Darna tarp sielos ir kūno būsenos yra akivaizdi. Nuo senų laikų karo gydytojai pastebėjo, jog besitraukiančios kariuomenės karius pažeidžia net menki įbrėžimai, o tie, kurie puola, tampa stebėtinai atsparūs žaizdoms bei infekcijoms.
Mūsų kasdienybėje retai reikia kariauti iš tiesų, tačiau kiek nematomų karų vyksta kasdien – šeimoje, automobilių spūstyje, darbe, su vaikais ar sutuoktiniu.
Optimistiškai žvelgdamos į tolimą ateitį senosios indų vedos vadino mūsų laikmetį geležinės epochos pabaiga, kai visuotinė agresija užleis vietą harmonijai.
Nemažai žmonių ima suprasti, jog vietoj tradicinės schemos – juodai dirbu savaitę, juodai prisigeriu savaitgalį – verčiau laikytis kitokio gyvenimo būdo: kasdien rūpinuosi materialine gerove ir sveikata, sąmoningumu ir emociniu pasauliu.
Tai yra darna tarp įvairių gyvenimo sferų – kūniškos, pasiekimų, ryšių su žmonėmis, tikėjimo.
Pasiekti ją galima ugdant save naujais pojūčiais, naujomis mintimis, nuoširdesniu bendravimu, ypatingomis sąmonės būsenomis (intelektualinėmis įžvalgomis, meditatyviniais ir vadinamaisiais pikiniais išgyvenimais).
Tai sintetinis, šiuolaikiniam pasauliui būdingas kelias, kai jungiasi Vakarų ir Rytų išmintis apie žmogaus sielą.
Tai žingsnis į naują darną, kai vienpusių, vienos srities ar tik vienos teorijos žinių neužtenka, kai reikia sujungti surinktas žinias apie žmogų ir pasirinkti savo kelią.
Jei Psichologijos akademija apsiribotų vienu akademiniu mokymu, ji būtų beviltiškai atsilikusi ir tikrai nusileistų akademinėms studijoms žinių ir reikalavimų griežtumu. Tačiau Psichologijos akademija unikali dėl kitų dalykų.
Nors ji ir neaprėpia visko, kas padėtų siekti darnos, bet suteikia galimybę patirti kitokių – psichoterapinių, humanistinių, nuoširdžių santykių, primenančių tai, kas buvo būdinga dar Platono sukurtai graikų Akademijai.
Pagarba jai už tai.
