Kalbu su juo ir gražiuoju, ir piktuoju. Niekas nepadeda. Liūdna, kad vaikai mato tokį tėvo elgesį. Kenčiu ir aš, ir vaikai. Noriu su juo skirtis, bet negaliu, nes niekur nedirbu. Jei susirasiu darbą, nebus kur palikti vaikų.
Man dažnai kyla minčių nusižudyti. Prieš ketverius metus jau esu bandžiusi tai padaryti, bet mane išgelbėjo. Man sunku, kai draugas išeina, geria, o aš su vaikais lieku nežinioje. Dažnai verkiu, graužiu save ir klausiu, už ką man toks gyvenimas. Jaučiuosi vieniša. Man be galo sunku.
Šiuo metu turime be galo daug skolų. Pinigų neturime net nuomai. Nebežinau, kaip toliau gyventi. Neturiu į ką kreiptis pagalbos ir jaučiu, kad psichologiškai man darosi vis blogiau. Šalia neturiu nei draugų, nei artimųjų, kurie galėtų padėti. Kankinuosi visą laiką, kol esu su draugu. Norėčiau, kad jis vestų mane, kad susitvarkytų su savo priklausomybėmis, kad šeima jam būtų svarbiausia. Tada viskas būtų gerai, o dabar ne gyvenimas, bet kančia. Ir taip diena iš dienos.
***
Atsako psichologė Rita Matulaitienė
Dėkui, kad ryžotės parašyti šį laišką. Jame daug sumišusio skausmo, liūdesio bei vilties. Galbūt tai ženklas, jog nebenorite, kad jūsų gyvenimas būtų tik kančia. Tikiu, kad esate verta būti labiau patenkinta savo gyvenimu, kaip ir kiekvienas žmogus, einantis savo unikaliu gyvenimo keliu.
Laiško pradžioje rašote, kad didžiausia bėda yra ta, jog jūsų draugas yra priklausomas nuo alkoholio, azartinių žaidimų, draugų ir mažai laiko skiria šeimai. Dėl to kankinatės diena iš dienos, išgyvenate neviltį, skęstate juodžiausiose mintyse ir gyvenimas tampa, atrodo, nepakeliamai sunkus. Išties situacija, kai ateina supratimas, jog pasirinktas žmogus negali suteikti taip trokštamos bendrystės, yra be galo skaudi. Tačiau laiško pabaigoje jūsų nuotaika susvyruoja ir pasikeičia į viltį, jog jei tik draugas vestų jus ir susitvarkytų su savo priklausomybėmis, tuomet viskas būtų gerai. Atrodo, tikite, kad visi jūsų sunkumai pasibaigtų visam laikui.
Jūs griaužiatės, gailitės savęs, klausdama, už ką jums toks gyvenimas. Tačiau reikia ne gailėtis savęs, o švelniai atjausti. Jums sunku, nes esate žmonijos dalis ir jums, kaip ir daugumai žmonių, iškyla problemų, kurios nelengvai išsprendžiamos. Kol rašėte laišką, jūsų nuotaika keitėsi iš nevilties į viltį ir vėl atgal. Panašiai ir gyvenime vyksta svyravimai, tik jie ilgiau trunka nei jausmai. Būna sunkūs periodai, kuriuos pamažu keičia lengvesni, būna pakankamai lengvi, bet vėl kuriam laikui apsunkstantys. Gyvenimas visą laiką keičiasi, banguoja, visą laiką tenka sutikti didesnes ir mažesnes kliūtis, kurios ir atveria galimybes kažką keisti geresnio link. Didesnį pastovumą galima rasti tik savyje, nuolat sprendžiant problemas, kai tik jos iškyla.
Prieš ketverius metus išgyvenote sunkų laikotarpį, net bandėte nutraukti gyvenimą, bet atsirado kažkas, kas jus išgelbėjo, jums suteikė pagalbą. Šiuo metu situacija, kuri anksčiau, galbūt, nebuvo iki galo išspręsta, vėl kartojasi, vėl jaučiatės beviltiškai. Dabar tikitės, kad jus galėtų išgelbėti staigus jūsų draugo pasikeitimas. Dabar, atrodo, jis yra tas vienintelis žmogus, galintis jus „išgelbėti“ ir nulemti visą jūsų likusį gyvenimą!? Jis vienas yra užėmęs tiek daug vietos ir atima tiek daug jūsų laiko, nors ir rašote, kad jis beveik neskiria dėmesio šeimai. Neabejoju, kad jums reikia gelbėtis iš tokio suspausto į mažutę erdvę gyvenimo.
