnam gali pasirodyti keista, kad aktyvi, dirbanti moteris atsisako naudotis mobiliuoju telefonu. Kaip tai vertinate jūs?
– Tai rodo, jog žmogus nenori, kad jo gyvenimą valdytų atsitiktinumai – kieno nors įgeidžiai paplepėti, ką nors parduoti ar pasiūlyti tuomet, kai pačiam žmogui norisi pabūti su savimi arba jis turi kitokių tikslų.
Toks žmogus nori kaip įmanoma daugiau valdyti savo gyvenimą – turėti ramią dieną ir naktį, imti į rankas telefoną tuomet, kai apsisprendžia, kad nori būti pasiekiamas.
Dar visai neseniai, kai neturėjome mobiliųjų ir paskambinę kam nors į namus nesulaukdavome atsakymo, suprasdavome – žmogaus nėra. O dabar jaunuoliams netgi nesuvokiama, kaip galima būti nepasiekiamam?
Ir ne tik jaunuoliams – daugybė suaugusių žmonių be telefono nežengia nė žingsnio ar neištveria ilgesnį laiką neįsijungę kompiuterio.
Italų psichoterapeutas Giacomo Dacquino sako, kad tai narcisistinės asmenybės požymis. Neišleisdamas iš rankų telefono ar nuolat būdamas atviroje interneto erdvėje žmogus tarsi pabrėžia – aš esu labai svarbus, reikalingas, visada pasiekiamas.
Jeigu tai nekenkia nei jam, nei kitiems – tegu.
Jei žmogus yra visada pasiekiamas, matomas, kviečiamas, pasirengęs dalyvauti, reiškia, kad jis nuolat yra sudirgęs. Jo smegenys patiria įtampą, o tai turi tam tikrų pasekmių.
Kodėl tiek daug žmonių psichoterapeutams skundžiasi nerimu, blogai miega, nepailsi? Nes galimybę atsipalaiduoti atima perdėtas aktyvumas, tad nemiga naktį – tai kaina už komfortą, kuriuo džiaugiamės dieną.
Nei telefonas, nei kompiuteris, nei televizorius savaime nėra blogis. Blogis yra saiko jausmo praradimas.
– Kas darosi žmogui, kuris nuolat lindi socialiniuose tinkluose, interneto pokalbių svetainėse, nepaleidžia iš rankų telefono?
– Tai pati tikriausia priklausomybė. Antra vertus, kai socialiniame tinkle aprašinėjamas kiekvienas žingsnis, įkeliamos vis naujos nuotraukos – taip ir vėl pasireiškia narciziškumas.
Žmogus nebenori privatumo, asmeninės erdvės. Tai sutrikimas, kurio daugelis nesuvokia kaip sutrikimo.
Vidinę psichikos energiją galima palyginti su atomu. Jei atomas yra valdomas, jis yra taikus – tada jis gamina mums elektros energiją. Tačiau nevaldomas gali sprogti.
Panašiai yra dėl psichikos energijos. Psichikai reikalingos ribos – tai supratimas, kas yra gerai, kas negerai, kas leidžiama, kas ne, kas esu aš, kas ne aš ir pan.
Šių ribų mokomasi nuo mažumės – tai tėvų įtaka. Bet kai žmogus suauga, jis pats turi rūpintis savo ribomis – sau pasakyti: užtenka, gana, tai sau leisiu, o to – ne.
Tos ribos padeda kontroliuoti vidinę energiją, kurios mums reikia siekiant savo tikslų.
O jei ji nekontroliuojama, atsiranda įvairių bėdų – depresija, miego ir asmenybės sutrikimai, nerimas.
– Kaip elgtis, kad ta bomba nesprogtų?
– Mes visi siekiame pripažinimo. Bet jo galima siekti sveikai ir nesveikai. Svarbu suvokti, kada normalūs dalykai virsta nenormaliais.
Jeigu siekiame sveiko pripažinimo, telefonas ar kompiuteris mums yra tiktai pagalbininkas palaikant ryšį su pasauliu.
O kai pripažinimo siekia narcisistinė asmenybė, nemokėdama dainuoti ar šokti veržiasi į sceną, nemokėdama rašyti rašo knygą, neturėdama ką pasakyti kalba viešai ir garsiai.
Tokiam žmogui nuolat reikės dėmesio – jis skambins, kalbės bet ką ir jam visi bet kada skambins. Jis turės tūkstančius draugų, nes lindės internete visą parą, jo telefonų knygelėje bus tūkstančiai telefono numerių ir pan.
Svarbu suvokti – nuo mūsų pačių priklauso, kada normalūs dalykai virsta nesveikais.
– Ar lengva pakeisti savo įpročius? Ir nuo ko pradėti? Gal savaitgaliais išjungti telefoną ar kompiuterį?
– Geriausia pradėti auklėti vaikus. Tėvai turi išmokyti juos kontroliuoti laiką, skirtą kompiuteriui ar televizoriui. Tarkime, per dieną leisti pabūti pusvalandį arba valandą.
Kontrolė tarsi įauga į kraują, ir vaikas išmoks vertinti laiką, atsirinkti, kam ir kiek jo skirti.
O suaugęs žmogus turėtų mokėti su savimi susitarti. Nors iš tiesų reikėtų atvirai sau pripažinti – kodėl internetas man tapo mielesne erdve nei tikras gyvenimas? Gal taip bėgu nuo vienatvės jausmo? O gal į kontroliuojamą interneto erdvę bėgu nuo gąsdinančios tikrovės?
Gal esu priklausomas nuo dėmesio, todėl iš rankų nepaleidžiu telefono?
– Neabejoju, kad pačiam tai pripažinti nėra lengva.
– Žmonės yra linkę savo lindėjimą interneto erdvėje apipinti apgaule. Ir dažnai nesuvokia, kad nuolatinis psichikos dirginimas kainuoja sveikatą.
Puikus pavyzdys – kūdikiai, kuriuos tėvai vis dažniau vežasi į keliones. Viena vertus, atrodytų, puiku – keliauja visa šeima. Vaikas nemiršta nei skrisdamas lėktuvu, nei atsidūręs svetimame krašte.
Bet kūdikio ar mažo vaiko smegenys nepajėgios susidoroti su svetur užklumpančia dirgiklių gausa – kitokie kvapai, garsai, skonis, orai, slėgio pokyčiai ir pan.
Smegenys auga iki septintų metų, ir lygiai taip pat vaikus veikia dažnos ir gausios kompanijos – dabar taip populiaru leisti laisvalaikį. Tėvų tikslas – kad vaikas būtų socialus, išmoktų bendrauti su kitais vaikais.
Tačiau lazda atsisuka kitu galu. Kodėl pastaruoju metu daugėja hiperaktyvių vaikų? Viena hipotezių – dėl per didelio dirgiklių skaičiaus.
Patys tėvai tam pasmerkia nuo mažens, tad ramybės ir tylos trūksta ne tik suaugusiesiems.
Ne vaiką reikia taikyti prie savo įnorių, o patiems tėvams taikytis prie vaiko, jo galimybių.