Nors jūsų beviltiškumo jausmas kartojasi, nuo praėjusio, noriu atkreipti jūsų dėmesį, jis skiriasi tuo, kad dabar esate jauna dviejų vaikų mama. Ar dabartinė, tikra ir nuoširdi vaikų meilė jums ir jūsų pačios galimybė atiduoti savo meilę jiems, kad jie galėtų išaugti laimingais žmonėmis, ar tai gali suteikti vertę jūsų, suaugusio žmogaus, gyvenimui? Ar verčiau laukti, kol jūsų draugas atsitokės? Ar galite jį dabar priimti ir mylėti tokį, koks yra? Panašu, kad atsakomybė už šeimą jūsų draugui kelia nemažai įtampos, kurią jis slopina draugų kompanijoje, azartiškai svaigindamasis, pabėgdamas iš šeimos. Jūs galite viską pasverti ir esate laisva pasirinkti tarp tikrų ir abejotinų dalykų.
Jei norite gyventi vertingą savo pačios gyvenimą, svarbu mokytis pasirūpinti pirmiausia savo dvasine ir fizine sveikata, nes galinti pasirūpinti savimi, rami ir susikaupusi mama, reikalinga vaikams. Žinau, kad tai nėra lengva, kai jaučiatės tokia vieniša, o tas, iš kurio labiausiai tikitės paramos ir palaikymo, elgiasi priešingai. Todėl bandykite apsidairyti, naujai pažvelgti į savo situaciją. Tikrai negyvenate vakuume. Aplink visada yra atsiliepti linkusių žmonių. Brangiausi dalykai, tokie kaip meilė, geraširdiškumas, atidumas, dėkingumas ir kita yra nemokami ir duodami laisva valia. Atsigręžkite nuo savo juodumos į aplinkinį pasaulį, išdrįskite atsiverti ir paprašyti pagalbos. Aplinkiniai turi sužinoti, kad jums jos reikia. Sąmoningu suaugusiuoju žmogus tampa tada, kai išmoksta paprašyti pagalbos, kai supranta, kad išsikapanoti vienam kartais neužtenka nei žinių, nei jėgų. Svarbi žinia yra ta, kad gyvenimo pakeisti neįmanoma iš karto, nes jis, kaip ir visi natūralūs dalykai, gali keistis tik pamažu. Svarbu kasdien, priklausomai nuo to, kaip jaučiatės, nors po milimetrą eiti link kitokio gyvenimą, įveikinėti kliūtis, daryti jį gyvesnį, įvairesnį ir mokytis naujų dalykų. Taip pamažu reikia ugdyti stiprybę, savarankiškumą ir meilę.
Būtina ieškoti pagalbos tuoj pat, vos tik apima beviltiškumo ir vienišumo jausmai. Galite skambinti nemokamoms pagalbos tarnyboms, kur galite išsikalbėti ir žmonės yra pasirengę jus išgirsti. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra „Vilties linija“ tel. 116123. Svarbu rasti bent vieną žmogų, kad ir kaimyną, jog sunkiausiu metu nebūtumėte viena. Kai nuotaika bus stabilesnė, bandykite atkurti turėtus ryšius Lietuvoje. Juk yra internetas. Ten, kur gyvenate, sveikatos įstaigose turi būti nemokama psichologo pagalba. Pagalbą suteikia ir dvasininkai. Be to, labiau domėkitės ir tenykšte aplinka. Jei jums sunku susikalbėti tos šalies kalba, gal ten yra lietuvių bendruomenė, kurioje rastumėte jums pavertėjauti galintį žmogų? Išėjusi su vaikais į lauką galite sutikti kitų jaunų mamų, kurios, jei joms bandysite atsiverti, suteiks netikėtai naudingos informacijos, pavyzdžiui, papasakos apie galimybę dirbti namuose. Finansinius sunkumus taip pat pamažu galite pradėti spręsti domėdamasi tos šalies įstatymais (pašalpos ir lengvatos, kai turite mažamečių vaikų). Neužsidarykite viena, kai galvoje sukasi juodos savižudiškos mintys ir mąstote, už ką jums toks gyvenimas. Tik tiems, kurie beldžiasi, gali būti atvertos durys į tą gyvenimą, kurio jie verti.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
